Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijos stalas nukrautas knygomis, kurios suneštos pokalbiui apie vienintelį (1861–1943) Gabrielė Petkevičaitės-Bitės romaną „Ad astra“.
Pasitelkę Bitės raštus, knygas apie ją, segtuvus su „Varpo“ numeriais, užpildę ekraną anų laikų fotografijomis, bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojai Ginas Dabašinskas, Vilija Baublytė, Arūnas Brazauskas bando prisikviesti rašytoją savo „draugystėlėn“ – gal ir prisikviečia.
Prisipažinę dėl jaunystės klaidos – neatsakingo požiūrio į lietuvių literatūrą dėstančius pedagogus, pasijutę tarsi rengtųsi neišmokto kurso pataisai, kalbėtojai stengiasi užgriebti kuo daugiau Bitės gyvenimo ir kūrybos aplinkybių.
Gimusi bajorų šeimoje (nors viena jos senelių buvo kilusi iš baudžiauninkų), Gabrielė apie savo sąsają su žeme, gal ir luomu, primindavo pasirašinėdama Petkevičaitės pavarde – galūnė nurodo, kad jos tėvas buvęs Petkevičia, ne Petkevičius.
Gabrielę pažeidė ne vien fizinė stuburo liga, bet ir neaiškios kilmės dvasinis keistumas (gal limpamas užkratas) – litvomanija.
Pati Bitė rašė: „Ponai buvo sveiki, ramūs, sotūs; nė vienam iš jų neteko matyti tokios „žvėries“ – litvomano, kurs užsimanė suardyti šios dienos tvarką, kurs eina prieš ponus, kunigus ir žandarus ir iš mužiko-„gyvulio“ nori padaryt visiems tiems ponams lygų žmogų.“ Tai ištrauka iš 1902 metų Bitės „Pasikalbėjimo“ – „Varpo“ redakcinės skilties, kurią ji perėmė iš Vinco Kudirkos.
Iš V. Kudirkos gauta ir litvomaniška iniciacija – 1898 m. rudenį Bitės sumanymu ir lėšomis organizuota kelionė po Lietuvą. Kartu keliavę Petras Avižonis, Povilas Višinskis, „dvi seseri Juškyti“ aplankė Žemaitę, Petrą Kriaučiūną, Justiną Staugaitį ir kitus visuomenininkus. Didžiulį įspūdį keliauninkams padarė Vincas Kudirka, gyvenęs paskutines savo gyvenimo dienas.
Bibliotekos vaizdo studijoje kalbant apie to meto aplinkybes pasikartoja mintis: kultūros tapsmui labai svarbūs ypatingi žmonės, tokie kaip Povilas Višinskis, pakvietęs į kūrybą penkias moteris, rašiusias keturiais slapyvardžiais – tai Žemaitė, Bitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda (šiuo slapyvardžiu pasirašinėdavo seserys Sofija ir Marija Ivanauskaitės).
Istoriniai svarstymai – kalbų apie Bitės romaną „Ad astra“ (1933), parašytą paskutinį rašytojos gyvenimo dešimtmetį, įvadas. Kūrinys, kurį kalbėtojai apibūdina kaip papročių, situacijų ir meilės romaną, stebėtinai kinematografiškas – nepaisant nepakartojamos, todėl ir sunkiai ekranizuojamos kalbos. Svarstant apie galimą daugiaserijinį filmą ar netgi skaitmeninį žaidimą pagal „Ad astra“, visai ne juokais prisimenamas Alfredas Hičkokas (Alfred Hitchcock) (1899–1960), kurio vardas populiarioje kultūroje tapo beveik bendrine nuoroda į siaubo kiną, taip nepelnytai pamirštant įtaigius, meistriškai sukurtus žavių moterų vaidmenis jo filmuose (pvz., „Rebecca“, 1940).
Pagrindinė „Ad astra“ veikėja Elzė Kęsgailytė, aštuoniolikmetė nepigiai kainuojančios mergaičių mokyklos absolventė, vasarą atvyksta paviešėti į draugės Severos tėvų dvarą. Nepaprasto grožio Elzė išoriškai pritampa prie dvaro draugystėlės (taip Bitė vadina vasarotojų kompaniją). Lengvai palaikanti pokalbį, taikliu šaudymu stulbinanti vyrus, Elzė savo vidumi svetima susirinkusiai ponybei (kitas Bitės žodelis draugijai apibūdinti). Draugystėlės pokalbiai nušviečia daugybę to meto politinių, socialinių, kultūrinių aplinkybių. Elzė iš pirmo žvilgsnio įsimyli grafą Donatą Gedvilą, Severos sužadėtinį. Meilės tėvynei, jos tautai ir vyro bei moters meilės temų pynė laiko visą romano fabulą.
Tęsdama atostogas Liepojoje, Elzė patenka į kitą ponybę, kartu ir į kitokių grėsmių pasaulį. Viešbučio kambarin įsibrovęs vyriškis, susapnuotas juodvarnis, palaidinėjimai (pasiplaukiojimai) jūra, pokalbiai apie lietuvybę, uždraustų knygų kontrabanda – fonas, kuriame Elzė sulaukia į labdaros spektaklį atvykusio Donato. Sulaukia ir atstumia – tokia draugei Severai jaučiamos pareigos kaina.
Bitė ketino pratęsti romaną, tačiau to nepadarė, palikdama spėlioti, kas ištiks Elzę ir Donatą.
„Ad astra“ pabaigoje Elzė pasilieka viena.
„Ir tas kuklus ryšelis, keletas knygučių, dar vienas antras mažo formato „Varpo“ numerėlis, lyg balsą įgiję, pratarė į Elzės nukamuotą sielą kilniausiais dievo-žmogaus žodžiais: „Ką savo vargingiausiam broliui padarysi, tą man padarysi.“ Galas.“
Vienatvė brandina viso likusio gyvenimo perspektyvą. Tai Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimas.
