L. Petkevičiūtė. Rudens lygiadienio dieną Neries krantai švytėjo baltų vienybės ženklais (nuotraukos)

Rugsėjo 22, Vilniuje, švęsdami rudens lygę ir baltų vienybę, susirinkome prie šventos mūsų upės Neries, kad jos tėkmė primintų mums nepaliaujamą laiko tėkmę, o du jos krantai – mūsų, gyvųjų, pasaulį ir Dausas, kur iškeliavo anie milžinai ir kūrybos galiūnai, mūsų protėvių protėviai.

Dausų krante šį kartą pleškėjo septynetas ugnies stovylų kovose kritusioms baltų tautoms atminti: KURŠIAMS, ŽIEMGALIAMS, SĖLIAMS, GALINDAMS, PRŪSAMS, JOTVINGIAMS (kitaip DAINUVIAMS, POLEKSĖNAMS, SŪDUVIAMS) ir toms, kurių net pavadinimų nebeprisimename. Stovylas sukūrė skulptorius Vytautas Musteikis.

Gyvųjų krante Pasaulio, kitaip Gyvybės, medžiais buvo pagerbti vis dar gyvuojantys lietuviai ir latviai.

Latvių skulptoriai Karlis Ilė, Maja Punculė ir Karlis Krols pagamino nuostabų atminimo ženklą, atkilusį iš praamžės latvių Dievturybos, vardu Austras koks (Aušrinės medis). Šis amžinai ataugantis, svajomis ir godomis dangų remiantis milžinas yra ženklas, kad po tamsiausios nakties vis tiek išaušta rytas ir kad kiekvieną žūtį lydi nauja gimtis.

Trys to medžio lajos žymi požemį, žemę ir dangų, o keturios virtinės šakų – keturis metų laikus, keturias pasaulio kryptis, keturis žmogaus gyvenimo tarpsnius.

Lietuvių skulptoriai Kęstutis ir Vytautas Musteikiai savo ruožtu aukojo lietuvių Pasaulio medį – skirtingus pasaulius jungiančią praamžės lietuvių Lietos (vienovės) jungtį, mįslingąjį Lietos tiltą tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Tai įmantrus, raitytas, visokia gyvastim knibždantis vešlus gražuolis, žymintis prigimtinę, iš protėvių prabaltų paveldėtą lietuvių Lietą – vienovę su gamta: žemės gelmes siekiančios to medžio šaknys glaudžia roplius ir šliužus, po vandenis, tas šaknis skalaujančius, plauko žuvys, apie galingą medžio kamieną glaustosi žvėrys ir žmonės, o jo šakas svarina aibės įvairiausių sparnuočių.

Nešinas visais, kas tik gyvas, tasai medis randa vietos ir mirusiųjų vėlėms saugiai nutūpti, kai per apeigas jos aplanko mus tuo metu, kai jas minime.

Pagaminti meno kūrinį, sudėti į jį savo išmonę, širdį, skirti jam nemažai laiko, jėgų ir kantrybės, o paskui sudeginti jį, kad trumpam plykstelėjusi liepsna pakerėtų apeigos dalyvius, pakylėtų jų dvasią – tokia tapo šių dienų Lygės ir sykiu Baltų vienybės apeiga, tokia jos auka.

Tenuskaistina ji mūsų, gyvųjų, širdis, tepripildo jas dėkingumo už tai, kad vis dėlto esame, kad tebeturime save ir per mus atgyjančius dievotus protėvių pradus ir papročius. O labiausiai už tai, kad iš viso to, ką pelnėme, ką paveldėjom ar patys kada nors sukūrėme, iš visos buvusios didybės ir platybės brangiausia taip ir liko su mumis: dievų skirta Ugnis, Kalba ir Žemė.

Tad vis dar kalbėdami savo Šventąją Kalba, tvirtai stovėdami Šventojoje savo protėvių Žemėje ir nepamiršę dievų dovanotos Ugnies šventumo, skaistinamės Ugnimi, ja pagerbiam ir ją Užkurdami dėkojame.