Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui išeivijoje gyvenantys kauniečiai nusprendė miestui padovanoti J. Vileišio paminklą. Kauniečiai kviečiami dalyvauti apklausoje ir nuspręsti, kuri miesto vieta šiam paminklui yra tinkamiausia.
„100-osioms Lietuvos Nepriklausomybės metinėms ne tik mūsų giminė, bet ir Joną Vileišį pažinoję Kauno patriotai, gyvenantys JAV, iškėlė idėją pagerbti jo atminimą nors kukliu paminklu tame mieste, dėl kurio Tėvelis darė viską, kad jis prilygtų kitiems Europos miestams“, – savo laiške teigia 97 metų burmistro J. Vileišio jauniausioji dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė.
„Idėjos iniciatoriai – užsienyje gyvenantys Kauno patriotai, vieni iš ankstyvesnės pokario emigracijos, kiti ekonominiai migrantai iš naujos kartos. Jie visi nori padaryti dovaną gimtajam miestui jubiliejinių metu proga, ir jie skaito brolius Vileišius kaip tautos didvyrius, o Joną Vileišį kaip Kauno patriarchą“, – sakė išeivių susivienijimo atstovas Arūnas Paliulis.
Amerikos lietuvių iniciatyvą suskubo paremti ir Vilniuje įsikūręs Vileišių fondas.
„Sovietmečiu Vileišių pavardė buvo sąmoningai neskelbiama. Sovietai stengėsi, jog ji būtų pamiršta kaip nepriklausomos Lietuvos istorijos dalis. Prosenelis buvo paprastas ir kuklus, tačiau nepagrįstai užmirštas žmogus“, – teigė J. Vileišio proanūkis, asociacijas „Vileišių fondas“ pirmininkas Gediminas Tursa.
„Pagal visame pasaulyje priimtą tradiciją patys iškiliausi valstybės veikėjai yra įamžinami paminklo-monumento forma. Aukščiausi J. Vileišio nuopelnai Kauno miestui ir Lietuvos valstybei yra neabejotini“, – teigė Kauno mero pavaduotojas Simonas Kairys.
Pasak specialistų, J.Vileišis buvo bendruomenės kūrėjas, demokratas, todėl jo skulptūros nenorima smarkiai iškelti virš žmonių, jos nesiūloma statyti ant pjedestalo. Skulptūra dinamiška, tačiau vaizduojanti burmistrą solidžiai – kaip tikrą miesto šeimininką, užtikrintu žingsniu žengiantį pirmyn.
Skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurta klasikinė bronzinė skulptūra, kurios bendras aukštis sieks apie 2,4 m aukštį, buvusį Kauno burmistrą vaizduoja realistiškai, tiksliai atkurtais veido bruožais, to laikmečio drabužiais ir net autentišku odiniu portfeliu. Planuojama, jog bronzinis pirmojo Kauno burmistro J. Vileišio paminklas bus pastatytas dar šįmet.
Paminklui statyti siūlomos trys Kauno vietos: Rotušės aikštė, Laisvės alėja ties Centriniu paštu bei Nepriklausomybės aikštė prie soboro. Kauniečiai kviečiami aktyviai dalyvauti apklausoje ir išrinkti tinkamiausią vietą istorinės asmenybės įamžinimui. Tą padaryti galima čia
Siūlyčiau prie geležinkelio stoties,nes jis atvyko iš Vilniaus.
Taip, rikiuotė įpaminklinimo vietoms ir Kaune lengvai ir paprastai nesusirikiuos…
Vytautas “parskraidintas” iš Panemunės kareivinių buv. erdvių sėkmingai, dab.
su kitais žymiais kunigaikščiais-valdovais, žymiais Tautos patriarchais-kūrėjais
…karvedžiais, Laisvės kovotojais, švietėjais bei… buv. pirkliais-mecenatais iki
1655 m. nelaimės klestėjusio Kauno (po 1016 m. Kaupo žūties užgimus-išaugus)
– šviesiausiam Kauno burmistrui J. Vileišiui, lygia greta S. Banaičio, S. Šilingo,
Čiurlionio, J. Naujalio, A. Mackevičiaus, Daukanto, Donelaičio ir kitų kunigaikščių
aikščių tikrai nėr t i e k paprasta parinkt deramiausią. Pagarba Vileišiams ir jų palikuonims.
Manau, kad tokie realistiniai paminklai yra gražiausi, o visi tie stilizuoti – šlamštas.
1925 metai prasidėjo dideliu bedarbių judėjimu. Sausio 19 d. Kauno policija, pakviesta liaudininko burmistro J. Vileišio, veikusio sutartinai su kademų valdžia, daužė ir šaudė bedarbius, kurie buvo susirinkę ties miesto savivaldybe (rotuše) protestuoti dėl darbo užmokesčio sumažinimo prie vadinamųjų viešųjų darbų, – užtat sausio 19–ji dabar kas metai yra minima visoje Lietuvoje kaip bedarbių diena.
1929 m. pradžioje prasideda didesnis bedarbių judėjimas ir miestuose. Kaune vasario 12 d. buvo padarytas pirmas bedarbių mėginimas fašistų valdžios metais organizuotis ir reikalauti darbo ir duonos. Susirinko apie 30–40 bedarbių ir nuėjo į miesto savivaldybę, reikalaudami darbo ir duonos. Burmistras (liaudininkas J. Vileišis) labai nustebo. Iš kur imasi bedarbiai, jam visai nežinoma. Juk Lietuvoje bedarbių nesą! Pas jį jie ateiną pirmą kartą (iš tikrųjų ir 1925 m. sausio 19 d. tas pats burmistras J. Vileišis penėjo bedar bius kulkomis).
Kad lengviau būtų atsikratyti nuo bedarbių, burmistras liepia jiems registruotis, bet už tai turi mokėti po 50 centų. Iš kur paims bedarbiai tuos 50 centų, kad jie neturi už ką net duonos kąsnio nusipirkti! Bedarbiai pakėlė triukšmą. Tuomet burmistras liepė registruoti juos be pinigų ir ateiti penktadienį – tada, esą, jie gausią darbo. Pradėjus bedarbius surašinėti, stovintis prie durų šveicorius nenorėjo leisti į vidų tų bedarbių, kurie stovėjo lauke, bet jie jėga įsiveržė ir privertė ir juos užregistruoti.
Vienok pažadėto darbo bedarbiams nedavė. Tuomet be–darbiai, sužinoję, kad kovo 7
d. šaukiamas miesto tarybos posėdis, nuėjo į tą posėdį. Miesto ponai nenorėjo įsileisti jų posėdžių salėn, bet bedarbiai jėga įsiveržė. Jie pareikalavo, kad tuoj būtų apsvarstytas bedarbių klausimas.
Is Vinco M. Kapsuko knygos Burzuazine Lietuva