Tas svaiginantis alyvų kvapas daugelį nuskraidina į mielus vaikystės ir jaunystės laikus, atminties požemiuose atgaivina pirmą kartą paragauto alyvų nektaro skonį, suvalgytą penkialapį žiedelį – lauktos šilumos, jausmų atgimimo ir meilės simbolį. Labai šiltai apie Alyvų žydėjimo šventę rašė jos organizatoriai Vitalija ir Vitalius Stepuliai: „Kai buvusiame Vilniaus priemiesčio rajone, Lyglaukiuose, pražysta alyvų savašynas, atgyja vaikystės prisiminimai apie tą svaiginantį žiedų potvynį ir kyla noras dalintis tuo su draugais. Alyvų žydėjimo šventes puošia draugų, dailininkų, rašytojų, alpinistų, poezijos ir ąžuolų mylėtojų dvasios turtai“.
Saulėtą paskutinį gegužės šeštadienį jau septynioliktą kartą po žydinčiom alyvom Stepulių namo kieme, Žiemos (buvusioje Lyglaukių) gatvėje, Vilniuje, šurmuliavo garbūs svečiai, skambėjo poezija, žvilgsnį ypač traukė Zino Kazėno-Zikos diržų kolekcija ir medžio pliauskos prie įėjimo į kiemą, išmargintos abstrakčiais piešiniais, bei Jono Varno karikatūros. Vyko Z. Kazėno filmukų ir Leonardo Skirpsto nuotraukų peržiūros ir dar daug malonių kūnui ir sielai dalykų.
Po žydinčiom alyvom skambėjo poezija
Labai šiltai buvo sutiktas šventės rengėjų sūnaus Sauliaus draugas, svečias iš Baltarusijos – Dmitrijus Širokanovas, rusų kalba perskaitęs kelis savo kūrybos eilėraščius, vieną iš jų, skirtą 88-erių metų savo seneliui, kurio gimtadienį nuo vaikystės sieja su pražydusiom alyvom.
Pasisakymą tęsė kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva“ vyr. redaktorius Andrius Konickis, kuris rusų kalba labai jautriai ir įtikinamai perskaitė ištrauką iš Aleksandro Puškino poemos „Grafas Nulinas“.
Savo dvasios turtais pasidalijo žavioji poetė ir rašytoja Sara Poison (Sara Poisson). Poetė, pateikusi graikų filosofo Platono samprotavimą, kad moterys yra kilusios iš baikščių vyrų, perskaitė eilėraštį „Iš baikštaus vyro“: „Esu kažkas, kilęs iš baikštaus vyro. Sudygęs iš vyro,/ apkrėsto baime ir girgždesiu. Iš pašiaušto vyro./ Kažkas bučiuoja tau į pakaušį, nes bijo savo kvapo/ iš burnos. Kažkas iš baikštaus vyro. Paskui kažkas/ sėdi vienišas sniego baltumo virtuvėje tarp stiklainių/ su grybais. <…>“. Dar vienas eilėraštis buvo skirtas motinos meilei, kurią, anot poetės, kiniečiai užrašo dviem hieroglifais, reiškiančiais skausmą ir meilę. O savo pasisakymą S. Poisson užbaigė kūriniu „Kvaksint paskui šlovę“: „Ar klausėtės kada, kai nemigos vejama kvaksi jūsų širdis? Ji panaši į žvyrkeliu priešais automobilį lekiančių kurapkų pulkelį: jos kurčios logo kvietimui pasukti į šoną, kurčios iki galo, iki taško, kol greitis ir mažylyčiai sparnai patys pakelia jas į viršų. <…>“.
Susirinkusieji palydėjo svečių pasisakymus šiltais plojimais bei linksmais komentarais. Kaimyninės šalies atstovui D. Širokanovui Z. Kazėnas-zika padovanojo diržą iš savo kolekcijos, o Sarai Poisson – avangardinį įspūdingo dydžio pakabuką. Čia reikėtų pabrėžti, kad diržų kolekcija domėjosi dauguma renginio dalyvių: Bronius Bružas, Joana Danutė Plikionytė-Bružienė, Antanas Gudelis, Libartas Klimka, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Veronika Mickevičienė, Marija Prokopčik, Leonardas Skirpstas ir kiti.
Žurnalų „Naujoji Romuva“ ir „Liaudies kultūra“ puslapiuose
Šventės dalyviai turėjo galimybę pavartyti ir net paskaityti žurnalus „Naujoji Romuva“ ir „Liaudies kultūra“. Šių metų kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva“ pirmajame numeryje Juozo Algimanto Krikštopaičio straipsnyje apie nusipelniusius atidaus dėmesio Jono Basanavičiaus premijos laureatus: inžinierių, atsidavusį Tautos atgimimo ąžuolyno idėjai, Vitalių Stepulį ir fiziką, paviliotą etnokultūros išminties, Libertą Klimką. Straipsnyje rašoma: „Kalbėsime apie du garbius vyrus, skirtingus pagal profesijas, charakterius, bet artimus pagal istorinę savimonę, patriotinę jauseną ir tikslų kryptis. Be to, juos vienija ir tai, kas vyksta žmogaus sąmonėje susitikus su kalnų stichija, su pasauliu, kuriame vertybinė asmens orientacija gali keistis iš esmės“.
Antanas Gudelis perskaitė Kūrimo himną iš savo straipsnio „Kosmogonija ir kalnas“, kuris spausdinamas žurnalo „Liaudies kultūra“ (vyr. redaktorė Saulė Matulevičienė) antrajame numeryje: „Nebuvo Nesančio, nei Esančio anuomet,/ Nebuvo oro, nei dangaus aukščiausio./ Ką dengė tai? Kas globė tai? Kame tai?/ Vanduo ar buvo ten gilus, bedugnis?/ Mirties nebuvo, Nemirtingo taipgi,/ Nakties nebuvo, nei dienos šviesybės./ Be vėjo dvelkė Viena Tai savaime./ Išskyrus tai, daugiau nebuvo nieko./ <…>./ Kas žino tiesą? Kas ją pasakytų?/ Iš kur pasaulis šis, iš ko jis gimė?/ Pirmiau dievų įvyko jo kūrimas./ Tad kas žinos, iš kur jis pasirodė?“. Šiuo A. Gudelio straipsniu ypač susidomėjo gydytojas Romualdas Mickevičius, atsisėdęs nuošaliau po alyvomis neatsitraukdamas skaitė.
Tikimės dar daug pavasarių drauge…
Vitalija ir Vitalius Stepuliai pagarbiai paminėjo šiais metais negalėjusius atvykti į šventę žmonių: Vaclovą Bagdonavičių, Valentiną Čeplevičiūtę, Margaritą Dautartienę, Onutę Grigaitę, Ritą Makselytę, Iną ir Alvydą Mituzus, Ireną Plaušinaitytę, Danutę Puchovičienę, Renatą Sriubienę, Romualdą Survilą,Vladą Vitkauską ir Gediminą Zemlicką.
Organizatoriai pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais ypač praturtino šventės dalyvius visų menų meistras, talentingas asambliažų kūrėjas Zinas Kazėnas, eksponuojantis autorines kolekcijas tiesiog po žydinčiomis alyvomis. Ir tikisi dar daug pavasarių drauge mėgautis alyvų žydėjimu ir jų nuspalvintu bendravimo džiaugsmu.
