Iki lapkričio 26 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyksta paroda, skirta Vilniaus piešimo mokyklai, gerokai primirštai ir iki galo neįvertintai mokslo įstaigai, kurią 1866 m. pabaigoje įkūrė carinės Rusijos valdininkai, apsižiūrėję, kad nėra kam tapyti ikonas stačiatikių cerkvėms.
Iš tiesų, 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvoje nebuvo likę jokios profesionaliosios dailės ugdymo bazės – XIX a. viduryje Vilniuje, išskyrus privačias iniciatyvas, nebuvo net paprasčiausios piešimo mokyklos. 1864 m. Vilniuje įkurta ikonų dirbtuvė šią problemą išspręsti irgi nebuvo pajėgi. Piešimo mokyklai Vilniuje organizuoti buvo pasirinktas Peterburgo dailės akademiją baigęs dailininkas Ivanas Trutnevas (1827–1912). Jis parengė piešimo mokyklos programą, kurią vėliau ne sykį tobulino.
Iš pradžių piešimo mokykla vadinosi Vilniaus amatų mokykla ir tapybos klasės. Amatų-piešimo mokyklos tikslas buvo „suteikti galimybę visiems liaudies luomams išmokti piešimo meno ir pritaikyti jį savo gaminiuose“, o tapybos klasių – lavinti profesinius dailės įgūdžius. Jose galėjo mokytis visi norintys, nepriklausomai nuo tautybės, tikėjimo, socialinės padėties ir lyties. Mokykla ne sykį keitė pavadinimą, dėstymo programas ir jų trukmę, bet daugiausia dėmesio joje buvo skiriama būsimiesiems dailininkams rengti. Atsiradus galimybei, 1892 m. Amatų-piešimo skyrius buvo atskirtas į savarankiškas Techninio piešimo ir braižybos klases, o Tapybos klasės tapo išgryninta Vilniaus piešimo mokykla. Be Trutnevo, joje dėstė pedagogai Paulius Römeris, Viktoras Rezanovas, Ivanas Rybakovas, Sergejus Južaninas ir kiti.
Mokyklos auklėtiniai, baigę keturis jos kursus, būdavo puikiai įvaldę piešimo ir braižybos pagrindus ir be jokių kliūčių galėdavo toliau studijuoti Peterburgo ar Vakarų Europos dailės akademijose. Kurį laiką ji buvo tokia vienintelė Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte, juolab kad joje galėjo mokytis ir žydų tautybės jaunuoliai. Tuo, matyt, galima paaiškinti mokyklos populiarumą.
Į ją mokytis važiavo iš įvairiausių Vilniaus ir aplinkinių gubernijų kampelių. Istoriografija byloja, jog Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi apie 4 tūkst. mokinių. Dėl šio skaičiaus galima tik spėlioti, nes išlikę mokinių sąrašai nėra pilni. Lig šiol pavyko nustatyti per 700 Vilniaus piešimo mokyklos mokinių pavardžių. Iš jų tik apie 80 paliko vienokį ar kitokį pėdsaką dailės istorijoje.
Žymiausi jų – Borisas Šacas, Jehuda Epšteinas, Pinchus Kremenis, Chaimas Sutinas, Kikoinas, Robertas Geninas ir daugelis kitų. Kartu su jais Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi ir žymūs Lietuvos dailininkai Vladas Didžiokas, Vytautas Kairiūkštis, Juozas Zikaras, Rapolas Jakimavičius, Liudomiras Slendzinskis ir kiti.
Vieni baigę aukštuosius dailės mokslus įsiliejo į Lietuvos dailės gyvenimą, kiti susiejo savo likimą su Rusija, Baltarusija ar Lenkija, dar kiti praturtino Paryžiaus, Vokietijos ar Izraelio dailės gyvenimą, paliko jame ryškių pėdsakų.
Parodoje eksponuojami 69 dailininkų – mokyklos dėstytojų ir buvusių jos mokinių kūriniai – per 350 tapybos, skulptūros ir grafikos darbų iš žymiausių Lietuvos, Baltarusijos, Izraelio muziejų rinkinių, korporatyvių ir privačių kolekcijų.
Parodos kuratorė dr. Jolanta Širkaitė; architektai: Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis; organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Parodos mecenatas – advokatų kontora „Ellex Valiunas“; projektą iš dalies parėmė: LR kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos mokslo taryba.
