Po to, kai kovo 29 d. Berlyne atsirado Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16-osios nutarimo (Vasario 16-osios Akto) dvikalbis originalas, spaudoje pasirodė kontraversiškų interpretacijų apie kitų šio dokumento versijų galimą egzistavimą. Manau, kad verta reziumuoti, kas dabar apie tai žinoma ir nekelia abejonių. Būtent, tikslinga glaustai apibendrinti keturis klausimus.
Pirma, apie egzistavusių lietuviškojo ir vokiškojo tekstų formuluočių niuansus. Antra, apie to meto dvikalbių Lietuvos Tarybos dokumentų kontekstą. Trečia, teksto užrašymo variantus (mašinraščiu bei rankraščiu). Ketvirta, apie signatarų parašus – jų buvimą ar nebuvimą po dokumento tekstais, taip pat tam tikrus tų parašų niuansus. Manau, kad tai svarbu tolesnėms dokumentų paieškoms bei istorinių įvykių rekonstrukcijai.
Taigi pirma – dėl formuluočių. Berlyne, Užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve (vokiška santrumpa PAAA; čia ir toliau nuorodos į archyvinius dokumentus būtinos), saugoma daug svarbių dokumentų. Visų pirma tai dvikalbis 1918 m. vasario 16-osios nutarimo (Vasario 16-osios Akto) originalus tekstas; jis išdėstytas dvigubame perlenktame lape lietuviškai (PAAA RZ-201 R21717-4, 000083) ir vokiškai (PAAA RZ-201 R21717-4, 000084). Lietuviškasis Berlyne rastasis tekstas (PAAA RZ-201 R21717-4, 000083) yra iš esmės identiškas žinomam, bet dingusiam 1918 m. vasario 16-osios nutarimo (Vasario 16-osios Akto) mašinraštiniam tekstui, kurio faksimilė visuotinai skelbiama nuo 1928 metų. Kaip žinia, pastarajame yra netikslumų (pvz., „Tyraba“, žodis „kaipo“ įrašytas ranka, ir kt.).
Iš esmės identiški ir Lietuvos Tarybos tos dienos protokolo (Nr. 62) tekstas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F.923. Ap.1.) bei „Rankraščio teisėmis“ tuo metu išleistos Proklamacijos tekstas. Gi „Lietuvos aide“ 1918 m. vasario 19 d. numeryje išspausdintas tekstas atitinka originalųjį tik iš dalies: prasideda ne žodžiu „Nutarimas“, o „Lietuvos Taryba skelbia nepriklausomybę“, be to, jame trūksta paskutinės pastraipos.
Dėl vokiškojo teksto. Berlyne rastasis (PAAA RZ-201, R21717-4, 000084) tekstas yra identiškas Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje esančiam nutarimo („Beschluss“, Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, F. 255-1007, L.1) tekstui. Be to, identiškas tekstas pateikiamas 1918 m. vasario 16 d. 8 val. 40 minučių vakaro von Bonino siųstoje į Berlyną telegramoje. Telegramą taip pat aptikau Berlyno archyve (PAAA RZ 201, R21714). Iš esmės identiški tekstai buvo paskelbti ir to meto Vokietijos spaudoje – 1918 m. vasario 18 d. „Vossische Zeitung“ (tekstas viešai prieinamas) ir 1918 m. vasario 19 d. „Taegliche Rundschau“. Be to, identiškas tekstas yra Reichstago dokumentuose (jie taip pat viešai prieinami).
Tarp visų vokiškųjų tekstų, esančių minėtuose dokumentuose bei publikacijose, skirtingos yra tik dar vieno vokiško teksto formuluotės. Būtent, tai formuluotės teksto, esančio leidinyje „Litauisches Echo“ (PAAA RZ 201, R21715). Numanomai, jis verstas iš lietuviškojo, tad atsirado frazių skirtumų.
Antra, dėl dvikalbių Lietuvos Tarybos dokumentų konteksto. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve saugomi Lietuvos Tarybos dokumentų juodraštiniai projektai. Tai 1917 m. rugsėjo 23 d. raštas Bavarijos princui Leopoldui (F. 96-69) ir 1918 m. sausio 26 d. raštas Vokietijos Vyriausybei (F. 96-100). Šie dokumentų projektai gali pasitarnauti apmąstymams apie tai, jog svarbūs Lietuvos Tarybos dokumentai paprastai būdavo dvikalbiai.
Trečia, dėl rašysenos. Beveik neabejotinai (galėtų patvirtinti grafologai) Berlyne atrastasis dvikalbis originalas rašytas to paties asmens ranka, lygiai kaip ir ten pat atrastasis 1917 m. gruodžio 11-osios vokiškasis „Erklaerung“ (PAAA RZ-201, R21716), su 19 Lietuvos Tarybos narių (išskyrus Praną Dovydaitį) parašais. To paties asmens ranka rašyti ir 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje protokolai (Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, F165, L.1R) bei minėtas 1918 m. sausio 26 d. raštas (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvas, F. 96-100). Visi minėti dokumentai rašyti signataro dr. Jurgio Šaulio ranka.
Ketvirta, dėl parašų. Kiekvieno iš 20 signatarų parašai po lietuviškąja formuluote (PAAA RZ-201 R21717-4, 000083) praktiškai nesiskiria nuo atitinkamų parašų po vokiškąja teksto formuluote (PAAA RZ-201 R21717-4, 0000084). Žinomojoje mašinraštinio teksto (dingusio) faksimilėje matomi parašai taip pat itin nežymiai tesiskiria nuo parašų, esančių ant to Berlyne atsiradusio dvikalbio 1918 m. vasario 16-osios nutarimo (Vasario 16-osios Akto) originalo. Tai leidžia manyti, kad visi parašai vienalaikiai. Tą tikriausiai galėtų patvirtinti ir grafologai.
Nieko kito ir neliko, kai išgirdome Šį žmogų, Jo mintis, Jo pagarbų, romų, inteligentišką bendravimą… Ir tapo graudu. Nes Jis priminė mums Sąjūdžio laikų lietuvių inteligentiją. Kaip toli nuo tų laikų klystkeliais nuvingiavome, Atgimimo išbandymų neatlaikę…
Belieka tikėtis, jog ir daugiau tokių dar yra likę, jog ir jie tyliai dirba, nors šių dienų „žvaigždės” tokių nepastebi ir „neatpažįsta, kas čia tokie, iš kur tokių išdygsta” – keistuolių, nesiskynusių brutaliai sau kelio į pripažinimą, o tik kukliai ir kantriai dirbę „žvaigždžių” šešėlyje…
O kaip reikėtų, kad jaunimas, vaikai bent kiek nors turėtų galimybės su tokiomis Asmenybėmis bendrauti, išvysti kitokio elgesio, kitokio gyvenimo ir darbo pavyzdį… Tik kas juos suburs, tokius paprastus, tokius nežvaigždiškus, niekam į akis nespiginančius…
Siūlyčiau pasidaryti šio prof. L. Mažylio teksto kopijų – ir popierinę, ir elektroninę.
Atsarga gėdos nedaro, Čia pateikti svarbūs duomenys, dokumentų archyviniai šifrai, kurių „sūdną dieną” čia, Lietuvoje, bet kur ir bet kada be niekur nieko nerastum – tektų padėti triūso ir gaišti laiką… Profesorius ne atsitiktinai juos čia paviešino. Tam yra priežastis.