Lapkričio 19 d. sekmadienis įrėžė naują įrašą į Paryžiaus lietuvių bendruomenės (PrLB) metraštį. Ši diena buvo pažymėta dviem be galo svarbiais ivykiais: memorialinės lentos prelatui Jonui Petrošiui atidengimu bei PrLB 70-mečio sukaktimi.
Šiandieninę Paryžiaus lietuvių bendruomenę galima drąsiai pavadinti prelato J.Petrošiaus viso gyvenimo puoselėtu ir ugdytu vaisiumi, lietuvybės lopšiu Prancūzijos žemėje. Išties, 1955-ais metais Paryžiaus arkivyskupo paskirtas vadovauti Lietuvių katalikų misijai, kunigas Jonas Petrošius Prancūzijos lietuvių sielovada rūpinosi apie penkiasdešimt metų. Jo šviesus atminimas buvo įamžintas memorialinės lentos atidengimu pačioje Paryžiaus širdyje, jo ilgametės tarnystės Dievui šventoveje, Šv. Augustino bažnyčioje.
Pilnutėleje koplyčioje šventas mišias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Kardinolui talkino iš Kanados atvykęs Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai Edmundas Putrimas, Paryžiaus vyskupijos vikaras užsienio katalikams Ksavje Rambo (Xavier Rambaud), kunigas, šiuo metu reziduojantis Paryžiuje, Jacekas Pašenda (Jacek Paszienda) ir brolis Lukas iš Palendrių vienuolyno Lietuvoje.
Prelato Petrošiaus atminimą pagerbti atvyko LR ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė, Lietuvos kultūros atašė Paryžiuje Vida Gražienė, konsulė Rasa Mikuckaitė, prelato giminės iš Lietuvos, Prancūzijos lietuviai, paryžiečiai, svečiai iš Belgijos lietuvių bendruomenės, gausus burys tų, kurie asmeniškai pažinojo prelatą. Buvusi LR ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė atvežė LR užsienio reikalų ministro sveikinimą.
Kardinolas A.J.Bačkis gražiu pamokslu kreipėsi į susirinkusiuosius: „Prelatas Jonas Petrošius darbavosi virš 50 metų atskirtas nuo šeimos, nuo Tėvynės. Tapo katalikų bendruomenės siela, ieškojo išsibarsčiusiųjų savo avelių po visą Prancūziją“. Kardinolas A.J.Bačkis prelato gyvenimą pavadino nuolankia ir nuoširdžia tarnyste su žemaitišku atkaklumu, tarnyste Dievui ir Tėvynei. Kardinolas paragino visus susirinkusiuosius „Branginti ir saugoti tai, ką nuo gimimo perdavė tėvai. Kad Šv. Augustino kuklioje koplyčioje nenutiltų lietuviškas žodis“.
Mišių metu žiurovų nebuvo, visi susirinkusieji buvo minėjimo dalyviais. Maldas giesmėmis lydėjo prancūzų choras, vadovaujamas Astos Timukaitės-Lemiesle, kuris nepriekaištingai lietuvių kalba pagiedojo „Marija Marija“ ir „Kur giria žaliuoja“.
Šventoms mišioms pabaigus, kardinolas A.J.Bačkis, lydymas kunigų, iškilmingai pašventino memorialinę lentą, liudijančią apie prelato Jono Petrošiaus tarnystę šioje Žemėje. Memorialinės lentos autorius skulptorius Gediminas Šibonis. Auksaspalviame bronzos fone iškaltas lietuviškas rūpintojėlis, apsuptas dviejų angelų. Lentoje iškalti žodžiai lietuvių ir prancūzų kalbomis: „Prelatui Jonui Petrošiui – gyvajai Lietuvių Bendruomenės dvasiai atminti“. Skulptorius ne tik pagamino memorialinę lentą, bet ir pasirūpino jos atgabenimu į Paryžių bei montavimo darbais (projektą dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija). Gediminas Šibonis sakė, jog „mes visi čia esame pažįstami prelato dėka. Jis visus suvedė į būrį“. Skulptorių siejo ilgametė korespondencija su J.Petrošiumi, kol jie galiausiai susitiko Paryžiuje.
Memorialinės lentos J.Petrošiui išventinimo ceremonijoje į susirinkusiuosius kreipėsi Inga Januitytė-Lanchas, prelato paskutinės valios vykdytoja. Ji dalijosi gyvais prisiminimais apie prelatą. Anot jos, prelatas niekada nenorėjo didelio dėmesio sau. Netroško didelių ceremonijų jo vardo garsinimui. Šviesaus atminimo prelatas J.Petrošius sakydavo: „niekada nesijaučiau kažką ypatingo padaręs“. Savo testamente rašė, kad „laidotuvės būtų paprastos, bet su lietuviškom maldom ir giesmėm“.
Kaip Inga Lanchas prisiminė, prelatui jau gyvenant Marijos-Terezos kunigų senelių namuose, vasaromis jis mielai atvažiuodavo paviešėti Ingos šeimoje, į kaimą. Kieme šlamėjo aukšti beržai, kurie jam priminė Lietuvą. Vienos tokios viešnagės Ingos Lanchas šeimoje metu, prelatas prabilo eilėmis: „Žeme eik išdidžiai, kaip tie beržai žali, aukštai aukštai iškėlę galva“ – tai prelato kuklus paprastumas, lydimas žemaitiško užsispyrimo ir tylaus pasididžiavimo tuo, kad yra lietuvis. Inga Lanchas kalbėjo, kad „dabar prelatas, tikriausiai, iš aukštybių grūmoja pirštu, kad jam rengiama pagerbimo ceremonija, kurių jis niekada nesiekė ir nemėgo, tačiau jis tikriausiai ir nuoširdžiai šypsosi, nes jam būtų džiugu matyti salę tokią pilną žmonių“. Jam, visą gyvenimą paaukojusiam Prancūzijos lietuviams, būtų gera žinoti, kad lietuvių bendruomenės dvasia gyva.
I.Lanchas kvietimu, prie altoriaus bendrai nuotraukai susirinko visi tie, kurie asmeniškai pažinojo prelatą Joną Petrošių. Jų buvo daug, vos į kadrą tilpo. Salėje liko tik keletas, jau jaunosios kartos atstovų.
Vėliau Paryžiaus lietuvių bendruomenės pirmininkė Emilija Pundziūtė-Gallois visus pakvietė pokalbiams prie vyno taurės, kur gyvų pašnekesių fone taip pat buvo rodomas Henriko Gulbino sukurtas filmas apie Prancūzijos lietuvių bendruomenę bei surengta prelato J.Petrošiaus gyvenimą ir veiklą pristatanti nuotraukų paroda „Neužmiršk, tikėk, gyvenk meile Dievui“.
