Algis Uzdila, www.alkas.lt
Š.m. birželio 4 d. Lietuvos Seimo rūmuose įvyko Sąjūdžio XIII suvažiavimas. Kalbėjo iškilios asmenybės – Sąjūdžio Garbės pirmininkas prof. V. Landsbergis, Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, Tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius, prof. Vladas Vilimas ir daugelis kitų. Visi kalbėtojai sielojosi Lietuvos padėtimi. Visi patvirtino, kad Lietuvoje yra aibė problemų, tačiau visi sielojosi, ką galima toje Lietuvoje padaryti, kad žmonės reikštų mažiau pretenzijų valdžiai, kad mažiau būtų bėglių, kad krašto piliečiai jaustųsi saugūs. Visi pasigedo žiniasklaidos dėmesio renginiui, kuri matyt nesuinteresuota kalbėti apie problemas, jaudinančias Sąjūdį.
Tiek opių klausimų prisikaupę neabejinngų Lietuvai žmonių širdyse, kad nors ir kaip pirmininkaujantys ėmėsi riboti išeigos į tribūną laiką, vis vien jo pritrūko. Tai matydamas, net nesisiūliau į kalbėtojus iš tribūnos. Tačiau savo pastabomis noriu pasidalinti.
Esu iš Punsko visuomenės, kuriai Lietuvos likimas nėra abejingas. Tačiau save galiu priskirti tiems trims milijonams, apie kuriuos dainuoja Marijonas Mikutavičius. Todėl mano balsas būsiąs bene vienintelis iš „žemutinių sluoksnių“.
Ką pastebime mes, Lietuvai gera linkintys žmonės, žvelgiantys į ją kažkiek iš šalies? Kai lankausi čia, dažnas ir manęs klausia, kaip aš matau Lietuvos valstybę. Atsakyti ir šį kartą norisi taip, kaip atsakinėju kiekvienam klausiančiam. Turime normalią valstybę – normalią pagal krašto gyventojų išgales. Tačiau turime labai nenormalią visuomenę. Kodėl?
Valstybės tarnautojai, nenuslėpsime, dažnai esti labai arogantiški ir korumpuoti. Bet valstybė yra visuomenės produktas. Todėl pradėti kaltinti reikia ne valstybę, o visuomenę, jos narius. Žinau, kad sunkiausia yra kritiką atsukti pačiam prieš save, bet kad kito kelio nėra. Taip, serga valstybė, nes serga jos visuomenė. Taigi gydytis turime pradėti nuo savęs, nes Tėvynė prasideda nuo mūsų pačių. Dėl ko visuomenė labiausiai gali priekaištauti valstybei? Dėl to, kad ta nesugeba savo piliečių apginti nuo tarnautojų piktavališkumo.
Iš pirmo žvilgsnio krinta į akis mūsų piliečių visuomeniškumo stoka. Ir nesvarbu kur mes būtume – Lietuvoje ar užsieny – vieni kitiems draugiškos rankos nesame linkę ištiesti. Bendrapiliečiai viens į kitą žvelgia abejingai. Vieni su kitais toje pačioje laiptinėje ar name nesisveikina ir dažnai nustemba, kai pasisveikini pirmas. Jeigu tai būna moterys, dairosi, ar nepriekabiaujama.
Kai vyksta politinės akcijos – rinkimų metas, ir vėl pernelyg dažnai paaiškėja mūsų abejingumas. Pareigūnas balsuoti neina, nes, jo žodžiais tariant, vienodai jam rodo. Klausiu močiutės, ar buvo balsuoti, atsako, kad ne, nes ką tas duos. „O ką jums davė už tai, kad nėjote balsuoti?“ – močiutė į tokias provokacijas, matyt, neatsakinėja. Taigi balsuoti ir nenorime, ir nemokame. „O kaip žinoti, ką rinkti?“– klausia geranorė pilietė. Tai menas. Žiūrėkime, ką renka už mus gudresni. Labiausiai žavimės tais, kurie kažką žada. Žada krūvą pinigų, tik pirmiausia reikia sumokėti tokią sumelę… Nemokame balsuoti, todėl šituo minta politikai-demagogai. Jie ir išrenkami balsų likučiais.
Antai televizija praneša, kad Vilniaus tarybos nariai apleidžia salę, kad Zuokas neprakištų savo siūlymo. Tai kam juos išrinkome ir kam tokie tarybos nariai reikalingi? Baisus nesusipratimas. Kitur vėl, Seimo narys per apkaltą savo kaltę teisina arba ir neigia. Tai dvigubas nusikaltimas, nes sąmoningas. O ar rinkėjai to tikėjosi? Čia vėlgi valstybė savo funkcijų neatlieka, kaip neatlieka ir tuomet, kada valstybės pareigūnas stambiu mastu sukčiauja ir pralobsta. Blogiausiu atveju, jis gali prarasti postą – ne susižertus pinigus. Ponia Paksienė už pusantro milijono litų išsiremontavo Turniškėse virtuvę, į kurią, gerai žinojo, kad gyventi neis. Kas iš jos tą skolą atsiėmė?
Visuomenėje juntama moralės stoka. Kaip atsitiko, kad lygybės ideologiją vertinančioje valstybėje atgavus nepriklausomybę vieni staigiai pralobo, kiti visiškai nuskurdo? Ir pralobo kaip tik tie, kurie buvo lygybės skelbėjai. Vietoj privatizacijos vyko „prisavizacijos“ procesas. Dygo pilaitės, kilo tvoros, uždaruose kiemuose ėmė loti pikti šunes. Tik kyla klausimas – ar tie nauji savininkai taip labai nusipelnę savo visuomenei?
Moralinį nuosmukį rodo ir savižudybės bei masiška emigracija. Ir nesvarbu, kas dėl to kaltas – realybė labai graudi. Vaikai stokoja tėvų globos, nes jie arba išvykę toli, arba namie per užimtumą (o gal tingėjimą?) neturi kada savo vaikais pasirūpinti.
Girtas vairuotojas – ginkluotas nusikaltėlis laisvėje. Girtas policininkas prie vairo – legalizuotas nusikaltėlis. Kol šitaip reiškinio neįvardins visuomenė, tol turės kentėti skaudžią rykštę. Kol pati policija neapsivalys nuo savo drumzlių, tol pilietis gatvėje prieš policininką kepurės nekels.
Seimūnai akivaizdžiai nusikalsta įstatymui ir begėdiškai teisinasi. Tai dviguba kaltė, nes atlikta sąmoningai.
Nesusivokiame vertybėse. Patriotizmas tapęs keiksmažodžiu. O kas už jį gali būti kilnesnio? Juk patriotizmas – tai meilės jausmas tėvams ir gimtinei, kraštui ir visuomenei, kurioje gyvename. Tūlas drebia į akis – visi vagys. Atsakau – jūs gal, aš tai tikrai ne. O kol savęs patys nemylėsime, kas mus svetimus priglaus?
Mes svetimybes aukštiname, o mus tokius kas gali vertinti? Per televiziją žurnalistas leipsta juoku, kaip Lietuva atsiteisė su Landsbergiu ir jo neišrinko. Norisi pasakyti – tai ne Landsbergio problema, tai Lietuvos problema. Bet kurioje užsienio šalyje mokėtų pasinaudoti jo išmintim ir niekas jo pusėn nespjaudytų. Taip, tikrai, daugelyje šalių žmonės kultūringesni. Tik kas mums patiems neleidžia tokiais būti? Nūdienis herojus, kuris išdūmė į užsienį, teškia – Kubiliaus skolų nemokėsiąs. Tačiau neišmano, kad mokėsiąs tai svetimas skolas. Tik atsidusti tenka ties tokiais Lietuvos televizijos aukštinamais herojais.
Beje, liūdna, kada čia šalinami iš partijos žmonės, kurie ieško teisybės ir bando jas apginti. Ką darysi, kad mes tik tokios išminties tepasiekėme.
Pasigedome salėje viešmenų (žiniasklaidos) atstovų. Tiesa, pradžioje kelios kameros buvo, pafilmavo, kad turėtų ką į žinias perduoti. Bet kokias problemas mato Sąjūdis, žiniasklaida nesusidomėjo, nes jos manymu visuomenei tai neturi būti įdomu. Todėl ir kyla klausimas – kas tie Lietuvos viešmenys – žiniasklaida ar taukšlasklaida? Jeigu kažkokia zvonkė būtų tekėjusi už užsieniečio, tuomet televizija būtų sugūžėjusi. Serga ta mūsų žiniasklaida – sėja ydas, ravi vertybes. Šitaip tikrai tarnaujama ne savo visuomenei, o svetimiems interesams. Gal ir už svetimus pinigus? O juk ji primygtinai pabrėžia, kad besanti IV valdžia ir labai širsta, kai bando kas jiems papriekaištauti – girdi, kas turi teisę laisvam žodžiui primesti savo valią? Norisi paklausti – kas tą valdžią rinko ir kam ji atsiskaito bei kur jų atsakomybė?
Opi šiandien Lietuvai visuomenės santykių su tautinėmis mažumomis problema. Mes savo valstybėje taip pat esame mažuma ir todėl turime patirties, kaip doras pilietis privalo joje gyventi. Mes geriausiai suprantame, kad Lietuvoje mažumos yra mūsų broliai. Šitai suprato dar Vytautas Didysis. Kadangi Lietuva juos priėmė kaip brolius, jie išsilaikė čia jau penkis šimtus metų. Tenesibaugina ir kitos mažumos, ypač kai pašonėje yra jų tautinės valstybės. Bet Lietuvoje pilietinė visuomenė yra svarbiau už visas tautines grupes – visi turime bendrus namus ir niekas neturime teisės jų ardyti. Nuo to kentėtų visų mūsų likimai. Mažumų taip pat. Šitai supranta Lenkijos lietuviai, negi Lietuvos lenkai yra mažiau išmintingi?
Didžiojoje visuomenėje knibždėte knibžda nuodėmių, apie kurias kalbėjau, yra jų ir mažumose. Tai to paties socializmo paveldas. Privalome to seno raugo atsikratyti. Tačiau manyti, kad kalbos mokymas yra ta didžioji valstybės mažumai daroma skriauda – būtų labai neprotinga. Skriauda būtų mažumoms uždrausti tos kalbos mokytis. Šitaip mąsto ir lietuvių ekstremistai, manydami tuo būdu savo brolius atstumti nuo valstybės reikalų. Kalba žmogaus nepavergia, kalba jam sparnus suteikia.
Koks yra Sąjūdžio vaidmuo Lietuvoje? Juokingas reiškinys yra partija. Valstybėje gali būti dvi ar trys partijos. Jeigu pas mus jų yra penkiolika ar ir dar daugiau, nes tiek yra vadukų, jau į tai sveika visuomenė turėtų atkreipti dėmesį. Vis atsiras gudragalvių, kurie suks žmonių sveikas galvas ir melš iš jų pinigus. Lietuvai labai reikalingas Sąjūdis – visuomeninė organizacija, kuri keltų piliečių sąmoningumą ir ugdytų visuomenę. Jeigu būtų stipri visuomenė, jeigu Sąjūdis sugebėtų ją sutelkti taip, kaip atgimimo metais, tuomet turėtų suklusti ir ketvirtoji valdžia, tuomet ji labai greit atsistotų į savo vietą.
Negerai, jeigu viešmenims imtų valdžia diktuoti, lygiai kaip ir teismai tokio diktato patirti neturėtų. Tačiau, jei visuomenė įžvelgtų, kokia žiniasklaida jai nereikalinga, o tėra tik mulkintoja, greit toji liktų už visuomenės borto. Visuomenė turi teisę diktuoti visiems – vykdomajai valdžiai, teisėsaugai ir žiniasklaidai. Sąjūdis turi surasti būdų, kuriais priverstų paklusti visas keturias valdžias, nes Sąjūdis – tai visuomenė.
