Lietuvos nacionalinis muziejus, tęsdamas ketvirtadienio kultūros istorijos vakarus, vasario 23 d. 17 val. kviečia į Senąjį arsenalą (Arsenalo g. 3, Vilniuje), kur vyks istorikės Aelitos Ambrulevičiūtės paskaita „Vilniaus pirklių dinastijos XIX a. ir jų „palikimas“ šiandien“.
„Pirklių šeimos yra mažai istorikų tyrinėta tema, o socialinis šių žmonių gyvenimas nagrinėtas tik fragmentiškai. Iki šiol nedaug buvo žinoma apie pirklių gyvenimo būdą, darbo organizavimą, kokią vietą pirkliai užėmė visuomenėje. Tyrinėti XIX a. Vilniaus pirklių šeimas mane paskatino ne tik tokios informacijos trūkumas, bet ir siekis pažinti verslo raidą, verslininko formavimąsi modernizacijos laikotarpiu“, – sako pirklių istorijos tyrinėtoja.
Pirklių gyvenimą A. Ambrulevičiūtė tyrinėja daugiau kaip penkerius metus. Į tyrimo lauką istorikė įtraukė tas šeimas, kurios verslą pradėjo XVIII a. pabaigoje ir tuo vertėsi iki XX a. pradžios.
„Kalbant apie XIX a. Vilniaus pirklius galima išskirti kelis specifinius bruožus. Pirmiausia, pirklių ekonominės veiklos srities pasirinkimą lėmė mokesčių dydžiai. O antra, jų socialinė padėtis buvo visiškai susieta su ekonominės veiklos rezultatais, pavyzdžiui, bankrutavęs ar iš gildijos pasitraukęs komersantas netekdavo ne tik kapitalo ir teisės verstis tam tikru verslu, bet ir prarasdavo aukštesnį socialinį statusą, kuris luominėje visuomenėje turėjo didelę reikšmę. Rusijos imperijoje, į kurios sudėtį nuo XVIII a. pabaigos buvo inkorporuota Lietuva, pirkliai nebuvo vien prekybininkai. Tai buvo stambūs ir vidutiniai verslininkai plačiąja prasme. Be to, pirkliai niekada nebuvo luomas. Jie buvo miestiečių grupė, kuriai valstybė suteikė tam tikras socialines privilegijas“, – pasakoja A. Ambrulevičiūtė.
Kokios tautybės pirkliai gyveno XIX a. Vilniuje, istorikės teigimu, sunku pasakyti, mat anuomet dokumentuose jie skirstyti pagal konfesijas. Akivaizdu tai, kad tarp Vilniaus pirklių dominavo žydai, vienu metu jie sudarė apie 80 proc. viso pirklių sluoksnio.
Prekyba buvo pagrindinė pirklių veikla, bet jie įsitraukdavo ir į viešbučių verslą, steigė viešojo maitinimo įstaigas, savinosi bankininkystę, plėtojo pramonę. Prekybos srityje vyravo maisto prekių, tabako ir alkoholinių gėrimų, taip pat galanterijos, audinių, metalo gaminių parduotuvės. XIX a. antroje pusėje buvo steigiama daug gatavų drabužių ir avalynės parduotuvių, populiarėjo kaliošai, gatavi baldai.
„Gamybos srityje dominavo odos gamyklos, alaus daryklos, degtinės, tabako fabrikai, medžio apdirbimo įmonės. XIX a. antroje pusėje Vilniuje jau veikė dujų, kojinių ir šokolado fabrikai, buvo įsteigta didelė vaistų ir parfumerijos bendrovė. Nemažai pirklių didmenininkų eksportavo grūdus, paukščius, kiaules ir galvijus“, – tuometinį Vilniaus verslo vaizdą nupasakojo istorikė.
Anot A. Ambrulevičiūtės, Vilniaus pirkliai ieškojo ir rasdavo daugybę būdų kaip apeiti įstatymus: neretai vengdavo įsigyti veiklos liudijimus ir leidimus prekiauti; siekdami išvengti didesnių mokesčių, išsipirkdavo žemesnės kategorijos verslo liudijimus; samdomi darbuotojai dirbdavo be dokumentų; prekyba besiverčiantys pirkliai nelegaliai importuodavo prekių; viešbučiuose, smuklėse be leidimo įrengdavo biliardo stalus; neregistruodavo viešbučių, o fabrikų savininkai nenurodydavo tikslaus darbininkų skaičiaus.
„Archyvinių dokumentų tyrinėjimas visuomet kuo nors nustebina. Šį kartą aptikau istoriją apie pirklį, kuris iš Rusijos gilumoje esančios kasyklos nelegaliai gabeno aukso grynuolius į Berlyną. Neteisėta jo veikla buvo susekta, o jis pats įkalintas, bet papirkęs sargybą pabėgo. Deja, tolesnių šios istorijos pėdsakų archyvuose aptikti nepavyko“, – pasakojo istorikė.
Nors pirkliai ir ieškojo įstatymų spragų, tačiau viešojoje erdvėje jie dalyvaudavo labdaringoje veikloje, globojo mokyklas, aukojo labdaros organizacijoms, Vilniaus pirklių lėšomis pastatyti būstai darbininkams apgyvendinti.
A. Ambrulevičiūtė sako, kad kai kurie XIX a. Vilniaus pirklių palikuonys gyvi ir šiandien: „Asmeniškai susipažinau su trijų pirklių šeimų palikuoniais. Vienos šeimos atžala gyvena Sankt Peterburge, kitų dviejų – Izraelyje, žinau, kad vienos giminės narys gyvena Berlyne, ir spėju, kad vienos pirklių šeimos palikuonys tebevaikšto Vilniaus gatvėmis.“
