Vyčio paminklo idėja gimė ne tarp intelektualų. Ji nėra ir vadinamojo elitinio paviršėlio vaisius. Galima sakyti, ji gimė liaudies ar tautos (kaip tamstoms labiau patinka) gelmėse, nors tarp jos šalininkų yra ir intelektualų, ir inteligentų. Žinomų ir nežinomų šviesuolių, paprastų ir Lietuvai nusipelniusių žmonių.
Šita iniciatyva pasklido pernai pavasarį kartu su principu, kad valstybės simbolis Vytis Lukiškių aikštėje turėtų iškilti už verslo ir visuomenės sutelktas lėšas. Tam tikslui buvo įkurtas Vyčio paramos fondas. Keliolika visuomeninių organizacijų, tarp kurių – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės gynėjų Sausio 13-osios brolija, entuaziastingai palaikė šį sumanymą -– juk tai galėtų būti bene gražiausias, tautą vienijantis sujudimas valstybės atkūrimo šimtmečiui, kai ne valdžia, bet patys piliečiai be paraginimų iš viršaus stato paminklą valstybei ir kovotojams už jos laisvę: 1863 metų sukilėliams, 1918-1920 metų savanoriams, pokario rezistentams ir Sausio 13-ąją laisvę gynusiems narsuoliams.
Tradiciškai (Lietuvoje jau tradiciškai), tuo metu, kai ekspertai jau buvo išrinkę ir paskelbę geriausią Vyčio skulptūros modelį, atsibudo kultūrininkai: 53 moterys ir aštuoni vyrai (tada buvo tiek dailės kritikų, dailės istorikų, Kultūros tyrimų instituto darbuotojų), jie kreipėsi raštu į prezidentę, Seimo pirmininką, premjerą, kultūros ministrę, ragindami uždrausti šiuos planus, kitaip tariant, uždrausti žmonių iniciatyvą (kurios, beje, šaukte šaukiasi šimtmečio programos sudarytojai), nes peticijos autoriams reikia „ne stabų“, o idėjų, nes: „Čia jau pažeidžiamos žmogaus, kiekvieno vilniečio, Lietuvos piliečio teisės, kai atskira grupuotė, fondas mėgina uzurpuoti širdžiai mielą laisvoje Lietuvoje tapusią Vilniaus teritoriją.“
Ar ne panašia gaida buvo sutikta „valstiečių“ svajonė valstybės šimtmečiui dovanoti tautinius drabužėlius Lietuvos vaikams? Na, sakykim, mintis iš pirmo regisi iš fantazijų srities, bet, ją išgryninus, konkretizavus, – argi ne visuotinis, ne šiltas, ne įsimintinas veiksmas, juolab valstybei nieko nekainuojantis? (Valstybė tokia proga galėtų padovanoti, pvz., abiturientams po vertingą knygą su prezidentės, Seimo pirmininko ar premjero parašu, – visam gyvenimui atsiminimas liktų. Ir valstybės jubiliejų ženklinanti dovana.) Kokia buvo reakcija? Tąsė idėją po visus interneto portalus, intelektualų buduarus, narstė skiemenimis, rimčiausiais veidais filosofavo, kaltindami uniformizmu, asmenybių niveliavimu ir net kėsinimusi į liberalų šventą karvę – žmogaus teises…
Ar ne panašiai nutiko ir J.Basanavičiaus paminklo atveju? Kai Lietuvos nacionalinio muziejaus ketinimai Vilniuje, K.Sirvydo skvere, pastatyti jam paminklą pagal prieškario skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus modelį pasistūmėjo priekin (jau buvo susitarta su skulptoriumi, jau buvo rastas finansavimas), įsikišo Dailininkų sąjunga, žinoma, Vilniaus savivaldybė ir skubotai buvo organizuotas konkursas. Kad jo rezultatai buvo niekiniai, matėme, kam tai rūpėjo.
Pildosi pranašiški architekto Augio Gučo žodžiai: 2018 metais naujo paminklo J.Basanavičiui nebus, Tautos namų nebus… Norite žinoti, kas bus? Daugybė minėjimų, konferencijų, viktorinų, edukacinių paskaitų (nesuprantu, kodėl Lietuvos istorijos pamokų neįtraukus į mokymo programą?), parodų, knygų, suremontuotų pastatų, – galybė renginių, reginių dėl paukščiuko ir ore ištirpusių finansų (dalį jų, mano akimis, drąsiai galima skirti Gedimino kalno tvarkymui – nauda būtų didesnė). Toji programa – tarsi žodžių dauginimo mašina – tiek frazių apie telkimąsi, vienybę, savanorystės idėjas, tiltus į ateitį pabarstyta, kad pačios vienijančios idėjos, sutelkiančios būdo priemonės ir nėra.
Apskritai gal nė negali būti, nes, kaip sakė vienas poetas, Lietuva pamažėle traukiasi iš žmonių protų ir širdžių. Galbūt intelektualai yra pirmieji, iš kurių širdžių ir protų ji jau pasitraukia. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (beje, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu) yra rėžusi: „Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Lietuvoje turėsime tą pačią problemą. Turime neleisti, kad tai įvyktų…“
J.Basanavičiaus premijos laureatas Dainius Razauskas, kalbėdamas apie savivaldybės organizuoto konkurso J.Basanavičiui rezultatus, karčiai patvirtino, kad kai kurie menininkai turi dvasinių problemų, jiems būdingas ne estetinis, bet „dvasinis neįgalumas“.
„Knygų mugėje, – pasakojo Vyčio paramos fondo atstovas Vilius Kavaliauskas, – prie manęs priėjo močiutė ir pasakė: pažįstu jus iš televizijos, tik nepasiduokit – būtinai statykite Vytį. Ir, sako, noriu duoti jums pinigų. Išsitraukė 50 eurų, bet sako – man, pensininkei, čia kiek per daug, duosiu 30. Paėmiau iš jos 20 eurų, daviau grąžą. Ir užsirašiau jos vardą: Birutė Butkienė-Motiejūnaitė, gimusi Janėnų kaime prie Šventežerio. Dabar gyvena Palangoje. O pinigus duodanti savo brolio Jono Motiejūno, Lietuvos karininko, kurio pelenus neseniai atvežė iš Amerikos, atminimui. Birutei Butkienei kovo 22 dieną sukaks 94 (!) metai. Vienas pastarųjų čekių, kurį gavo fondas, buvo 250 dolerių iš Indianapolio; jį atsiuntusio Rymanto Gužulaičio tėvas Juozas buvo savanoris Vyčio kryžiaus kavalierius.“
Tad Vytis nėra vien paminklas. Jis gali tapti ne vien tik keltuvu į praeitį, bet ir krantų šiapus ir anapus Lietuvos jungtimi, ir netgi tiltu į ateitį, grįstu atgimstančio pilietiškumo proveržiu. Šiais laikais mėgstama manipuliuoti žmogaus teisių tema, net kartais mažumų teises primetus daugumai. Ir Vyčio paminklo atveju galima kalbėti apie teises: ir kai kurių intelektualų deklaruotą teisę į „laisvą erdvę“, ir piliečių teisę įpaminklinti istoriją. Skirtumas tarp šitų teisių, mano akimis, akivaizdus: vienų pabrėžiama teisė yra individo privilegija (laisvė sau), kitų teisė yra visuomeninis įsipareigojimas, kylantis iš vis dar nenunykusios tautos dvasios. Net storžieviams leidžiančios ją pajusti bent tais išskirtiniais momentais, kai, sakysim, žiūrint „Emiliją iš Laisvės alėjos“ kaži ko sudrėksta akys, kai Amerikos lietuvių mokykloje, girdint Lietuvos himną, padažnėja pulsas, nors tiems vaikiukams V.Kudirkos žodžiai jau nieko nebereiškia…
Galbūt todėl būtent dabar, artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, kai kurie jautresni Lietuvos likimui žmonės stipriau kaip paprastai suvokia grėsmę tą dvasią ir apskritai Lietuvą prarasti.
P.S. Vyčio paramos fondas apskaičiavo išlaidas: apie 350 tūkst. eurų Vyčio skulptūrai plius apie 200 tūkst. eurų postamentui, Nežinomo partizano kapui ir kovų už Laisvę sienai. Norintiesiems prisidėti: sąskaitos numeris – LT80 7300 0101 4970 6864, įmonės kodas – 304400436, „Swedbank“.
Man atrodo, kad Vytis būtų per paprastas, per daug realistinis simbolis pačios Lietuvos istorinio gyvavimo esmei išreikšti. Tai būtų to paties tipo ženklas kaip sovietų pjautuvas ir kūjis. Juk čia ne kokio amato, kokios veiklos srities simbolis. Tad tokiu supratimu tinkamesnis čia būtų abtraktesnės išraiškos vadinamų Gedimino stulpų ženklas. Problemos čia kyla dėl to, kad nė vieno iš Lietuvos simbolių atsiradimo ir prasmės nėra istorijos mokslų nuodugniau ištyrinėtos ir visuomenės įsisavintos, nors jau minėsime atkurtos valstybės šimtmetį. Todėl manau, kad siūlomas Vyčio paminklas galėtų būti sėkmingai įkomponuotas naujojoje Europos aikštėje. Juk regis Zuokui valdant ten buvo pristatyta karves vaizduojančių figūrų. Juo labiau, kad dabar joje yra nelabai ką sakanti erdvinė tuštuma. Taigi imkimės ištyrinėti Gedimino stulpų istorinę prasmę, o tą Vyčio skulpūrą 100-mečiui pastatykime Europos aikštėje arba kitoje vietoje – tarkim prie Geležinkelio stoties, kur stovėjo Stalino paminklas.
Saulės vilna, Sovietų Sąjungos herbas ne pjautuvas ir kūjis, bet taip vadinamas kopūstas. Jų kopūstas panašus į LTSR kopūstą, kuris buvo nukabintas 1990 kovo 11-ąją.
Abstraktus paminklas yra tas surūdijęs vamzdis. Jis ir tiktų toje Europos aikštėje prie tų stiklinių „šiltnamių“.
Valstybei išlikti padeda jos laisvė. Karo metu reikia už laisvę kovoti, o taikos metu budėti. Vytis tai ir yra kovos ir budėjimo simbolis ir tuo pačiu yra ir pačios valstybės simbolis. Mums pasisekė. Sovietų sąjungos herbas kopūstas. Rusų dvi vištos. Lenkų viena višta.
Vytis “vištidėje”, – vokiškųjų rūšies neišmetant (gerb. Albinai)
ir
Vytis lunkosna (lyg pavasario pievosna – “un lunkų, lunkiškių, skant), – išsprūdęs kumelioks,
– mažai skirtumų,
bei p a g a r b o s.
Būtina gerbt (pagrečiui herbo Vyčiui) ir lenkiškojo, ir rusiškojo, net vokiškojo su Amerikos
paukštiškųjų didybių (herbinėmis) išraiškomis.
Todėl – būtina visomis širdies, proto, ir net fizinės jėgos išgalėmis ginti “Nežinomo partizano kapui ir kovų už Laisvę…” memorialui galimai dalyje šios buvusių daržų-lunkų
ar miesto turgavietės plotelio …iškilsiančio, tačiau BE ANKAPINIO “herbinio” anstato.
Suprantame, anksčiau tekę gintis, ir a p s i g i n t nuo tankų (ir didele didele asmenine įtaka paties gerb. Česlovo Jezersko asmeninio indėlio, – kaip GYNĖJO-KARIO, – vos ne Vyčio
simbolio; todėl teisių statyt kažkaip kažkokį paminklą sau… /Vyčiui/ perleist jam kažkam …nederėtų: spręs Pats), dabar – tenka, ir kasdien vis labiau teks gintis nuo BANKŲ.
Čia ir matome, – pradžia:
sąskaitos numeris – LT80 7300 0101 4970 6864, įmonės kodas – 304400436, „Swedbank“
taigi gryn gryniausia
reklama –
SAVANAUDYSTĖS, – “bankinio aprūpinimo” žioplių žiopliui(?) V. Kavaliauskui (dėl kumelio
“un lunkų”) -suprask kaip gardo lukiškių “grade”, suprask – miestas-miasto ar gardas=grad
– jam be s k i r t u m o …by tik zyzt, – garsiai 🙂 kaip “Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės gynėjų Sausio 13-osios brolija, entuaziastingai…” t.y. kažkas išsišokėliškai, išsišoviškai “prilėkės’ prie V.K. pasizyzt iš
šių darinių (“organizacijų”) – kuriose visose beje dalyvaut tenka – pritinka (tad netikiu).
Už pasidavimą, – taip pasidavimą (Č. Jezersko), – ar verti esame būti sumušti. Ar šis
“SĄZYZIS” – vertas VYČIUI tiek pažeminimo, “pavertimo” – l y g i n i m o ‘šlapia višta”
– “kumelioku… besibaidančiu, kaip Každailio kurtas-laužtas …bruktas “užpildu herald-plote”
…a t s a k y m o požymių išraiška, – dėl VYČIO:
“iniciatyva… su principu”
“paminklą valstybei ir kovotojams už jos laisvę: 1863 metų sukilėliams, 1918-1920 metų savanoriams, pokario rezistentams ir Sausio 13-ąją laisvę gynusiems narsuoliams”
BŪTINAI BŪTINAI “ant rinkos, ant turgaus, vos ne šiukšlyne buv. miesto daržų, BŪTINAI
ant bolševikteroristinės s t a b v i e t ė s (kaip išvietės vos ne..) užgrūst…
“Tradiciškai …ekspertai …modelį …uzurpuoti …Vilniaus teritoriją.“
visai akivaizdu, kai lietuviškai gebant mąstyt, – kas ne tau, ne tavo… atmeti – IR LIEKA
tik:
“būdingas ne estetinis, bet „dvasinis neįgalumas“.
Todėl
“Birutė Butkienė-Motiejūnaitė, gimusi Janėnų kaime prie Šventežerio. Dabar gyvena Palangoje. O pinigus duodanti savo brolio Jono Motiejūno, Lietuvos karininko, kurio pelenus neseniai atvežė iš Amerikos, atminimui. Birutei Butkienei kovo 22 dieną sukaks 94 (!) metai.
Vienas pastarųjų čekių, kurį gavo fondas, buvo 250 dolerių iš Indianapolio; jį atsiuntusio Rymanto Gužulaičio tėvas Juozas buvo savanoris Vyčio kryžiaus kavalierius.“
A U K O S ir jų artimieji, visų Laisvės gynėjų visais tūkstantmečiais atmintis, ŠVENTA bei pačia aukščiausia pagarba, ypač aukotojams lėšų skirta (ką tikėkim itin nuoširdžiai čia viešina bei asmeniniu tikėjimu grindžia vien kiek požiopliai “nuklydęs” nuo tos šventumos gerb. Vilius Kavaliauskas) turi labai aiškiai gauti atsaką, – kas yra garbi ir tinkama, galima
p a m i n k l a v i ė t ė VYČIUI
(aišku galimos “Nežinomo partizano kapui ir kovų už Laisvę…” aplinkos ..netgi Lukiškėse
– t.y. KAPO – postamentu – VYČIU… neužstatant), ir kur bei kaip ją, šventu atmintinos pagarbos ryžto b e n d r u veiksmu, bendrai, visi rast gebėt galėsim. Bandrumoje.
Taigi
– labai per išsamiai, bet aiškiai atsakyta,
VYTIS – ne antkapis.
Todėl Mero nušalinimui už “vamzdiško palaikymo” neveiklumą byla prokuratūroje,
“Dėl miesto savivaldybės TARYBOS galimai nederamų lėšų i š n a u d o j i m o”
(ypač dėl Lukiškių a.) eiga pagreitį, net per S. Skvernelio “min.kabą” jau, įgaus pagreitį.
Šauniai atsakyta, pagarba!
P.S. Mano komentaras skirtas gerb. A. Vaškevičiui.
Suprantama; ir pagarba visiems atsiliepiantiems, bei atsiliepsiantiems,
o Pačio nuoroda labai sveika
http://www.alfa.lt/straipsnis/50144909/intelektualai-piktinasi-lukiskiu-aikstei-nereikia-vycio?ref=astromanija-web
nes dabar ir visa VYDŪNO draugija su gerb. Vaciu Bagdonavičiumi bei kitos šviesuomenė pajėgos, visi Šventaragio slėnio nuo senų senovės erdvių s a u g o t o j a i , bei piliakalnių statytojų, Lietuvos gynėjų palikuonys UŽ LUKIŠKIų aikštę drąsiau (ir su “Kultūros tyrimų bei visais kitai institutais”, – čia jau ne tiek svarbu ar su snūdur-plūdur “tekančia” Mokslų Akademijos sąstija, ar be… galės.
VYČIUI,
jo galimam paminklui,
tikrai turime rast vertą vietą.
Šventai.
Jei jau tiek ūgio
Tautos pasiekta!
Beje, paties neabstrakčiam supratimui išreikšti gal visai pritiktų kompozicija: vištas baidantis Vytis (beje, šis panašiai ir išrodo) ir į šalis išlakstančios jo išspirtos kopūstų galvos…, o dar ją papildžius panašiu į paties paaiškinimu, – turistų Lietuva nepristigtų… O koks pavydas dėl viso to kiltų Kaunui, – baisu…
“Vyčio skulpūrą 100-mečiui pastatykime Europos aikštėje arba kitoje vietoje – tarkim prie Geležinkelio stoties, kur stovėjo Stalino paminklas.” Pritariu. Tai būtų iššūkis, kurį pastebėtų kiekvienas atvykstantis… Stalinas – Vytis!
Tamsta. Sakai prie stoties, kad visi matytų. Na,na . O jeigu ant gelžkelio stoties stogo. Kaip? Dar iš toliaaaau matytusi.
Na gerai , pajuokavom užteks. Man svarbiausia, kad Vytis stovėtų garbingoj vietoj ir būtinai paminklas partizanams. Labai patiko “partizanų piramidė”.
Reikėtų pridurti, kad Vytis yra vienas seniausių (virš 700metų) valstybės ženklų (herbų) pasaulyje. Jeigu ne Vytis ir vyčiai, tai dabar tas 61 “intelektualas” kalbėtų arba vokiškai, arba rusiškai. Jei iš viso kalbėtų. Antras momentas: apie kokius intelektualus kalbama ir ar “intelektualas” taikytina žmogui bent kiek aukščiau pasilypėjusiam mokslo ar kultūros srityje, bet neturinčiam supratimo apie savo tautos istoriją, neturinčiam tautinės savigarbos? Geriausias pavyzdys yra Kultūros viceministrės “perlas” apie Vytį:” … militaristinis siaubas…” Komentarai nebereikalingi.
ar čia jau kvailumo viršūnė, ar galit ką nors dar kvailiau?
Gerai paraset. O Sabaliauskaite man rodos nekencia lietuvių, tai juntama net jos knygose, o dar labiau prasimuša per interviu.
Na, ta panele rasytoja Kristina Sabaliauskaitė – neaisku ar ji pagal tautybe ir lietuve, atvirai NIEKINA lietuviu tauta ir viska, kas su ja susije. Nebijokime daiktus, reiskinius ar ir zmones ivardinti tikrais vardais. Panele rasytoja K. Sabaliauskaite yra nusistaciusi pries lietuvius, pries bet koki tautini dvasinguma ar nora issaugoti savo tapatybe, savasti. Visa tai, kas mums grazu ir miela – ji ivardyja “budulizmu”, ‘buduliai” … Daugeliui toks jau ispudis.
O straipsnis puikus ir VYTIS Lietuvai reikalingas. Tai ne tik paminklas – tai musu istorija, musu tapatybe, dabartis ir musu ateitis.
Nuotabiai gražus paminklas. Turiu idėją. Reikia pagaminti šito paminklo mažas kopijas ir pardavinėti su antkainiu, o gautas lėšas skirti paminklo statybai. Nuostabus paminklas.
Nuostabus paminklas, negaliu atsigėrėti. Ačiū autoriui Arūnui Sakalauskui. Yra kažkas tokio, kas daro mus kariais, kas daro mus lietuviais. Negaliu atsigėrėti.
Puiku.
O tai kur ‘susirupinusiu intelektualu’ pavardes????Ir is viso kas juos intelektualais pavadino… jie patys? Butu labai pravartu suzinoti kas jie, tie rupesteliai, kuriems visos Lietuvos egzistavimo metu buves sventas simbolis staiga tampa ‘..„Čia jau pažeidžiamos žmogaus, kiekvieno vilniečio, Lietuvos piliečio teisės, kai atskira grupuotė, fondas mėgina uzurpuoti širdžiai mielą laisvoje Lietuvoje tapusią Vilniaus teritoriją.“..’. O tai kur tas Vilnius yra kad Lietuvos simbolis ‘megina uzurpuoti’ kokia tai kazkieno sirdziai miela teritorija? Ka tas paminklas uzims vietos, kelis kvadratinius metrus, ir sakote jau pritruks ‘sirdziai mielos’ teritorijos? Idomiausia cia butu pavardes…. neissitenkanciuju pavardes…. Galima itarti tai daug ka pasakytu.
Tų veikėjų sąrašą galima rasti po šituo straipsniu: http://www.alfa.lt/straipsnis/50144909/intelektualai-piktinasi-lukiskiu-aikstei-nereikia-vycio?ref=astromanija-web
Įdomi “kultūrininkų” sudėtis pagal lytis: 53 moterys ir 8 vyrai.. Jei tai visi “Kultūros tyrimų instituto” darbuotojai ir jiems Lietuvos Vytis yra “militaristinis siaubas”, tai kyla klausimas kas ten per naujoviška moteriška įstaiga užsiveisė? Agresyvių feminisčių irštva?
Va, paskutinis sakinys – jėga. Ir vienaip , ir kitaip bandau įsivaizduoti tą , “agresyvių feminisčių irštvą”. Gal jos ten visos ant šluotų laksto.
Gerbiamas Kavaliauskai paremsiu kai tik bus pradeta kloti pamatai…
Aš taipogi.
beje, straipsnyje nepaminėta, kad “Vyčio paramos fondas” turi paramos gavėjo statusą, o tai reiškia, kad jam galima skirti iki 2% savo jau sumokėto GPM, t.y. prisidėti galima net ir be poveikio savo ar savo šeimos biudžetui, jei su juo striuka.
Tauta (elite, intelektualuose) sunkiai serga.
Valstybės šimtmečiui:
Tautos rūmų nebus.
Tinkamo (įprasminančio tautos kovas už egzistenciją)paminklo Lukiškių aikštėje nebus.
Tautos gaivintojo -Basanavičiaus paminklo nebus.
Tautos ir valstybės simbolis-Gedimino pilies kalnas -nugrius,
Tačiau liks soborai, bažnyčios su lenkiškais ženklais sienose nors statyti lietuvių tautos vergovės dvaruose vaisiais.
Lietuvių tauta sostinės materialioje kultūroje (laisvės sąlygomis) lieka anonimu.
Užsienio svečias neranda lietuviškų ženklų sostinėje.
Ir tai nepriklausomos Lietuvos amžinoji sostinė Vilnius ! ! ! ?
Skaitau komentarus ir stebiuosi, kiek kvailų komentatoriu norinčių pasirodyti išminčiais. Demokratai…..
Kultūros ministrei ir Vilniaus merui Šimašiui kuo greičiausiai atsiprašyti tautos, nesityčioti ir neižeidinėti. Atšaukti paskelbto konkurso rezultatus, vykdyti seimo priimtą sprendimą ir didžiosios dalies visuomenės dėl Vyčio monumento statybos. Gerbiamieji neparduokite ( neišsižadėkite) Lietuvos. Jūs amžiams būsite prakeikti. Lukiškių aikštė Vilniuje – tai visos lietuvių tautos simbolis, taip pat ir Vytis. Jūs prarandate sąžinę, tampate bedvasiais.
Reikia tikėti, kad dievas suteiks proto ir išminties ir nebūsite marginalais.