R. Navickas. Pabėgėliai ir vėl pabėgo. Šį kartą iš Lietuvos, kur juos globojo asmeniškai P. Auštrevičius

Skaičiau – ir juokiausi balsu. Pamenate tą pirmąją irakiečių-pabėgėlių šeimą, kurią ilgai ir nuobodžiai atrinkinėjo mūsų pareigūnai ir kuri su didžiule pompa buvo pasitikta oro uoste tolerantiškos visuomenės?

Kurios galva prisistatė, kaip statybininkas ir darbų vykdytojas, o paskui ėjo barzdų skusti? Kol paaiškėjo, kad tokio darbo jis anksčiau nėra dirbęs ir kyla rizika, kad vietoj barzdos jis netyčiomis gali nukarpyti pasiturintiems hipsteriams ausis.

Pabėgėlių šeimos galva, kuris gavo pagalbinio darbininko pareigas baldų gamybos įmonėje, nuolat graudenosi, kad lietuviškos minimalios algos, dėl kurios kėlimo taip grąžo rankas mūsų darbdaviai, neužtenka jo šeimynai net pavalgyti. O pašalpos už vaikus nedirbančiai žmonai yra simbolinės, net padoresnio buto už jas neišsinuomosi.

Europarlamentaras liberalas Petras Auštrevičius šią pavyzdinę pabėgėlių šeimyną buvo apgyvendinęs savo vasarnamyje Juodšiliuose, Vilniaus rajone. Ji turėjo tapti sėkmingos integracijos į Lietuvos visuomenę pavyzdžiu. Bent jau taip tikėjosi tolerantiška visuomenė – visokios Caritas atstovės ir TJA berniukai.

Deja, pabėgėliai ir vėl pabėgo. Šį kartą iš Lietuvos į Švedija.

Ir, kaip nesunku suprasti, jau nebegrįš. Iš darbo baldų fabrike šeimos galvą išmetė už pravaikštas, pašalpų mokėjimas šeimai irgi nutrauktas.

Nors „Caritas“ atstovė ir Petras Auštrevičius nepraranda vilties:

„Jie sakė, kad vyksta lankyti giminių“, – BNS sakė europarlamentaras liberalas. Pasak politiko, namuose liko nemažai irakiečių asmeninių daiktų. „Atsiuntė SMS, kad viskas gerai, kad greitai pasimatysime. Bet kaip bus, nežinau, nenoriu spekuliuoti“, – teigė P. Auštrevičius.

Ponas Petras nežino, nes yra liberalas, t.y. sektantiškai mąstantis žmogus, kurį jo ideologijos neatitinkančios realaus gyvenimo situacijos įvaro į stuporą.

Užtat mes žinome.

Pabėgėlis todėl ir pabėgėlis, kad jo tokia natūra – bėgti. Jie bėgs tol, kol atsidurs negąsdintų naivių kvailelių krašte. Kur didelės pašalpos, iš kurių galima puikiai pragyventi ir nereikia sunkiai dirbti fabrike už tris šimtus eurų. Kur nebaudžiamai galima siautėti gatvėse ir kolektyviai kibinti vietines moteris ir gurinti nosis vietos vyrams, pabadant juos peiliais, jeigu nenusileidžia.

Vienžo, duok Die, kad visi pabėgėliai, kuriuos mums stropiai veža naujasis VRM ministras, būtų tokie, kaip ši irakiečių šeimyna.

Tikėkimės, kad jie taps pirmąja kregžde, kuri parodys kelią kitiems Lietuvoje apgyvendintiems pabėgėliams.

Bėkit, pabėgėliai, sprukit. Kelkite sparnus – gelbėkitės nuo sunkaus darbo ir mažos algos!