A.Lapinskas. LTV pučia suplėkusį tautinės kultūros garą

Jau visas dešimtmetis Lietuvos televizija girdo tautą iš pradžių „Gero ūpo“, o vėliau pervadintos į „Duokim garo“ laidomis. Kas tai yra? Anot pačių laidos rengėjų, tai „nuotaikinga, tiesiogiai transliuojama etnografinė vakaronė, įvairaus amžiaus grupių bei skirtingų regionų muzikinių kolektyvų konkursas žiūrovams“.

Adresatas „žiūrovams“ – t.y. visai jų masei vienu metu, beje, turinčiai lyg kokios vertinimo komisijos statusą, taigi jie galėtų būti vadinami komisiniais žiūrovais – paaiškina ne tik tos vakaronės meninį lygį, bet ir reikalaujamą žiūrėjimo būdą, juo labiau, kad jis parodomas ir ekrane. Šią laidą reikia žiūrėti pasistačius prieš save alaus bokalą – ekrane būtent tai ir rodoma. Ir jeigu studijoje susirinkusi publika iš tų bokalų lyg ir nieko negeria, aišku, kad jie tušti, tai žiūrovai prie televizorių, greičiausiai, per tas dvi valandas išmaukia turbūt ne vieną bokalą arba pereina galų gale prie stikliukų… Taigi žodį „girdo“ pavartojau neatsitiktinai.

Žodis „etnografinė“ reikštų, kad laidoje bus pateikiami mūsų tautiškumo elementai – liaudies muzika, retkarčiais šokiai, tradicijos, tautiniai drabužiai. Dėl pastarųjų, beje, problemų ne tiek daug, jie žinoma, standartiniai, bet šioks toks tautinis vaizdelis vis dėlto susidaro. Įdomiausia, kad ne tik muzikantai (nors ir ne visi), bet ir susirinkusi studijoje publika (beveik visa!) irgi apsirėdžiusi tautiškai!

Taigi galėtume pretenduoti į kokį nors UNESCO pripažinimą, nes, pvz., Estijos Kihnu salą už jos gyventojų kasdienį tautinių rūbų dėvėjimą, nuolat skambančias liaudies dainas – runas, kitas tradicijas toji tarptautinė organizacija pripažino pasaulio nematerialaus paveldo šedevru. Gal pripažinimo eilė kada nors ateis ir Lietuvos televizijai…

Kitomis progomis apie savo laidą jos kūrėjai aiškina kiek kitaip, esą „Duokim garo“ yra „muzikinė pramoginė programa. Ne folklorinė, o apskritai pramoginė“. Bet pasisukę į kitą pusę ir nutaisę jau rimtą veidą, jie pažymi, kad laidos kūrimas yra „rimtas darbas“, o laidą žiūrinti auditorija irgi yra „gerbtina“, todėl jai yra siūloma tai, „kas jų nepriverčia persijungti į komercinius kanalus“. Šiais žodžiais remiantis, galima būtų manyti, kad toji „Duokim garo“ iš tikrųjų yra pakankamai rimta ir valstybinei televizijai gėdos nedaranti laida, priešingai visokioms komercinėms laidoms, užplūdusioms nevalstybinius kanalus.

Ar tikrai „Duokim garo“ yra vertinga tautinės kultūros dalis, pasauliui formuojanti kokybišką Lietuvos kultūros vaizdą? Deja, yra nuomonių, kad tasai „garas“ į aukščiausią nacionalinės sklaidos pakopą iškelia paviršutiniškumą, lėkštumą, o jei stipriau pasakius – formuoja tiesiog niekalo poreikį. Be abejo, panašaus poreikio laidų ir ne tik muzikinių, dar daugiau yra komerciniuose kanaluose.

Aišku, kad pagrindinė vakaronės problema yra joje skambanti muzika ir galų gale visa, taip sakant, laidos architektūra. „Garo“ autoriai teisinasi, kad laidoje skambantis repertuaras yra toks, „koks šiuo metu yra nusistovėjęs“. Betgi jo sklaida per nacionalinę televiziją yra ne to „nusistovėjimo“ (geriausiai, sako, vanduo nusistovi kūdroje…) konstatavimas, bet jau ir aktyvus propagavimas. Parodžius kokį nors niekalą per nacionalinę televiziją, kiti muzikantai, o ir visa tauta faktiškai bus įtikinta, kad čia jau perlas. Tada jie ieškos dar didesnio niekalo ir tokiu būdu risimės vis žemyn.

Juk seniau, tegu ir sovietmečiu, važiuoti į televiziją būdavo įvykis. Jei papuolei į televiziją, tai jau etalonas, į kurį reikia lygiuotis. O dabar atvirkščiai – toną duoda „garo“ proga susimetę ir kokiai menkai repeticijai susibėgę muzikantai. Pagrindinis jų muzikavimo principas – kartu pradėti ir pabaigti. Apie tokį meninį lygį turbūt nė blogam sapne nesapnavo anų laikų muzikos redaktoriai.

Žvelgiant iš aukštesnės tautinio meno varpinės, galima būtų pastebėti, kad anksčiau gyvosios muzikavimo tradicijos tęsėjais laikydavome gabius žmones, be rašto, be natų išmokusius groti, tarkim, iš senelio ar dėdės (dabar jau yra pakankamai muzikos mokyklų). Tokie muzikantai ar jų kapelos atspindėdavo regiono savitumą, muzikanto individualybę. Beje, grojant jų veiduose švytėdavo tokia palaima, kad jų muzika įgaudavo tiesiog sakralinį vaizdą.

Dabar laikai pasikeitė ir „Duokim garo“ į pirmą vietą iškėlė ne autentiškumą ar tradicijas, bet, kaip minėta, pramogiškumą, o jei stipriau – primityvumą, kuris esą uždega žiūrovus, nors iš tikrųjų iškreipia liaudies, dar galima vadinti liaudiškos ar net tautinės muzikos supratimą. Ne paslaptis, kad muzikantas, nepritinkantis groti rimtosios muzikos orkestre ar ansamblyje, nepritampantis ir prie tradicinių muzikantų gildijos, eina groti į… „garą“, nes čia visada pritaps. „Imsi ir pavarysi, ir į televiziją pateksi, žmonės pamatys. O jeigu visai nemoki groti, tai nors pastovėsi, vis tiek parodys…“ Taip aiškina kviečiantieji. Anot laidos rengėjų, meninės kokybės situacijos jie nevaldo, tiesiog dirba su tais, kurie atvažiuoja į studiją, taigi rodo natūralų masinės kultūros procesą. Deja, ne visą, bet dažniau prasčiausią jo dalį. Beveik kaip tam posakyje: kviesti neturime ko, todėl kviečiame, kas papuola…

Dar daugiau, greta primityvios muzikos ekrane matome ir surogatinę visos laidos architektūrą. Į studiją sukviesti etatiniai laidos žiūrovai, sėdintys už stalų prie tų alaus bokalų, nuolat trypia, ploja, linguoja ar dar ką nors aktyvaus daro, moterys šypsosi, mojuoja rankomis, kraipo galvas ir pan. Žodžiu, miršta iš laimės, klausydami tokios „puikios“ muzikos. Laidos režisierių nuomone, tik prifarširavus laidą tokių vaizdelių tauta laidą žiūrės. Bet juk tai ne kas kita, kaip „Potiomkino kaimas“! Betrūksta tik, kad visa studija atsistotų, susikibtų rankomis ir uždainuotų: „Mes laimingi kolūkiečiai, mums tarybų saulė šviečia…“

Ta surežisuota laimė, laidos rengėjų manymu, pritraukia žiūrovus, o svarbiausia, jų apmokestinamus skambučius. Jie giriasi: turime pasisekimą, aukštus laidos reitingus. Sunku pasakyti, ar tie reitingai kyla dėl skambančios muzikos, ar iš ekrano sklindančių siūlymų išgerti kuo daugiau alaus. Vokietijoje tokios alaus šventės, kiek žinau, vyksta kartą per metus, Lietuvos televizijoje, kaip matome, kiekvieną savaitę. Nebijau pasakyti, „Duokim garo“ yra nekokybiško meno produktas, persismelkęs pigaus popso dvasia, tautai tiekiantis primityvias vertybes. Apskritai, ar ne laikas susimąstyti, padiskutuoti, kur einame su ta savo masine kultūra.

Žiūrovų telefoniniai vertinimai, laidos rengėjų nuomone parodantys laidos populiarumą, yra tik pigaus provincialumo išraiška „sirgti už savus“. Galėčiau pridurti, kad gražiausiais kaimo kapelų festivalio „Grok Jurgeli“ metais – tai buvo prieš keletą dešimtmečių, ne vienerius metus buvau tarp vertinimo komisijos narių. Kokių ten kokybės milimetrų ieškodavome – repertuaro, garso kokybės ir intonacijos, orkestruotės, drabužių, sceninio vaizdo! Dabar „garo“ laidose absoliučiai viskas vertinama, taip sakant, dešimčia balų. Gal ir „garą“ tuomet geriau būtų pervadinti pagal žinomą dainą „Lapatai lapatai nuo kalniuko“. Ji kur kas geriau atspindėtų ir laidos nuotaiką, ir jos perspektyvą.

Žinoma, retkarčiais tuose „Duokim garo“ suskamba ir geri kūriniai, puikiai galintys reprezentuoti mūsų liaudies bei liaudišką kultūrą. Turiu mintyje liaudies muzikantų grojamas autentiškas melodijas – perliukus arba „liaudiškos“ plotmės žanro grandų Vytauto Juozapaičio ar Vytauto Mikalausko dainas ir instrumentinius kūrinius, pagaliau keletą tikrai susigrojusių ir muzikalių kapelų. Deja, programose visa tai tiesiog prapuola tarp primityviai suregztų ir ne ką geriau grojamų melodijų masės.

Dar viena laidos nelaimė – žanrų kakofonija. Ko tik čia nėra: šalia autentiškų ir „laisvalaikio salių“ kapelų į „garą“ užklysta country atlikėjai arba ne itin sėkmingi folkrock arba folkpop stiliaus propaguotojai, dainuojantys, aišku, pagal fonogramą, o kartais „gare“ uždainuoja ir buvę operos solistai. Vaizdo ir garso permainai pasikviečiami tautinių šokių šokėjai, beje, jie geriausiai atrodo šiame žanrų kokteilyje, nes pasirodo atsakingai ir su kokybišku muzikos akompanimentu.

Apibendrindamas tarčiau, kad jei dauguma „Duokim garo“ kapelų su tokiu repertuaru ir grojimu atvažiuotų Lietuvos radijo fondams įrašyti savo muziką, jokia komisija jų nepraleistų, galbūt tiesiai išvarytų iš įrašo. Drąsiai pasakyčiau ir daugiau: kokio nors rajono ar miesto meno saviveiklos apžiūroje „garo“ kapelos irgi atrodytų labai skystai. Tačiau nacionalinei televizijai jos, pasirodo, tinka.

Kaip galėtų Lietuvoje atrodyti liaudies muzikantų koncertai? Ogi taip, kaip, pvz., Estijoje. Tarp gausybės jų dainų švenčių metu vykstančių renginių paprastai būna ir liaudies instrumentinės muzikos koncertai Talino Rotušės aikštėje popietės metu. Čia ant paprastos pakylos oriai sueina jungtiniai kurio nors regiono orkestrai, daugiausia sudaryti iš styginių instrumentų ir groja savo regiono paprastą ir gana ramią muziką, taip pat pasirodo ir atskiros, bet tik geriausios kapelos. Grojant muzikai, viena kita drąsesnių žiūrovų pora atsikelia nuo suolų ir pašoka prie scenos. Santūrus įgarsinimas, suprantamos, bet ne banalios melodijos – visa tai jauku, gražu, kultūringa.

Žodžiu, estai tautinės kultūros propagavimo srityje aiškiai mus pralenkė. Kai kurie specialistai sako, kad net apie 50 metų, nes būtent tiek metų skiria pirmąsias Estijos dainų šventes (1869) nuo lietuviškųjų pradžios (1924). Beje, tą skirtumą parodė ir Baltijos studentų dainų šventė „Gaudeamus“, vykusi šią vasarą Vilniuje. Estijos studentų atlikta kompozitoriaus Tauno Aintso aukščiausios kokybės oratorija „Tale of Creation“ visam pusvalandžiui prikaustė dėmesį savo tautine ir kartu šiuolaikiška muzikos kalba, filosofiniais įvaizdžiais, choreografijos išraiškingumu. Lietuvių studentų programa, atsilikusi ir nuo latvių, deja, nebuvo įspūdinga. Bet tai jau dainų švenčių problematikos tema, kuri galbūt kada nors išsirutulios ir į rimtą pokalbį ar konferenciją. Iki artimiausios Lietuvos dainų šventės dar pakankamai gražaus laiko, ji įvyks 2014 metais.