Politinė vasara, artėjant eiliniams Seimo rinkimams prasidėjo nuo liberalų sąjūdžio skandalo. Praėjus savaitei nuo jo, viešojoje erdvėje nuskambėjo mano įsitikinimu labai svarbi ir reikšminga mintis: …kuo mažiau politikoje yra pinigų, tuo geriau visiems, kurią išsakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, o visi kažkaip ėmė ir pamiršo, tad pats laikas tai būtų dabar priminti.
Pratęsiant Prezidentės mintį, t.y. pasakius „A“ reikėtų pasakyti ir „B“, o būtent panagrinėti, kas lemia tą didelį pinigų poreikį partijoms bei politinėms kampanijoms ir ką būtų galima padaryti minimizuojant pinigų poreikį. Reikalas tas, kad Lietuvoje pradėjus įstatymiškai reguliuoti partijų ir politinių kampanijų finansavimo klausimus, buvo nueita kontroversišku ir net ydingu keliu, nes įstatymais buvo užprogramuotas partijų poreikis turėti kuo daugiau pinigų.
Visų pirma, įstatymų leidėjas rinkimus reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtino politinių kampanijų dalyvių prievolę sumokėti Vyriausiajai rinkimų komisijai piniginius užstatus už partijos kandidatų daugiamandatį sąrašą ir už kiekvieną partijos keliamą kandidatą vienmandatėse apygardose. Jei šiemet Seimo rinkimuose dalyvaujanti partija kelia kandidatus daugiamandačiame sąraše ir visose vienmandatėse apygardose, ji turi sukrapštyti per 61 tūkst. Eurų užstatą, kuris nebūtų grąžintas partijai ar „vienmandatininkui“ jei nebūtų gauta trijų procentų rinkėjų balsų. Tačiau akivaizdu, kad didžiausias pinigų poreikio šaltinis – per politines kampanijas į kosmines aukštumas šaunančios reklamos kainos, nes mūsų žiniasklaidai politinės kampanijos tampa tarsi liūčių sezonas išdžiūvusios savanos florai.
2012 metais pakeitus partijų finansavimo tvarką, buvo uždrausta politines partijas finansuoti juridiniams asmenims. Taigi, jei partija negauna finansavimo iš biudžeto, vieninteliai legalūs pajamų šaltiniai tokioms partijoms yra nario mokesčiai, 1 procentas nuo valstybei sumokėto GPM ir fizinių asmenų aukos – ne daugiau 10 proc. nuo jų deklaruotų pajamų. Jei partija turi tik tą minimalų 2000 narių skaičių, jai praktiškai tampa sudėtinga net surinkti užstatą. Dar vienas teorinis lėšų šaltinis partijos politinei kampanijai galėtų būti banko paskola, tačiau tokią prabangą realiai sau gali leisti tik kokia nors didžioji sisteminė partija (pavyzdžiui – LSDP), turinti nekilnojamo turto ar galinti jį įkeisti. Nors buvo deklaruojama, kad šiuo sprendimu siekta išskaidrinti partijų finansavimą, tačiau realybėje dar labiau buvo sukoncentruota „politinė rinka“ kelių partijų rankose.
Savaime suprantama – mažesnės partijos a priori buvo pasmerktos sunykti. Kitas žingsnis koncentruojant „politinę rinką“ buvo minimalaus partijos steigėjų ir narių skaičiaus padidinimas iki 2000. Taigi, politinės sistemos architektų pagrindinis tikslas buvo beveik pasiektas – aktyvioje politinėje rinkoje lieka vis mažiau žaidėjų. Ar tai į naudą demokratijos raidai, klausimas vertas gilesnės diskusijos, tačiau mano įsitikinimu, pliuralizmas ir piliečių reali galimybė rinktis yra kertinės demokratinės valstybės vertybės.
Bet grįžkime prie partijų finansų klausimo. Minėjau, kad politinių kampanijų metu reklamos laiko ir ploto įkainiai šokteli iki kosmoso aukštumų. Tai reiškia, kad žiniasklaida ir dideliais pinigais disponuojančios sisteminės partijos gali įsivelti į tam tikrą uždarą ratą. Žiniasklaida, gaudama už reklamą dideles lėšas iš partijų, turi galimybę papirkinėti partijų lyderius ir politikus, kad šie priiminėtų tiek žiniasklaidai, tiek didžiosioms sisteminėms partijoms palankius politinius sprendimus, tame tarpe dėl finansavimo taisyklių. Ar ne apie tai byloja Rolando Pakso ir Gedvydo Vainausko atvejis, kurio byla jau perduota teismui? Pagaliau po dvigubo liberalų skandalo, t.y. po radinių pas E.Masiulį ir kontroversiškų A. Guogos pareiškimų bei „MG Baltic“ viceprezidento R.Kurlianskio sulaikymo, tik visiškas naivuolis gali tikėti, kad pas E.Masiulį rasta apvali suma buvo skirta ne Liberalų sąjūdžio veiklai.
Po liberalų skandalo buvo kilusi diskusija ne tik apie partijų piniginius reikalus, bet ir apie partinę sistemą apskritai. Siūlymų girdėta įvairių – privalomai viešinti visas partijų išlaidas ir pajamas, o kai kas mano, kad partijos apskritai nereikalingos, kaip ir neturi būti partinių sąrašų rinkimuose. Tačiau kodėl niekas nesvarsto pinigų poreikio suvaldymo, t.y. kaip išeliminuoti ar bent minimizuoti pinigų poreikį? Aptarkime rinkimų užstatą. Galima numanyti, kad įstatymo leidėjas užstato institutą įvedė siekdamas užkirsti kelią į rinkimus patekti „vestuvių generolams“ , tačiau pavyzdžiui savivaldos rinkimuose kiekviena partija turi surinkti po 3000 rinkėjų parašų, kad galėtų dalyvauti rinkimuose. Todėl kyla klausimas, ar reikalavimas sumokėti piniginį rinkimų užstatą nėra ydingas ir perteklinis, gal vertėtų įstatymų leidėjui galvojant apie politinių kampanijų skaidrumą, pagalvoti apie išankstinio parašų rinkimo instituto įtvirtinimą, užuot „melžus“ pinigus iš partijų?
Daug sudėtingesnis klausimas yra partijų išleidžiami pinigai politinei reklamai. Partijos išleidžia išties ženklias sumas reklaminei spaudai, laikraščiams, lankstinukams, įvairiai atributikai, tačiau brangiausia ir ko gero paveikiausia reklama yra televizijos ir radijo eteryje. Pakankamai dideles lėšas rinkimų kampanijos metu didžiosios partijos išleidžia ir „savanoriams“ įvairių kuro kortelių ir panašių dalykų forma, nors tai ir nėra visiškai legalu. Ar įmanoma bent jau sureguliuoti ir sumažinti nežabojamus žiniasklaidos priemonių apetitus politinės reklamos rinkoje ir taip minimizuoti partijų pinigų poreikį? Kitų šalių pavyzdžiai byloja, kad galima, tačiau tam būtinas išankstinis politinis vertybinis apsisprendimas pačioje visuomenėje.
Reikalas tas, kad mūsų viešojoje politikoje ir bendrame viešame diskurse egzistuoja tam tikra liberalizmo ir individualizmo adoracija, kurią atspindi nežabotos laisvės ir teisių eksponavimas ir eskalavimas, neįvardijant pareigų bendruomenei ir valstybei, todėl objektyviai nėra pakankamų sąlygų visuomenėje formuotis atsakomybės ir bendruomeniškumo vertybėms. Galimas sprendimas – įstatymiškai sureguliuoti reklamos rinką taip, kad visi licenzijas gaunantys transliuotojai ir žiniasklaidos kanalai turėtų pareigą nemokamai transliuoti tam tikrą kiekį politinės reklamos.
Kitas galimas sprendimas – skatinti žiniasklaidos priemones tai daryti per mokestines lengvatas. Suprantu, kad pirmajam variantui kiltų didelis žiniasklaidos gildijos pasipriešinimas, tačiau turėkime omenyje, kad politinė reklama savo turiniu turi būti visų pirma idėjų, o ne veidų ar simbolių (prekių ženklų) reklama, idėjų, o ne pinigų masės konkurencija, nors išorinė forma ir gali būti panaši kaip komercinės reklamos. Todėl žiniasklaidos priemonių požiūris į reklamos rinką, kaip galimybę „atsiganyti“ būtent politinių kampanijų metu, yra ydingas, nes iškreipia ne tik idėjų konkurenciją, bet iškreipia ir tradicinę komercinės reklamos rinką, kadangi dėl pirmiau paminėtų specifinių žiniasklaidos-verslo-politikų konglomeratinių santykių žiniasklaidos įmonės daugiau dėmesio skiria politinei reklamai, kaip „greitų pinigų“ galimybei.
Apibendrinant, peršasi kelios išvados.
Visų pirma, mūsų politinė sistema tampa panaši į mažmeninės prekybos rinką, kuri koncentruojasi tarp kelių rinkos žaidėjų stambiųjų prekybos tinklų. Visa eilė pastaraisiais metais priimtų įstatyminių reguliavimų mūsų valstybės politinį lauką taip pat koncentruoja ties keliomis sisteminės partijomis, išeliminuojant tikro demokratinio pliuralizmo galimybę. Vien didžiųjų partijų politikų retorika komentuojant, pavyzdžiui Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos populiarumo didėjimą („naujieji gelbėtojai“ ir pan.), byloja apie didžiųjų partijų nepasirengimą sąžiningai idėjų konkurencijai.
Antra. Būtent didžiosios partijos Seime priėmė tokius politinius sprendimus, kurių pagrindu buvo nustatytas aukščiau minėtas teisinis reguliavimas, nulėmęs viso politinio lauko „maximizaciją“, politinių įtakų koncentraciją kelių interesų grupių „būrelyje“. Visiškai aišku, kad tokia padėtis silpnina pilietinės visuomenės ir bendruomenių galias, pakerta piliečių įsitraukimą į savo valstybės reikalų tvarkymą.
Trečia, Liberalų sąjūdžio skandalas ir paviešintos įspūdingos pinigų sumos jau savaime kelia įtarimus, kad finansų skaidrumo problemų gali turėti visos didžiosios partijos. Jei ikiteisminis tyrimas „Masiulio-Kurlianskio“ byloje apsiribos tik faktų nustatymu ir įrodymų rinkimu tik „aplink“ šiuos asmenis, tie įtarimai neišsisklaidys, o tik sustiprės. Taigi, pakeliui dar iškyla ir mūsų teisėsaugos sistemos efektyvumo bei nepriklausomumo klausimas.
Ketvirta. Būtina aiškiai suvokti svarbų žiniasklaidos vaidmenį plačiame politikos lauke. Kol kas akivaizdžiai matoma tendencija, kad trikampis „verslas-žiniasklaida-politikai“ vis labiau užsispaudžia savyje. Platesni demokratiniai procesai, piliečių ir bendruomenių įgalinimas atsiduria už šio trikampio ribų, todėl turime diskutuoti ir priimti atitinkamus politinius-teisinius sprendimus, kad šis trikampis taptų keturkampiu „bendruomenė (piliečiai) – politikai – verslas – žiniasklaida“.
Penkta. Pats įstatymų leidėjas, nustatydamas dabartinį rinkimų kampanijų tvarkos ir politinių partijų finansavimo teisinį reguliavimą skatina didesnį partijų pinigų poreikį.
