Šiandien, gegužės 14 d. – Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs “Laisvę Lietuvai!”, susidegino devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta. Įvykis išgąsdino Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus. Jie slapta palaidojo R. Kalantą. Kilo jaunimo neramumai, R. Kalantos laidotuvių dieną peraugę į spontaniškas eitynes Laisvės alėja. Romas Kalanta tapo pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu.
Romas Kalanta – Lietuvos Laisvės šauklys, savo gyvybę paaukojęs vardan Lietuvos Laisvės, gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje.
1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti, tačiau neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno “Aido” fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairus muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles ir kita.
To meto Romo Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis “buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara”, “lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis”, “kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo “The Beatles” muziką”.
Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: “vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai”, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu”, “laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė”. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: “Dėl mano mirties kalta tik santvarka”.
Romas Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, Romas Kalanta apsipylė benzinu iš 3 litrų stiklainio ir užsiliepsnojęs sušuko “Laisvę Lietuvai!”. Atskubėję greitosios pagalbos gydytojai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, Romas Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 valandą ryto.
R. Kalantos susideginimas pirmiausia sukėlė spontanišką pasipriešinimą, nesankcionuotą protestą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška tautine dvasia, gana stipria Katalikų Bažnyčios įtaka, neformaliais jaunimo judėjimais, rado tinkamą terpę. Sovietų KGB pastangos išvengti bet kokių žmonių susibūrimų paankstinat R. Kalantos laidotuves tik dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas, išaugęs į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18–19 d. vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: “Laisvę Lietuvai!”, “Laisvę hipiams!”. Mieste buvo platinami atsišaukimai “Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!”, “Tegyvuoja Gegužės 18-oji!”.
Pažymėtina, kad antisovietiniai neramumai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių Sovietų Sąjungos mastu. Valdžia prieš manifestantus, be milicijos, metė ir desantininkų bei saugumiečių būrius.
Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 1972 m. gegužės–birželio mėn. buvo suimti, o vėliau nuteisti aktyvūs gegužės 18–19 d. pasipriešinimo įvykių dalyviai: Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Virginija Urbonavičiūtė, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas. 33 asmenys patraukti administracinėn, 8 – baudžiamojon atsakomybėn.
***
Alytus, gimtasis Romo Kalantos miestas, kur prabėgo pirmasis jo dešimtmetis, ir vėl kviečia į tradicija tampančias kalantines.
Gegužės 14 dieną 17.30 val. Alytuje, šalia Vinco Krėvės g. 6 namo, bus paminėtos Romo Kalantos žūties 46-osios metines.
Romo Kalantos minėjimas Alytuje 2017 m.:
Šlovė Dydvyriui!
nemanau ,kad pasitraukimas iš gyvenimo yra didvyriškumas.jei su savim būtų pasiėmęs ir kelis okupantus,tada didvyris. didvyriu vadinu tą kuris augina ,ar užaugino bent ketvertą vaikų,nuveikė gero bendruomenei ir dar nepabėgo iš tėviškės.
Pasitraukimas pasitraukimui nelygus,šiuo psitraukimu Romas pasiekė ką planavo…garbė DIDVYRIAMS.
Romas Kalanta mums SAVIMI švietė kelią į laisvę !
Pritariu – Lietuvoje, ypač, nedera aukštinti savižudžių, nes ir taip čia – savižudžių kraštas.
Žymiai didesnis didvyriškumas yra gyventi, išauginti šeimą, tuo sustiprinant Lietuvą, padedant jai išlikti gyvai.
Apie tai S.Geda:
htt ps://www.youtube.com/watch?v=gzKS9Bb8SZc&t=3s
Savižudybių būna visokių. Į aukojimo ugnį įžengęs legendinis Prūsų vaidila Brūtenis, degančios pilies liepsnose susideginę Pilėnai, bunkeriuose susisprogdinę Lietuvos partizanai, Laisvės alėjoje gyvu deglu plykstelėjęs Romas Kalanta, iš aukštai ant Neries krantinės nukritęs Saulius Gricius, savo išsikastame kape užgesęs Henrikas Rimkus, į Neries gelmes panirusi Ida Stankevičiūtė… Ir daug kitų mažiau žinomų, nepaviešintų, tyliai išėjusiųjų. Išeinama įvairiai, bet visada – kai nėra prasmės būti: kai nepajėgi pakeisti gniuždančių aplinkybių, iškęsti fizinio ir dvasinio skausmo, kai nėra prasmės kitais būdais priešintis negandoms, o kartais – kai nenorima pasiduoti ir būti nugalėtam, įveltam į aplinkui kliunksinčią bjaurastį, tiesiog išeinama, kai nėra išeities… Kartais išeinantieji mėgina kreiptis į mus, pasiliekančiuosius: “… išeinu ten, kur geriau, kur lygybė, teisybė ir ramybė, su paskutiniu indėliu į čempionišką Tėvynės savižudžių statistiką. Nebūčiai prisistatysiu trumpai: LAISVAS! Laisvas nuo prievartos ir pagiežos, lydėjusių mane tiek metų. Ką išdraskė žmonės, užgydys mirtis. Perplaukiau Dusią ir Metelį, bet pražudė tvanas tų pilkų tipų žydromis kiaulių akelėmis, kurie užplūdo ne gabumų ar darbo, o ryšių-kyšių ir “primazų” jėga, skandindami šalį, žmones ir žmoniškumą. Buvau baltavarniu tarp vagių, vergų ir pašlemėkų. Manimi naudojosi, bet nepakentė. Nepriklausiau klanams, nesilanksčiau vadams… Idealistams dera mirti tada, kai žlunga jų idealai… Žinau, kad pilkieji nepraleis į jokias kultūros ar švietimo įstaigas. Neduos nė šluotos “teisybės ieškotojui”, kuris “rašinėja” ir yra kitoks – ne mazgotė kojoms… Laisvas išeinu ten, kur nėra politikos nei korupcijos, kur susilygina runkeliai ir elitas, iš kur nematysiu tautos, kultūros ir visko, kas branginta, agonijos” (H.Rimkus). Savižudybių buvo ir bus, kol bus jautrios sielos žmonių, negalinčių susitaikyti ir išgyventi prievartos, beprasmybės ir grimasinės kultūros triumfo. Ar privalome siekti, kad tokių žmonių nebūtų? Manau, turime siekti, kad jų būtų – daugiau ir tuo pačiu – mažiau niekšų ir pašlemėkų, pilkųjų ir tamsiųjų…
Daugiau skaitykite: ht tp s://www.lzinios.lt/lzinios/lietuva/jokie-istatymai-nepades-jei-issizadesime/103854
Neskaityk, Jonai, tokių … – skaityk Alką, kuris
kviečia Lietuvą į gyvenimą!
O ne į susinaikinimą (kada susisprogdino, nenorėdami patekti į nelaisvę, tai – kitas atvejis, nes jie kovojo).
Maironis
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?
S.Nėris
Dainuok, širdie, gyvenimą,
Padangę saulėtą ir gryną,
Ir debesėlį, vėjo genamą,
Ir smėlio taką per pušyną.
Tai aš ir neskaitau. Aš rašau.
TL jie susisprogdino ne nelaisvės išsigandę. Nieko taip ir nesupratai. Kiek tau metų?
Daugiau negu tau.
Taisau nuorodą:
IN MEMORIA SIGITAS GEDA
youtube
Tarybiniais laikais komunistai Romą Kalantą norėjo paversti psichiniu ligoniu, o šiais laikais gėda ir skaudu skaityti, kad save vadinantis tikru lietuviu, Romą Kalantą vadina savižudžiu.
O kuo pavadintum?
Ar jis nuvertė nuo bėgių okupantų kariuomenės traukinį?
Ar jis bent mokyklą kokią ar baigė?
Ar dirbo kokiame nors darbe?
Ar jis sportavo?
Ką jis nuveikė, kad būtų galima jo poelgį laikyti didvyrišku?
Nenuveikė visiškai nieko – jam dar buvo gyventi ir gyventi, kol ką nors išmoks, kol ką nors supras, kad išgyventi kartais yra žymiai sunkiau, nei pasirinkti greitą mirtį.
O išgyventi būtina, nes jei tokių, išgyvenusių, nebūtų buvę, tai ir Lietuvos nebūtų iš viso.
Ar jūs to norite, savižudybių propagandistai?
Jūra, tik nesiginčyk su ‘tikru ligoniu’. Jis čia, po vienu straipsniu sugebėjo parašyti 1759 ATSILIEPIMUS…
Įdedu nuorodą į tą straipsnį ‘alke’:
https://alkas.lt/2018/02/28/a-liekis-kai-kurie-paaiskinimai-prof-a-nikzentaiciui-ir-jo-draugams-perskaicius-straipsni-triju-raidziu-detektyvas/
Ačiū.
Prašom.
🙂
Pridedu daugiau nuomonių:
https://www.delfi.lt/veidai/kultura/kalantos-auka-ir-ja-seke-ivykiai-tarp-svarbiausiu-tasku-pasaulio-protestu-zemelapyje.d?id=77993875&com=1®=0&no=0&s=2
Suprantu, kad tau yra sunku perprasti tekstą, todėl, jei kas rašo atsiliepimą į kieno tai komentarą, tau visa tai kelia siaubą.
Na, bet pabandyk paskaityti, kad ir tuos komentarus, kuriuos nurodei, tuomet gal suprasi kas ten teisus, o kas ne.
Visiems žinomas faktas, kad tau, kaip nelietuviui, sunku yra parašyti komentarą – ką rodo ir paskutinis, kur net kabutes uždėjai nelietuviškas.
Bet nieko – mokykis, stenkis – gal ir pasiseks.
Tuomet ir tu galėsi pasakyti kokią vieną kitą mintį.
Jei jų turėsi, žinoma. 🙂