Artėja egzaminų laikotarpis, o su juo – ir neišvengiama diskusija dėl „neteisingų“, „netikslių“ ir „mokymo programų neatitinkančių“ egzaminų užduočių bei pasvarstymai, kad „anksčiau žmonės mokėsi geriau“. Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTUG) istorijos mokytojas Domas Boguševičius ramina – populiarus viešojoje erdvėje dabartinės ir sovietmečiu užaugusios kartos žinių lyginimas yra iš principo neteisingas.
„Reikėtų suvokti, kad gyvenimas sovietiniame informaciniame vakuume ir dabarties informacijos perteklius neleidžia adekvačiai gretinti skirtingų kartų. Šiandienos mokinių vertinime akcentuojamos ne tiek žinios, kiek jų vieta ugdymo visumoje“, – teigia mokytojas, KTU renginyje moksleiviams pristatęs dažniausias istorijos brandos egzaminų klaidas.
Tiesa, mokytojas sutinka, jog istorijos žinias įvertinti – nelengva.
D.Boguševičiaus paskaita „Didžiausios daromos klaidos istorijos brandos egzamine“ – tai „Pasiruošk Brandos Egzaminams su KTU“ renginių ciklo, kuriame dalyvauja moksleiviai iš visos Lietuvos, dalis. Renginyje dalyvavo 150 moksleivių.
Istorija – tai prasmių visuma, o ne faktų rinkinys
Šiuolaikinėje visuomenėje moksleivių įgytos žinios vertinamos siejant jas su išsiugdytomis vertybėmis ir taikymu. Tačiau, pasak D.Boguševičiaus, neretai nutinka taip, kad abiturientai per istorijos pamokas būna išmokomi begalės enciklopedinių faktų, kurie jų galvoje nesuformuoja absoliučiai jokių prasminių ryšių.
Nors gebėjimas suvokti istoriją, kaip prasmių visumą, turėtų atsidurti vertinimo centre, būtent šios srities mokinių pasiekimai yra patys prasčiausi.
„Manyčiau, kad geriausia, ką gali padaryti mokiniai – dar vienuoliktos klasės pradžioje susipažinti su istorijos egzamino programa, kad labai aiškiai žinotų, ką turi mokėti egzaminui ir neblaškytų savęs pertekline informacija. Susipažinę su programa moksleiviai turėtų įvertinti savo pasirengimą egzaminui“, – rekomendavo istorijos mokytojas.
Savanorystė muziejuje – būdas mokytis istorijos
Jis siūlo atkreipti dėmesį ir į papildomo rengimosi egzaminui būdus. Nors pastaruoju metu ypač išaugo internetinių produktų, skirtų ruoštis egzaminams, pasiūla bei atsirado nemažai specializuotų programėlių išmaniesiems telefonams, vis dar galima rinktis tradicinius mokymosi būdus: vadovėlių, įvairių konspektų studijas, ankstesnių metų egzaminų užduočių sprendimus.
„Man labai patinka visi būdai, kurie „įdarbina“ istorijos žinias: galima pabūti gidu muziejuje savo šeimai ir draugams, organizuoti istorinės tematikos ekskursijas ar užsiimti panašia veikla – visa tai irgi yra papildomas ruošimasis egzaminui,“ – sakė D.Boguševičius.
Pilietiškumo ugdymas būtinas dar mokykloje
KTU specialistų teigimu, šiomis dienomis mokiniai turėtų gauti kuo daugiau žinių apie pilietiškumą, socialinę atsakomybę. Pilietiškai sveika visuomenė yra ta, kuri aktyviai ir įvairiomis formomis įsitraukia į viešojo valdymo procesus, kurios nariai turi pakankamai gebėjimų, žinių ir pasitikėjimo prisidėti prie socialinių, ekonominių ir intelektualinių pokyčių valstybėje.
„Pilietiškumo ugdymas yra labai ilgas ir didelio nuoseklumo reikalaujantis procesas, o švietimo politikos misija ir yra prisidėti prie sveikos pilietinės visuomenės kūrimo. Pastebime, kad į KTU įstojusių studentų pilietiškumo samprata yra skirtinga, kadangi jie baigę įvairias mokyklas, atėję iš įvairios socialinės aplinkos“, – teigia KTU Europos studijų, Viešojo valdymo, Socialinės politikos ir Sociologijos studijų programų vadovė Eglė Vaidelytė.
Pasak socialinių mokslų daktarės E. Vaidelytės, vis dėlto, studijų metu studentai atsiskleidžia kaip socialiai atsakingos, pilietiškos asmenybės, dauguma jų tampa aktyviais viešojo valdymo sistemos dalyviais tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos lygmenyse.
Labai įdomus straipsnis, kartu reikalaujantis papildymo,: kaip, integruodami į visuomenę, mokysime pilietiškumo pas mus atvyksiančius pabėgėlius. Jie, gi, be lietuvių kalbos mokėjimo,gaunant pilietybę, privalo turėti paskatas ginti būtent Lietuvą. Kokiais būdaistas paskatas ugdysime? Mūsų valstybės istorijos tinkamas mokymas, gal, išugdytų paskatą, tapus šalies piliečiais, ją tausoti ir ginti ginti? Kaip tai padaryti. Laukčiau diskusinio istorikų straipsnio šia tema.