Jei gyventi teturėtumėte likusią vos vieną naktį, kaip praleistumėte šį laiką?
Galbūt tamsi naktis jus baugintų, ir lėktumėte kuo arčiau šviesos, nesvarbu, tikros ar dirbtinės… O galbūt jus už vis labiausiai baugintų vienatvė, ir ieškotumėte sau artimiausios sielos?
Na gerai, tarkime, kad pasirinkote praleisti ją su savo pora, bet… O kas, jei prabudęs supratote, kad ne tik netrukus mirsite, bet ir tai, kad… ant jūsų veido nebeliko burnos?
Būtent taip šiąnakt nutiko lašalams. Lašalai – tai nedideli vabzdžiai, panašūs į mažus, baltus drugelius. Nuo kitų vabzdžių juos galima atskirti pagal tris (retkarčiais dvi), iš pilvelio kyšančias „uodegėles“, vadinamas cerkais. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį jie praleidžia kaip vandenyje gyvenančios besparnės lervos. Dar būdami lervomis, lašalai pasimaitina iki – jie gyvena labai trumpai, todėl skuba ieškoti sau poros. Drovumui ir dvejonėms laiko nebėra… Susiporavę jie skuba dėti kiaušinėlius, o tada – išsekę krinta žemėn. Ne šiaip sau ir lotyniškai jie vadinami ephemeroptera – jų pasirodymas sausumoje labai efemeriškas, trumpas, bet įspūdingas. Milžiniškas lašalų pulkas pakyla virš vandens vienai kitai nakčiai, o netrukus – viskas grįžta į seną ritmą. Nejučia pradedi abejoti, ar išties matei tokį neįtikėtiną reiškinį (kurio tolėliau nuo upės gyvenantys ir šunų naktimis nevedžiojantys draugai nė nepastebėjo), o galbūt tik sapnavai…
Kartais jų būna tiek daug, kad eidama per grindinį neberandu vietos kojai pastatyti, jų netraiškydama. Gaila ir žiauru, bet ryte jie visi bus mirę.
Vilniuje ypač daug lašalų būna netoli Šilo tilto, vos mažiau – prie Žaliojo…
Šiąnakt, galbūt ir ateinančią naktį, galite pamatyti kaip jie pirmą ir paskutinį kart pakyla skrydžiui, kaip Japonijos metro primenančioje minioje užgimsta tūkstančiai porų ir kaip naktyje mirtis pasiverčia nauja gyvybe…
Autorė yra Studentų gamtininkų mokslinės draugijos (SGMD) narė. SGMD – ne pelno siekianti organizacija, žvelgianti ne tik į lašalų gyvenimą. Susisiekti su jos nariais galite el. paštu: vusgmd@gmail.com!
