Švedijos socializmas „su žmogiškuoju veidu“ arba vadinamasis „funkcinis socializmas“ atkurtos nepriklausomybės pradžioje žavėjo ir kai kuriuos mūsų ekonomistus. Netgi Švedijos kalėjimai mums atrodė kurortais. Tačiau ar daug kas girdėjęs, kad tie patys švedai baltijiečius yra išdavę – tiesiogine ir perkeltine prasme – sovietams?
Kuršo mėsmalėje lietuviai buvo tapę priešais
Kalbame ne apie šiuos laikus, o apie pokario. Baigėsi karas. 1945-ųjų gegužę Vokietija pasirašė kapituliacijos aktą. Tačiau mūšiai Europoje nesibaigė. Sovietinė Raudonoji armija užstrigo vadinamame Kuršo (Kurliandijos, Kuržemės) katile. Šiauriau nuo Palangos Vermachto armijų grupė „Šiaurė“ buvo atkirsta nuo pagrindinės grupės „Centras“, ir šią armiją galima buvo aprūpinti tik jūra, kurią jau kontroliavo sovietų karo laivai.
A. Hitleris, tikėdamasis sukaustyti didesnes Raudonosios armijos pajėgas, neleido evakuoti kariuomenės Vokietijos gynybai, nors to reikalavo Vermachto generolai. Raudonajai armijai 1944-ųjų spalio 10 d. pasiekus Baltijos jūros pakrantę, jau po savaitės puslankiu nuo Tukumo per Mažeikius iki Liepojos nusitęsusiame fronte prasidėjo įnirtingi mūšiai. Iš viso jų buvo šeši, paskutinysis – jau po Pergalės – 1945 m. gegužės 25 d.: SS VI armijos korpusas, vadovaujamas obergrupenfiurerio Valterio Kriugerio (Walter Krüger), susikovė su sovietų kariais. Iššaudęs visus šovinius, korpuso vadas paskutinį skyrė sau.
Kuršo fronto linijoje sovietų pusėje kovojo vadinamoji 16-oji lietuviškoji divizija (apie ją DELFI rašėme prieš pusketvirtų metų). Tai buvo J. Stalino politinis manevras: pritardamas „tautinėms“ formuotėms, jis norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią ir pritaria 1940 m. prijungimui prie SSRS. Kita vertus, kaip rašė vienas iš divizijos veteranų Šalomas Leibovičius Skopas, tai buvo žydiškiausia divizija visoje sovietų kariuomenėje.
Už ištikimybę J. Stalinui jai teko mokėti didžiule kaina. Vien mūšyje prie Aleksejevkos ji neteko 572 karių. Divizijos likučiai buvo mesti ir į kitas mėsmales – Klaipėdos šturmą, trukusį net 4 mėnesius, ir Kuršo kautynes, galutinai sunaikinusias divizijos likučius. Po Klaipėdos užėmimo 1945-ųjų pradžioje ji buvo pervardinta į Klaipėdos šaulių diviziją. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną. Iš Kuršo liepos vidury dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. Visiškai ji buvo išformuota 1956 m. gegužę.
Vokiečių pusėje taip pat kovėsi lietuviai. Atsargos pulkininkas leitenantas, karo istorikas Jonas Užurka negali pasakyti, kiek jų buvo – nuo kelių iki keliolikos tūkstančių. Paskutiniame Kuršo mūšių etape dalyvavo 13-asis ir 10-asis (256-asis) lietuvių policijos batalionai, pastarasis suformuotas nacių dar 1943-ųjų kovą Kaune. Kartu su 5-uoju lietuvių savisaugos frontiniu batalionu kariavo apie 1500-1800 vyrų. Jie gynė vokiečių pozicijas priešakinėse linijose prie Bartos upės ir išsilaikė iki pat Vokietijos kapituliacijos, kai gegužės 8-ąją didesnė dalis pateko į sovietų nelaisvę, buvo NKVD tardomi ir karo tribunolų teisiami. Dalis bataliono kariškių nepasidavė ir valtimis iš Latvijos Paviluosto atplaukė į Gotlando salą, kur buvo internuoti.
Tas prakeiktas neutralumas…
Švedija Antrojo pasaulinio, kaip ir Pirmojo, karo metais laikėsi neutraliteto. Koalicinė vyriausybė savo neutralumą fiksavo dar 1938-ųjų gegužės 27 d., o, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d., premjeras Peras Albinas Hansonas (Per Albin Hansoon) paskelbė: „Piliečiai! Vyksta baisus dalykas, kai paskutinį kartą išreiškėme viltį, kai tai atsitiko. Šis karas nori pasaulį padalinti. Turime pažymėti, kad stengiamės suteikti vilties siaubo ir neviltiems apimtiems žmonėms, kurie patyrė tragiškas kančias.“
Tačiau tas neutralumas, kaip ir Lietuvos, tebuvo sąlyginis. Švedija nusiuntė 1000 savanorių padėti Suomijai Žiemos karo metu, davė leidimą visai vokiečių divizijai tranzitiniu keliu pasiekti tą patį frontą iš Norvegijos, buvo leidžiamas vokiečių karinių dalinių ir amunicijos pervežimas per Švedijos teritorinius vandenis. Taip Švedija leido daugiau kaip 2,1 milijono vokiečių karių nuo 1940 m. birželio iki 1943 m. rugpjūčio vykti per savo teritoriją geležinkeliu, pažeisdama 1907 m. Hagos konvencijos sutartį.
Tariamas švediškas neutralumas ypač abejotinas Suomijos pasipriešinimo SSRS fone. Diplomatas Vytautas Plečkaitis, rašydamas apie neutralumo politiką, pastebėjo, kad Suomija, neskelbdama jokio neutraliteto, nors ir pralaimėjo Žiemos karą Sovietų Sąjungai, apgynė savo nepriklausomybę. Lygindamas su Lietuvos skelbtu neutralitetu prieškariu, jis pabrėžė, kad, nesipriešindama agresoriui, ji greitai buvo okupuota. Paradoksalu, kad Vokietijos pusėj kovojusios Suomija, Bulgarija, Vengrija ar Rumunija, nors ir pralaimėjusios, vienokia ar kitokia forma savo valstybingumą išlaikė.
Švediškasis neutralumas, ko gero, buvo įkvėptas istorinių faktorių: juk nuo 1814 m., tai yra karaliaus Karolio XIV Johano (Karl XIV Johan) laikų, Švedijai neteko tiesiogiai dalyvauti jokiame kare. Bet antroji pasaulinė suirutė parodė, kad idealaus neutralumo nėra. Gaila, kad jis atsigręžė ir prieš Baltijos šalių kovotojus.
Paprastas išdavimas ar išdavystė?
Apie pusę metų Švedijos Eksjo internuotųjų stovykloje Vokietijos ginkluotųjų pajėgų kareiviai baltijiečiai ir vokiečiai buvo atrenkami išsiuntimui. 1945 m. birželio 2 d. SSRS pareikalavo, kad Švedija perduotų jai visus internuotus Vokietijos ir jos šalių sąjungininkių kareivius. Sutarimas su Švedijos socialdemokratų vyriausybe pradžioje buvo slaptas, o, jam patekus į viešumą, jį palaikė parlamento socialdemokratų dauguma. Švedijos komunistų partija norėjo išduoti SSRS visus, maždaug 36 tūkstančius, civilių pabėgėlių iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos, kurie čia buvo apsistoję per kelerius karo metus. Tiesa, ekstradicija jų nepalietė. O iš apie 3000 internuotų Vokietijos kareivių 2520 buvo perduota SSRS, 50 – Lenkijai, apie 310 – britams jų okupacinėje zonoje Vokietijoje.
Baltijos šalių kareivių laukė žiauriausias likimas. Dėl jų nesirūpino niekas. Po Baltijos valstybių inkorporacijos į SSRS sudėtį 1940 m. J. Stalinas juos laikė „tėvynės išdavikais“. Daugelis suprato, kad Sovietų Sąjungoje jiems grės mirtis arba ilgi lagerių metai. Tad po 1945 m. gegužės 8 d. į Švediją patekę 80 vyrų, nepavykus visuotiniam bado streikui, išvengė perdavimo susižalodami, bandydami nusižudyti, keletui pavyko pabėgti.
Na, o 167 nelaimingieji 1946 m. sausio 25 d. Treleborgo uoste švedų policijos buvo sulaipinti į garlaivį „Beloostrov“ ir išgabenti į Sovietų Sąjungą. Didžioji jų dalis (149) buvo latviai, keli estai ir 9 internuoti lietuvių karininkai ir kariai (išskyrus eilinį Praną Plaškį). Visi buvo represuoti ir kalėjo lageriuose. Dalies jų likimai iki šiol nėra žinomi. Latvių portalas Lacplesis.com skelbia visų išduotų, taip pat ir lietuvių, pavardes (latvių k.):
1. Majors Ambrazunas, Pranas
2. Kapteinis Langys (Langė), Voldemaras
3. Virsleitn. Jancys, Jonas
4. Plevokas, Justas
5. Leitnants Lengvelis, Vincas
6. Vosilius, Soteras
7. Arsts Zenkevicius, Vincas
8. Kapralis Ingelevicius, Vacys
9. Dižkareiv. Dranseika, Stasys
Klaidų ir atgailos metas
Literatūrologės Sigutės Radzevičienės, 2011 m. išleidusios monografiją „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“, interviu su kraštiečiu pastebima, kad Švedija, tarsi gėdindamasi savo tariamo neutralumo, ekstradicijos sandėrį su sovietais sudarė slapta. „Ši amorali, o vėliau paaiškės – ir teisiškai niekinė nutartis buvo laikoma paslaptyje, tačiau švedų–sovietų susitarimas netikėtai per asmeninius diplomatų kontaktus iškilo viešumon. 1945 m. lapkričio mėnesį Šeinių namuose aplankęs švedų ministras Londone Prytzas konfidencialiai pranešė apie savo vyriausybės slaptuosius ketinimus. Beje, švedų kairiosios pakraipos laikraščio „Ny Dag” vedamasis tuomet jau atvirai skatino Švediją „nusikratyti ta žala, kurią jai sudaro baltų pabėgėliai. Kas iš jų fašistas, kas ne, bus pačių sovietų organų reikalas išsiaiškinti…“
Knygoje apie I. Šeinių (Igną Jurkūną) toliau rašoma: „Moralinį verdiktą galų gale vainikuoja šios vyriausybės pasiūlymas sovietų organams: švedai patys pristatysią pabėgėlius iš Treleborgo uosto į rusų laivą „Beloostrov“, rusams nė nereikėsią vargintis (iš Šeiniaus laiško S. Lozoraičiui į Romą, 1956 m. sausio 18 d.). Taip ir buvo padaryta. Tolesnė lietuvių karių lemtis nežinoma.
Yra tik padrikų prieštaringų duomenų: baltijiečiai ištremti į Sibirą; iš Švedijos atplaukę į Klaipėdą; aplenkę Klaipėdą, nuvyko tiesiai į Leningradą ir t. t. Šeinius, domėjęsis kiekvieno jų istorija, nė vienos versijos patvirtinti negalėjęs. Baltijiečių pėdsakai, remiantis Stokholmo Baltų archyvo medžiaga, nutrūksta laive „Beloostrov“…
Pasak I. Šeiniaus, tragiška baltijiečių pabėgėlių išdavimo sovietams istorija turi rūstų moralą. „Patys švedai ilgai negalėjo pamiršti šios gėdingos istorijos. Švedijos vyriausybė, patyrusi tiek gėdingų akistatų su sava visuomene, daugiau niekada nebedrįso iš savo šalies beatodairiškai išsiųsti prieglobsčio prašiusiųjų svetimtaučių“ (iš laiško S. Lozoraičiui, 1955 m. vasario 3 d.). Su šia gėdinga istorija, matyt, susijęs ir netrukus Riksdage buvo priimtas iki šiol Europoje bene liberaliausias imigracijos įstatymas (papildytas 2004 m. gegužės 1 d.; dabar inicijuojamas referendumas imigracijos politikai griežtinti). Tačiau lietuvių pokario emigracija Švedijon, dar kiek pasipildžiusi tautinio pasipriešinimo metais, jau buvo nutrūkusi.
Ši išdavystė švedus kankina ir šiandien. XX a. 10-tą dešimtmetį Švedijos vyriausybė pripažino, kad ekstradicija buvo klaida. 1994 m. birželio 20 d. grupė dar surastų gyvų iš išduotųjų baltijiečių (34 latviai, 4 estai ir 1 lietuvis) buvo pakviesti į Švediją, kur Karališkuosiuose rūmuose Stokholme juos priėmė Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas ir Švedijos užsienio reikalų ministrė Marta Margareta Uglas (Märta Margaretha af Ugglas). Karalius ir užsienio reikalų ministrė atsiprašė buvusių kareivių dėl ekstradicijos į stalininę SSRS.
Reikia išmokti ir švedišką pamoką
Ar šį tragišką senos išdavystės puslapį užversime? Tarsi taisydama savo prieš 7 dešimtmečius padarytas klaidas, nepaisydama savo skandinaviškojo nuosaikumo Rusijos atžvilgiu, Švedija užtikrina: Baltijos šalių užpuolimo atveju ji būtų linkusi ginti Lietuvą. Tokio požiūrio laikosi švedų ekspertai, tačiau kartu pripažįsta: du šimtmečius neutralitetą saugojusi šalis kariniu požiūriu tokia nusilpusi, kad švedai abejoja net savo pačių apginamumu.
Antai, Švedijos kariuomenės vadas, generolas Sverkeris Goransonas (Sverker John Olof Göranson) 2012 m. prasitarė, kad Švedijos kariuomenė karo atveju dalį savo šalies teritorijos galėtų išlaikyti savaitę, o tada būtų priversta prašytis pagalbos. Todėl švedams vienintelis naudingas kelias – į NATO. Aktyvi tarptautinėse misijose Švedija į tai juda.
Bet istorijos pamokų reikia mokytis ir mums. 70 metų senumo įvykiai mena: tikėk savo jėgomis, o ne vien pagalba iš kitur. Kaip sako žinoma patarlė, kitais pasitikėk, bet ir pats nenuleisk rankų. Tai ypač svarbu dabar, kai Europon plūsta naujos pabėgėlių – patikimų ir įtartinų, priimtinų ir grąžintinų, išduodamų ir priglaudžiamų – bangos. Išmokime ir švediškąją pamoką.
labia neblogas str, nes apie tai mažai žinome
O kas mūsų neišdavė?
nu gal Burkina Faso…
Na taip, dar galima papildyti, kad Švedija pirmoji rusams atidavė Lietuvos auksą, kad prekiauja ginklais į visas puses, patys nesenai sužinojo, kad net iš prekybos vergais pelnėsi. Bet pažiūrėkit kaip gyvena švedai! Ir pažiūrėkit kaip gyvena lietuviai. Švedų valdžia elgiasi negražiai kitų atžvilgiu, savanaudiškai, godžiai, kad užtikrintų orų ir sotų gyvenimą savo piliečiams. O kaip elgiasi Lietuvos valdžia , kad kiekvienais metais įduoda apie 300 000 savo piliečių svetimiems, kad apie 1000 nusižudo, kad … Vienas dalykas. kai tave svetimi skriaudžia ir visai kas kitą , kai savi !
Beje, jei kas būsite Kaune – užsukite: http://www.kvb.lt/lt/naujausi-straipsniai/4466-paroda-baltieciu-kariu-isdavimui-70-1946-01-25
„Paradoksalu, kad Vokietijos pusėj kovojusios Suomija, Bulgarija, Vengrija ar Rumunija, nors ir pralaimėjusios, vienokia ar kitokia forma savo valstybingumą išlaikė.“ Jokio parodaksalumo čia nėra. Šios šalys savo valstybingumą išlaikė iki karo, o Lietuva ne. Antai, iš Lietuvos suverenumo buvo leista išsityčioti pirmiausiai Lenkijai (1938 m ultimtumo priėmimas), o po to ir Sovietams (Lietuvos kariuomenei nepastojus kelio sovietamas į savo Vilnių 1939 m. rugsėjį, kas suverenei valstybei besąlygiškai buvo darytina). Taigi Lietuva jau nuo 1938 metų elgėsi, ne kaip suverenui derėtų. Štai kur matomas Smetonos protelis arba nežinia kas… Dėl 1939 m. spalio 10 d. sutarties su Sovietais – kuomet „Vilnius tapo mūsų, o mes rusų“ bei 1940 m. birželio ultimatumo priėmimo Lietuvos valstybės nebeliko. Taigi Lietuva dar iki karo tapo besuverenė, todėl po karo pagal teisinį statusą neprilygo minėtoms šalims – Suomijai, Bulgarijai, Vengrijai ar Rumunijai esančiomis suverenėmis. Štai kur pamoka, kurią būtina išmokti…