D. Konstantinovas: Rusijos demokratija – tiktai imitacija

Rusijos opozicijos koordinacinės tarybos steigėjas, teisininkas, visuomenės veikėjas Danijilas Konstantinovas jau kurį laiką gyvena ir veikia Lietuvoje. Iš tėvynės jam teko bėgti nuo išgalvotų kaltinimų kriminaliniu nusikaltimu. Jūsų dėmesiui – jo įžvalgos apie Rusijos politinę sistemą, demokratiją, sisteminę ir antisisteminę opoziciją, prieigas prie viešosios informacijos išteklių.

– Dabartiniame Rusijos parlamente – Valstybės Dūmoje – atstovaujamos keturios partijos, neskaičiuojant vienmandatininkų, nepriklausančių frakcijoms. Iš tų partijų prezidentinė „Vieningoji Rusija“ turi konstitucinę daugumą. Kitos trys partijos – liberalai demokratai, komunistai, „Teisingoji Rusija“ – veikia opozicijoje. Dar kitos opozicijos partijos, pradedant įvairiais liberalais, baigiant nacionalistais – už parlamento ribų. 

Visos įvardytos parlamentinės partijos atstovaujamos stabiliai, jau daugelį metų. Ar galima kalbėti apie uždarą politinę sistemą ir kas tai: demokratinis Rusijos piliečių pasirinkimas, ar tokie rinkimų rezultatai kuriami dirbtinai?

– Apie jokį demokratinį Rusijos piliečių pasirinkimą kalbėti negalima. Mūsų šalyje nėra demokratijos. Rusijoje įtvirtinta visavertė diktatūra, prisidengianti imitacine politine sistema, kurios tikslas – parodyti, kad veikia politinės partijos ir demokratinės procedūros. Visa ta politinė sistema – gražus paveiksliukas Vakarams. Jei Kremliui to paveiksliuko nereikėtų, jis seniai būtų panaikinęs visus rinkimus ir visas partijas.

Visos įvardytos parlamentinės „opozicijos“ partijos tikrovėje nėra opozicinės. Jos tiktai imituoja opoziciją. Visos jos formuojamos ir valdomos prezidento administracijos nurodymu. Ir tik vaizduoja, kad veikia prieš esamą valdžią. Atkreipkite dėmesį, kad asmeniškai prieš Vladimirą Putiną jos net nebando kovoti. Kritikuojama, kas tik norima: korupcija, blogi valdininkai, bloga vyriausybė, tik ne prezidentas asmeniškai. Tai ir yra būtina sąlyga toms partijoms būti parlamente.

Reikia pasakyti, kad ši situacija susiklostė ne vakar. Tos sistemos pamatas paklotas jau 1993 m., po to, kai jėga išvaikytas ir sušaudytas opozicinis parlamentas, kai prezidentas ir jo komanda liko vienintele reikšminga jėga šalyje. Tada jie specialiai sau priėmė naują Konstituciją, kur įvesti didžiuliai prezidento įgaliojimai, o po to surengė pirmuosius rinkimus į Valstybės Dūmą. Ten praleistos tik lojalios Kremliui partijos, imituojančios visą politinį spektrą: nuo sąlyginių komunistų (Rusijos Federacijos komunistų partija) iki sąlyginių fašistų (Rusijos liberalų demokratų partija). Iš tiesų šie rinkimai tebuvo sutartos rungtynės su iš anksto skirtais dalyviais.

Visa ši sistema plėtota, valdant Borisui Jelcinui, ir galutinai ištobulinta, atėjus V. Putinui. Vis naujų ribojančių įstatymų ir tiesioginio spaudimo būdais nesisteminė opozicija išstūminėta iš legalios politikos lauko ir galiausiai – išstumta visiškai. Dabar parlamente jau visiškai tiksliai atstovaujamos tik sutartos, lojalios partijos, o reali opozicija jokiomis formomis neprileidžiama prie legalios politikos. Atsakant į pagrindinį klausimą, taip sudaryta uždara, imitacinė politinė sistema.

– Iš mūsų liberalios žiniasklaidos tekstų galima susidaryti išvadas, kad Rusijoje yra gera antisisteminė opozicija ir bloga sisteminė, gal net – prorežiminė opozicija. Bet, pažiūrėjus giliau, viskas atrodo gerokai sudėtingiau. Taip vadinama sisteminė opozicija balsuoja kartu su prezidentine partija tiktai kai kuriais klausimais, daugiausia – dėl tarptautinės politikos: dėl Krymo priklausomybės Rusijai, dėl konfrontacijos su Vakarais, dėl atsakomųjų sankcijų…

Kitais klausimais balsuojama visiškai skirtingai. Netgi prieštaringasis įstatymas dėl kovos su ekstremizmu, pagal kurį uždrausta daugelis disidentinių politinių bei religinių organizacijų, priimtas, praktiškai, prezidento partijos balsais. Kita vertus panašu, kad pozicija Krymo atžvilgiu tapo beveik konsensusu ir antisisteminėje opozicijoje: nuo atviros Augimo partijos deklaracijos, kad „Krymas – mūsų“, iki Aleksejaus Navalno pozicijos, jog tai – reali situacija. Tai ar įmanoma nustatyti kokybinę skirtį tarp sisteminės ir antisisteminės opozicijos idėjų ir vizijų prasme?

– Skirtumas tarp sisteminės ir nesisteminės opozicijos – visai ne ideologijos, o leidimas patekti į pačią politinę sistemą. Vienos opozicinės jėgos ten įleidžiamos, kitos – ne. Leidimo sąlyga – lojalumas Kremliui. Jis gali reikštis įvairiai: atsisakymu kritikuoti asmeniškai V. Putiną, vieningu balsavimu svarbiausiais klausimais, tų ar kitų valdžiai nepatogių temų ignoravimu. Svarbu viena: visos keturios parlamentinės partijos lojalios prezidentui. Rusijoje net sklando juokelis, kad „Vieningoji Rusija“ turinti keturias kojas, tai yra – tas keturias partijas. Tai atspindi tiesą.

Krymas šiuo atveju – ne toks ir svarbus. Valdžia gali sau leisti praleisti į rinkimus ir net į parlamentą ir tokią partiją, kuri tvirtintų, kad Krymas – ne mūsų. Svarbu, kad kitais klausimais ji būtų lojali, prijaukinta. Jie juk įleido į prezidento rinkimus Kseniją Sobčiak. Kodėl gi jiems neįleisti atitinkamos partijos? Ideologija čia – antraeilė.

– Jei sisteminę opoziciją nagrinėtume po partiją, pirmiausiai žvilgsnis krypsta į liberalus demokratus su jų lyderiu Vladimiru Žirinovskiu. Jie daug ir nuosekliai kalba apie rusų tautą ir jos interesus tiek Rusijoje, tiek už jos sienų. Taip pat pasisako už tautinių respublikų naikinimą Rusijos teritorijoje. O štai dėl demokratijos ir žmogaus teisių jie – tai už, tai prieš, partijos lyderis net yra pavadinęs šiuos principus svetimais ir pražūtingais Rusijai…

Ar galima kalbėti apie liberalus demokratus kaip apie ideologiškai nuoseklią partiją, atstovaujančią nacionalistiniam elektoratui, ir koks jos santykis su valdančiuoju režimu?

– V. Žirinovskis – genialus populistas. Jis visada jaučia masių nuotaikas ir kalba tai, ką daugelis nori išgirsti, siekdamas gauti kuo daugiau balsų rinkimuose. Šį uždavinį jis sprendžia idealiai. Nemanau, kad jis apskritai turi kokias nors realias pažiūras, jos jam nereikalingos. Jis užėmė apibrėžtą nišą – tautinę-patriotinę – ir užima ją daugybę metų, kiekvienąsyk praeidamas į parlamentą ir formuodamas ten savo frakciją. Pats jis, veikiausiai, žmogus be idėjų, tikras politikierius.

Kalbant apie jo partiją, tai ji – tiktai priedėlis prie paties V. Žirinovskio. Liberalai demokratai neturi jokios savos ideologijos. Ji sukurta ir ligšiol naudojama paties V. Žirinovskio poreikiams. Žinoma, partijos pavadinimas neturi nieko bendro su jos retorika, o greičiau – jai prieštarauja. Savo retorika ši partija veikiau – fašistinė, o pavadinimas prisiimtas dar tais laikais, kai liberali demokratija Rusijoje buvo populiari – 90-ųjų pradžioje. Yra nuomonių, kad ši partija nuo pat pradžių buvo Sovietų Sąjungos KGB kūrinys. Ji buvo pirmoji opozicinė partija, užregistruota Sovietų Sąjungoje – veikiausiai, kažkam to reikėjo.

Dabar liberalai demokratai – ištikimi Kremliaus sąjungininkai, palaikantys jį visose sunkiose situacijose. Ir tuo pat metu – nuosekliai imituojantys tautinę-patriotinę opoziciją. Iš tiesų tai – tik opozicijos simuliakras.

– O kaip Rusijos Federacijos komunistų partija? Šioji daug kalba apie šalies demokratizavimą, apie liaudies valdžią, bet kartu atvirai orientuojasi į sovietinę valstybės santvarką. Kas tai – politinis mažaraštiškumas ar sąmoningai užmaskuotas siekis grąžinti sovietinį totalitarizmą, prisidengus demokratijos plėtros šūkiais? Kokie pagrindiniai šios partijos skirtumai nuo valdančiosios partijos ir atvirkščiai – kokie panašumai?

– Rusijos Federacijos komunistų partija – tokia pat imitacinė, „feikinė“, kaip ir kitos partijos parlamente. Priminsiu jos įsikūrimo istoriją. Ši partija sukurta konformisto Genadijaus Ziuganovo. Tuo metu, kai vyko aštrūs prieštaravimai tarp prezidento B. Jelcino ir opozicinės Aukščiausiosios Tarybos.

Tada G. Ziuganovui uždegta žalia šviesa politikoje, kad būtų patrauktos kraštutinai radikalios, nesutaikomos opozicinės organizacijos: Nacionalinio gelbėjimo frontas ir Darbo Rusija. Šios organizacijos nenorėjo kompromiso ir atvirai konfliktavo su prezidentu, kas persikėlė į gatves. G. Ziuganovas tada nepalaikė opozicijos ir netgi kvietė žmones atsisakyti gatvinių protestų, už ką vėliau gavo ir partiją, ir frakciją Valstybės Dūmoje. O radikali opozicija buvo sutriuškinta ir išstumta iš politinio lauko.

Nuo to laiko ši partija mažai tepasikeitė. Ji toliau atlieka dekoracijos funkciją politiniame spektaklyje, vaidindama opoziciją ir net leisdama sau vyriausybės kritiką bei balsavimus prieš tam tikras Kremliaus iniciatyvas. Tai vis tiek neturi jokios reikšmės, nes „Vieningoji Rusija“ turi konstitucinę daugumą ir gali bet ką nuspręsti pati.

Kalbant apie šios partijos retoriką, ją sudaro mišinys iš valstybiškumo, komunizmo ir sovietinio patriotizmo. Iš to išplaukia iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų dalykų derinys. Knyginis marksizmas jungiamas su stačiatikybe, internacionalizmas – su antisemitizmu, šūkiai apie liaudies valdžią – su Josifo Stalino garbinimu. Šios partijos ideologija – eklektiška, pritaikyta plačiam partijos šalininkų ratui, kuriame esama žmonių su labai skirtingomis pažiūromis.

– Ir pagaliau – „Teisingoji Rusija“. Taip pat daug kalbanti apie demokratiją, apie žmogaus teises, ypač – socialines. Kita vertus galima pastebėti, kad žmogaus asmens vizija čia – paternalistinė, žmogus čia – tarsi globos objektas iš valstybės pusės. Ar atvirkščiai, ši partija – už savarankišką asmenybę, kaip valstybės ir pilietinės visuomenės pagrindą? Ir kaip ši partija dera politinėje sistemoje?

– Ši partija dera su valdančiuoju režimu kaip dalis su visuma. Tai – organinė šio režimo dalis. „Teisingoji Rusija“ sukurta kaip politinių technologų projektas užimti tuščią socialdemokratijos lauką. Kaip ir sakiau, svarbiausias Rusijos partinės sistemos tikslas – imitacija. Kiekviena partija turi imituoti tam tikrą ideologinį segmentą: komunistinį, tautinį-patriotinį, liberalų, socialdemokratinį. Šis imitacinis produktas naudojamas tiek viduje, tiek išorėje. Vakarams pristatomas parlamentinės demokratijos paveiksliukas, o Rusijos liaudžiai leidžiama nubalsuoti už tą ar kitą partiją. Ir visi patenkinti.

Užtai „Teisingoji Rusija“ – tai partija, vaizduojanti socialdemokratus. Iš čia – jos retorika ir įsijungimas į Socialistinį internacionalą. Prie šio rinkinio pridedamos paternalistinės ir patriotinės gaidos, kaipgi be jų šiuolaikinėje Rusijoje? Bet iš esmės tai – valdininkų partija, viena iš keturių Kremliaus kojų.

– O kaip dėl valdančiosios partijos, sisteminės ir antisisteminės opozicijos reprezentacijų Rusijos žiniasklaidoje, televizijoje, radijuje, spaudoje ir internete? Rinkimų kampanijų metu ir tarp jų? Ar veikia politinis pliuralizmas?

– Didžiojoje federalinėje žiniasklaidoje jokio pliuralizmo, žinoma, nėra. Dauguma stambiųjų medijų visiškai kontroliuojamos valstybės ir transliuoja išskirtinai Kremliaus pažiūras. Tai būdinga visiems įtakingesniems televizijos kanalams, radijui ir laikraščiams. Išimtys – radijo stotis „Maskvos aidas“ ir televizijos kanalas „Lietus“. Šios priemonės laikomos oficialia opozicine žiniasklaida ir leidžia sau valdančiojo režimo kritiką, bet irgi tam tikruose rėmuose.

Yra temų, kurių vengia netgi tos opozicinės medijos. Pavyzdžiui – Laisvosios Rusijos forumas, vykstantis Vilniuje. Jį ignoruoja praktiškai visa opozicinė Rusijos žiniasklaida. Galbūt jai tai pernelyg radikalu, o gal veikia ir tiesioginis Kremliaus draudimas.

Kalbant apie internetą, ten viskas paprasčiau. Egzistuoja daugybė opozicinių išteklių, nuo liberalių iki nacionalistinių. Interneto privalumas tas, kad jį sunkiau reguliuoti. Tiesa, pastaruoju metu nepatogūs interneto ištekliai blokuojami. Vis dėlto ši problema – išsprendžiama: šiuolaikinės technologijos leidžia blokavimus apeiti.

Jei kalbėsime apie įvairių politinių jėgų pozicionavimą žiniasklaidoje, tai reikia turėti mintyje štai ką. Oficialioje Rusijos žiniasklaidoje figūruoja tik V. Putinas. Net „Vieningajai Rusijai“ ten skiriama kur kas mažiau dėmesio, nei anksčiau. Viskas sufokusuota į prezidentą ir tai, ką jis daro. Opozicijos veikla praktiškai niekaip nenušviečiama – nei sisteminės, nei nesisteminės. Buvo laikas, kai sisteminė opozicija gaudavo šiokias tokias prieigas žiniasklaidoje. Bet po to Kremlius, matyt, nusprendė, kad apsieis ir be jos.

Dabar net ir sisteminę opoziciją išvysti per federalinius kanalus, praktiškai, nebeįmanoma. Išimtis – rinkimų periodas, kai įstatymo galia kandidatai gauna galimybę sudalyvauti debatuose. O nesisteminės opozicijos apskritai neprileidžia prie žiniasklaidos. Lyg jos ir nebūtų. Ji minima tiktai kompromituojančiuose filmuose, kuriuos Kremliaus užsakymu kuria televizininkai.

Kartais būna ir taip, kad užsakomasis filmas tampa pretekstu represijoms, kaip buvo filmo „Protesto anatomija“ atveju. Pasodinti tokie Rusijos opozicijos veikėjai kaip Sergejus Udalcovas ir Leonidas Razvozžajevas. Su šių filmų akompanimentu vyko taip vadinamas „pelkių procesas“, teismas prieš Bolotnojės aikštės protesto akcijos dalyvius, daug kam pasibaigęs kalėjimu. Štai tokia nesisteminės opozicijos prieiga žiniasklaidoje…

– Kai kurias partijas net atsisakoma registruoti. Pavyzdžiui – A. Navalno partiją, nors ji savo programa labai panaši į registruotą partiją PARNAS. Kitas pavyzdys – Nacionalinė demokratinė partija, labai artima V. Žirinovskio partijai, išskyrus gal tik tai, kad pas nacionaldemokratus nėra tokios karingos retorikos Vakarų atžvilgiu. Pagal kokius kriterijus vienos partijos registruojamos, o kitoms registracija užginama? Tuo labiau, kokia prasmė drausti, jeigu ir registruotos partijos vis tiek lieka už rinkimų barjero?

– Čia – vis ta pati principinė skirtis. Registruojamos lojalios, valdomos, susitarti linkusios politinės jėgos, dėl kurių paskiau nekiltų problemų. A. Navalno partija, matyt, pasirodė per mažai linkusi susitarti ar valdoma. Kaip ir Nacionalinė demokratinė partija, nors dėl pastarosios kyla savų, ypatingų problemų. Nacionaldemokratai atstovauja nacionalistiniam spektrui, o Rusijos valdžiai nacionalistų prileidimas prie valdžios dėl daugelio priežasčių tiesiog neįmanomas. O tai, jog daugelis registruotų partijų lieka už rinkimų barjero, ne taip ir svarbu. Svarbu, kad jos iš principo – valdomos.

– Jūs – vienas iš Rusijos opozicijos koordinacinės tarybos steigėjų. Kokios jėgos įėjo į šią tarybą, kokie jos tikslai ir pasiekimai?

– Pasiekimų Koordinacinė taryba turi nedaug. Faktiškai ji sutriuškinta valdžios. Jei pasižiūrėsite į jos sąrašą, pamatysite, jog daugelis narių sulaukė vienokio ar kitokio spaudimo. Kai kurie atsidūrė kalėjimuose, kiti – kaip Borisas Nemcovas – nužudyti, dar kiti – emigravo. Diktatūros sąlygomis sunku kurti stabilias opozicines struktūras. Anksčiau ar vėliau jos bus sutriuškintos.

Koordinacinė opozicijos taryba buvo įdomi tuo, kad įtraukė pačias įvairiausias jėgas: kairiuosius, liberalus, nacionalistus, ekologus, pilietinius aktyvistus. Nuo A. Navalno iki S. Udalcovo. Tai labiausiai ir išgąsdino valdžią. Jai nepatinka, kai vienijasi skirtingi opozicijos daliniai. Tuo ir pagrįsta kieta reakcija. Formalus Tarybos tikslas buvo 2011–2012 m. protesto mitingų reikalavimų įgyvendinimas, o realus – kolegialus vadovavimas protestams. Dėl įvardytų priežasčių iš to nieko neišėjo.

Tai – esminis skirtumas tarp Koordinacinės opozicijos tarybos ir Laisvosios Rusijos forumo. Kaip jau sakiau, Rusijos viduje nesisteminei opozicijai dirbti neįmanoma. Dėl to tikslinga perkelti opozicijos centrą už Rusijos ribų. Kas ir įvyko Laisvosios Rusijos forumo atveju. Jis vyksta Vilniuje, tad Rusijos valdžiai nepasiekiamas.

– Kai kurie opozicionieriai Lietuvoje ir Europos Sąjungoje kalba, kad principinė opozicija čia blokuojama žiniasklaidoje, apie ją arba tylima, arba ji piešiama vien tamsiomis spalvomis. Ar galite įvardyti, kuo skiriasi padėtis Rusijoje ir Vakarų šalyse politinio pliuralizmo klausimu, ypač – kalbant apie žiniasklaidą?

– Galiu užtikrintai pasakyti tik tiek: Rusijoje padėtis blogesnė, nei gali atrodyti, ir daug blogesnė, nei Lietuvoje ar apskritai – Europos Sąjungoje. Jeigu čia opozicija blokuojama žiniasklaidoje, tai Rusijoje ji tiesiog žiauriai persekiojama. Žmonėms keliamos baudžiamosios bylos, jie mėtomi į kalėjimus, verčiami išvykti iš šalies, trukdo mokytis ir dirbti, grasina internete arba tiesiog – muša. Štai tokia padėtis Rusijoje. Todėl, manyčiau, reiktų kalbėti apie iš principo skirtingus dalykus…

– Ačiū už pokalbį, sėkmės.

Kalbėjosi Marius Kundrotas