www.ziniur.lt
Gegužės 12 d. „Žinių radijos“ laidoje „Raktas“ žurnalistas Audrys Antanaitis apie Europos ir Lietuvos krikščioniškumą kalbėjosi su etnologu, Lietuvos Romuvos Vaidila Jonu Vaiškūnu, politologu, Seimo nariu Egidijumi Vareikiu, Generaliniu superintendentu kunigu Algimantu Kvedaravičiumi.
Klausykite laidos įrašo:
Žydkrikščionamanoizmas siekiasąmoningume niekaip nenori, kad būtų Baltų RELIGIJA. Ir teologozuoja tik kažkokiu ėjimu – t. y. TIKĖJIMU.
Žydkrikščioniškame klastingume ir siekiamybėje – (įsisąmonink, paklydėle avele ar avine, kad religija yra tik viena) – kad susipainiojimas pataptų savitikslu susipainiojimu.
Daug daug sėkmės Jonui Vaiškūnui ir Baltams.
Stiprybės Jonui .O kas dėl kunigų-atimk melą,ir krikčionybės neliks.
Ka kalbejo Jonas apie arhetipus,ta buvau pats ismastes,kad musu tikejimas -genuose. Is to seka,kad norint isnaikinti senaji tikejima,reiktru isnaikinti visus baltus. Net Ir E. Vareikis yra to tikejimo nesejas 🙂 Savo laiku girdejau,kaip du rusu karininkai piktinosi ,,perversmu” Lietuvoje ir konstatavo isvada,kad visi lietuviai,ir Brazauskas irgi yra isdavikai…Sajudziu pasireiske tautos pasamone,isijungusi susidarius gerom aplinkybem…
Krikščionybė faktiškai sugriovė Lietuvą, bet dėl to nesulaukiame nei Katalikų bažnyčios, nei Lenkijos atsiprašymų.
Lietuviai jokiais laikais netikėjo į jokius dievus, nors visada pripažindavo gamtos poveikį jų išgyvenimui, todėl tiems procesams įvardinti turėjo visokius pavadinimus,t.y. kartais tartum paburdavo – kas yra būdinga kiekvienam žmogui ir šiais laikais.
“Lietuviai jokiais laikais netikėjo į jokius dievus…” tai iš kur atsirado Dievų ir Deivių vardai? Kaip išliko senosios religinės giesmės iki pat XX amžiaus? Vytautas taip, greičiausiai netikėjo, bet jis ir elgėsi kaip vieną kartą gyvenantis. To nepasakysi apie Gediminą, Kęstutį…
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui yra pirma klausimo dalis į kurią ir reikėtu atsakyti…
Į pirmą atsakyta.
O tu atsakyk į mano klausimą.
Jei negali, tai mano tiesa.
Na tavo klausimo ir nebuvo, tik teiginys. Įdomu kokiais moksliniais darbais remiesi teigdamas, jog lietuviai buvo netikintys? Jei tai tavo asmeninė nuomonė, tai būk malonus ir niekada nesiūlyk to kitam, kas pačiam labai patinka (Labai pravers bendraujat su žmonėmis, ypač artimais). Arba parašyk bent kokį straipsnelį apie “lietuvių netikėjimą”, o mes tada ir padiskutuosim. Aš tai bent jau remdamasis Toporovu, Greimu, Beresnevičiumi ir savo asmenine patirtimi teigiu, kad lietuviai visada buvo tikintys.
Lietuviai dievais netikėjo, o juos matė, nes tie dievai imanentiniai, ir tik retkarčiais transcendentiniai kai kuriose sakmėse 🙂
Tikros Lietuvos pamatymas su palinkėjimais suteikia pagarbos šiandien paprastumuose:
Patrimpe Dievaiti,
Šviesos jaunikaiti,
Pažadinki Žemę,
Pabudinki Žmones.
– skirti tikrąjai matytai ąžuole iškaltai Lietuvybei.
Pagarba Jonui Vaiškūnui
Be reikalo.
Dievų niekada nebuvo ir nebus, todėl visa tai – tik akių dūmimas lengvatikiams.
Mano lentynoje yra buto dievas. Kaip tai nebuvo ir nebus? 😀
Greitai bėk pas daktarą, nes tau jau vaidenasi.
Taip, nėra kam atstovauti protėvių pasaulėžiūrą!
jeigu sakai neduok die, tai esi krikščionis, dievo monopolis 😀
Toks Vaiškūno ‘atstovavimas’ daro daugiau žalos negu naudos mums. Čirškauja vyriokas ir tiek.
Tarkim, visi krikščionys imtų ir išsinešdintų iš Lietuvos, romuviai neturėtų ką žmonėms aiškinti. Pavaidintų ‘apeigas’ ir pasiūlytų pasiskaityti Greimą, Dundulienę ar Vėlių, laikytis papročių. 😀
Romuviai nuo 1967-tų keli, o visi kiti amžinai jauni statistai, kurie dingsta be pėdsakų paaugę.
Ievarai,
Kas tai yra “mums”? Kam daroma žala? Gal gali pasigirti konkrečiai SAVO nuveiktais darbais vardan tradicinio Baltiško tikėjimo? O gal tiesiog suorganizuok Baltiškojo etno apmokymus visiems romuviečiams? Pamokytum tikrųjų apeigų Trinkūnus, Vaiškūnus, o tai tuoj išnyksim net ir nesužinoję , kokių mes turime Baltiško tikėjimo tikrųjų žinovų ir praktikų.
P.S. Pastovus niurzgėjimas ir inkštimas komentuojant romuviečius nesiskaito gerais darbais, tad savo biografijoje apie savo didžius darbus vardan tradicinio Baltiškojo tikėjimo, gali ir neminėti to.
Mums – lietuviams.
Vadan TRADICINIO TIKĖJIMO nepajudinsiu nė piršto – mane domina pasaulėžiūra. Žmonės turi suvokti Gamtą, Dievą, save.
“…suorganizuok Baltiškojo etno…” – tokias nesąmones romūviai puikiai daro patys.
Visus “..Trinkūnus, Vaiškūnus…” – o kiek jų ten yra?
“P.S.” rašoma po parašu. Aš lotynų kalbos nemoku, tad rašau ‘p.p.’ – visi supranta.
Prašau, nespjaudyk svetimžodžius į lietuvių kalbą.
Su tamsta kalbėtis ar ginčytis-kaip su pliku pešiotis
Popiežius skelbdamas kryžiaus karą draudė žudyt 😀
ale tu matai, krikščionys ir dėl inkvizicijos nekalti ir su kryžiaus karais nieko bendra neturi.
tikras lietuvi, lietuviai niekada nebuvo ateistai, nors jiems tą ir bandė prikergti komunistai. nereik čia meluot 😀
Ateizmas yra tam tikra abraominėms religijoms ir jų principams reakcinga filosofija. Realiai visos kitos pasaulio religijos yra ateistinės arba turi ateizmo principų: tiek konfucionizmas ir daoizmas (nors ten yra imanentiški Žemė ir Dangus), tiek budizmas (nors turi Budą, šventuosius, pagoniškas dievybes), tiek Induizmas (kai kurie vedų autoriai), tiek senovės graikų dvasinės-filosofinės kryptys, tiek istoriniuose šaltiniuose aprašomi valstiečiai, kurie sako kiek galima poteriaut, reik dirbti, tiek indėnai, kurie jokiais dievais netiki, o juos mato. Kiekviena sveiko proto asmenybė kiekvienoje kultūroje turi suvokti kada laikas skirtas bendraut su dievybe, kada ją reikia atmesti. Aš būnų ateistas iki kokios šventės, arba kol man pasireiškia netikėtai dievybė (užklumpa Saulė ar Perkūnas, ar pamatau kad trypiu motinėlę Žemę) 😀
Migle,
nejau nežinai, kad pirmu komunistu – nesavanaudiško elgesio asmeniu yra laikomas Kristus?
Taip, kad komunistai yra gerai, o antikomunistai buvo žydšaudčiai ir pokario banditai, žudę nekaltus vyrus, moteris ir vaikus.
Tai koks tu “Tikras Lietuvis” jei esi krikščionis ir dar komunistas. 🙂
daug lietuvių yra krikščionių, daug sovietmečiu buvo ir komunistų. Visi augo laipteliais nuo spaliuko iki komunisto, ir dauguma tų komunistų buvo visuomenės intelektualai ir net Lietuvos patriotai, komunizmas turi savo etiką, kuri neprieštarauja nei krikščionybei, nei pagonybei nei dar kam. Komunizmą tiesiog diskreditavo blogi komunistai, panašiai nacionalizmą diskreditavo hitleris ir kai kurie šių laikų nacionalistai. Realiai komunizmai ar kažkas panašaus egzistuoja visokiose čiabuvių gentyse, taip pat egzistavo ir Europos gentyse iki krikščionybės, gentinės visuomenės sąranga buvo pagrįsta tais pačiais principais, kaip ir komunizmas, liaudies dainose, kuo jos archajiškesnės, tuo daugiau komunizmo principų galime įžvelgti, pvz. paaukoto gyvūno dalys išdalijamos kiekvienam pagal poreikį, sakalas medžioja tik vieną kuosą o ne visas, visa ikikrikščioniška Europa buvo gausybė gimininių bendruomenių – komunų. Ir reikia pasakyti, kad tai buvo labai etiška ir gera santvarka: joje nereikėjo viešbučių, nes prašalaitis būdavo labai mylimas bet kuriuose namuose, nereikėjo policijos, nes bendruomenė ištremdavo už paprotinės teisės pažeidimus ir išdalindavo turtą.
Esu krikščionis ta prasme kaip ir visi Lietuvoje – čia yra katalikiškos, pvz., laidojimo tradicijos ir kitokių nėra.
Bet nesu tikintis.
Kristų miniu tik dėl to, kad tai – įvaizdis gėrio, o gėris yra komunistai (tokie kaip Kristus; jei kas buvo ne toks, tai jis ir ne komunistas – gal, pvz., stalinietis?).
Ar aišku, vaikučiai? 🙂
Tas, kuris pokario partizanus laiko banditais, neturi jokios teisės vadinti savęs “tikru lietuviu”. Galima manyti, kad buvo nepagrįsta tęsti partizaninę kovą nuo kokiu 1946 m. (taip aš manau), bet tikras lietuvis patriotas niekaip partizanų, pasilikusių miškuose ir 1953 m., nepavadins banditais. Taip manyti gali tik susovietėjęs, surusėjęs individas. Tokius emocionalesni net pavadintų rusų subinlaižiais.
partizanus banditais vadint negražu, bet reik neignoruot fakto, kad ir tokių buvo 🙂 Taip pat juk nėra tikro/netikro lietuvio apibrėžimo.
Čia ne estetinio požiūrio, o nusistatymo tautinių vertybių atžvilgiu klausimas. “Bandito” terminas partizanams atrodo taikomas dėl to, kad pastarieji taikė prievartą kaimo gyventojų atžvilgiu. Aišku, kad taikė. Bet trai dar nesuteikia teisės jų vadinti banditais. Viskas priklauso nuo motyvacijos. Dėl tų pačių veiksmų vienus asmenis galima laikyti banditais, o kitus partizanais. Ir vieni, ir kiti, ir net treti (pav. stribai) – galėjo reikalauti iš valstiečių maisto, pinigų ir net žudyti, bet vieni bus teisėtai vadinami lietuvių partizanais (tie, kurie buvo įsitikinę kovojantys už Lietuvos laisvę), kiti (kurie turėjo tikslą tik prisiplėšti turto) – banditais, o treti (kurie kovojo už sovietų valdžią) – stribais. Taigi dar kartą akcentuoti, net tai, kad partizanai žudė taip vadinamus “nekaltus žmones” nesuteikia teisės juos vadinti bandiotais. Ne ir dar kartą ne – jei jie tai darė įsitikinę, kad tai reikalinga Lietuvos laisvei – jie partizanai. O net pav. ir žymiai švelniau besielgę stribai – turi būti laikomi tik lietuvių tautos išgamomis. Taigi, viską apsprendžia motyvacija.
Kas tau sakė, kad kas partizanus vadina banditais?
Ar jau vaidenasi, o gal tik vieną pavadinimą mokykloje dar teišmokai? Greitai grįžk į pirmą klasę. 🙂
Miškuose buvo tikrieji partizanai, t.y. tie, kurių tikslas buvo vaduoti Lietuvą ir jie nežudė lietuvių, ir buvo tie, kuriems Lietuvos vadavimas nerūpėjo, o jie tik slapstėsi, pvz., nuo teismo, nuo kariuomenės ir pan., ir plėšikavo bei žudė lietuvius ir t.t. Dalis partizanų, daugiausia iki 1949m., kada oficialiai buvo propaguojamas gyventojų teroras, rankas susitepė lietuvių krauju (miškinių iš viso žuvo tik 20 000, kai miškiniai lietuvių, daugiausia kaimo gyventojų, nužudė apie 30 0000, kartais išžudydavo visas šeimas) ir taip tapo banditais.
Taigi banditų miškinių tarpe buvo daugiau, nes kaip kitaip paaiškinsi, kad miškiniai, kurių gretose istorikai laikotarpyje 19944 – 1953m. priskaičiuoja iki 200 000, nė nepabandė vaduoti Lietuvos teritorijos, nesusprogdino nei vieno priešo traukinio su amunicija, nevadavo tremtin vežamų ir pan.?
Taigi partizanų iš didelio miškinių skaičiaus buvo labai ir labai mažai – štai kodėl jie nieko rimto nuveikti ir nesuspėjo.
Kaip tik liaudies gynėjai ir sububino banditus, t.y. gynė paprastus žmones, dėl ko jų ir nekenčia žydšaudčių – banditų palikuonys ir vadina paniekinamai – stribokais ir pan.
Tikrieji partizanai lietuvių nežudė – to geriausias pavyzdys buvo partizanų vadas Žemaitis. Tik tokiu, Kristaus (pasiaukojimo) pavyzdžiu buvo galima patraukti gyventojus į savo pusę, o ne juos žudant, plešiant ir t.t.
Nepasakok pasakų. Jei nori ką nors įrodyti, remkis faktais, o ne savo fantazijomis. Kuo remdamasi teigi, kad kai kurie istorikų nuomone būta net 200 000 miškinių (konkrečiai – pavardės istorikų, jų veikalai ir puslapiai). Lygiai tokia pat tavo fantazija, kad miškiniai išžudė 30 000 lietuviu. Nuo jų rankųu žuvo ne daugiau 10 – 11 000 kaimo gyventojų. Bet kas jie buvo? Nemaža dalimi atvejų sovietinio režimo išlaikymu suinteresuoti asmenys – t.y. sovietinis partinis aktyvas, t.y. tie, kuriuos partizanai laikė lietuvių tautos priešais. Trečia, partizanai neturėjo tikslo išvaduoti Lietuvos teritoriją iš sovietinės okupacijos – įsidėmėk “tikras lietuvi” – jie tokio tikslo ir nekėlė. Jie orientavosi tik į būsimą Sovietų Sąjungos ir Amerikos karą ir į tai, kad mus išvaduos Vakarai. Štai buvo jų strategija. Taigi nepasakok pasakų, kad jie ketino išvaduoti savo jėgomis Lietuvą nuo sovietų. Tačiau orientacija į Ameriką buvo partizanų klaida, nes Amerika ir neketino pradėti jokio globalinio karo su Sovietų Sąjunga ir juo labiau vaduoti Lietuvos. Taigi, ta partizaninė kova didele dalimi buvo beprasmiška. Tačiau ji pademonstravo lietuvių tautos ryžtą ginti savo laisvę. Nors mano manymu tą ryžtą buvo galima pademonstruoti ir kitais būdais, pav. užsispyrusiai saugant savo tautinį identitetą, daugiau estišku būdu, formaliai prisiderinant prie sovietinio režimo, tačiau išsaugant vidinę nepriklausomybę. Dėl stribų – net ir pačiu geriausiu atveju (tavo požiūrio atžvilgiu) liaudies atmintyje jie statomi į vieną gretą su taip vadinamais banditais, o blogiausiu atveju – jie laikomi visiškomis atmatomis, kurie “banditų” ieškojo stalčiuose. Summa summarum, aš tų tavo aukštinamų stribų aš nenorėčiau vadinti atmatomis, nes jų tarpe iš tiesų buvo visokių žmonių, bet jie jokiu būdu nestatyti į vieną gretą su partizanais, kovojusiais už Lietuvos laisvę (net ir taip vadinamų taikių žmonių žudynių forma – ką gi, karas yra karas, kerta mišką, lekia skiedros), kai stribai kovojo už savo pilvą arba geriausia prasme – ta prasme, idealistiškiausia – už sovietinį režimą.
Nu, ir Romos imperijoj visi taikiai priėmė krikščionybę, ne esmė, kad ten kažkokie Aleksandrijos piliečiai ir biblioteka tam priešinosi, o vėliau ir žydai 😀 O dar matai, jeigu nebūsim krikščionys, tai žlugs mūsų civilizacija, iki tol mat buvo tik pakylimas 😀
Žemai lenkiu galvą prieš Joną Vaiškūną.
Kiekvienam savo – buvo užrašyta ant Buhenvaldo vartų.
Puiki laida.
Galvoju – koks gi turėtų būti menkystai valkioti tasai žydautoritaras, kuriam reikia žmonių menkumo ar NUSIKALTĖLIŲ, kurie božnycose kartoja ESU KALTAS.
Krikščionys – nusikaltėlai, todėl su jais turėtų būti nedarnaujama.
Iš teisybės nėra jokių krikščionių, nes nei vienas iš jų nei iš tolo nėra panašus į pasiaukojimo įvaizdį – Kristų, nes jie su riestais nagais į save, o vaikšto į bažnyčias grynai savanaudišku tikslu – kad tuo pabandyti nusipirkti kitą gyvenimą.
Tik, deja, tas jų užsiėmimas yra visiškai tuščias.
Tikėjimas yra naudingas tik vienu atveju – žmogui lengviau numirti, kada jis tiki, kad gyvens kitą gyvenimą, o ne tiesiog išnyks kaip dūmas neblaškomas vėjo.
komunizmas nėra blogai, kol per prievartą ne nacionalizuojamas turtas ir nebandoma jį įgyvendinti revoliucijomis ar primetinėjant per prievartą pseudomokslinį ateizmą. Nacionalizmas irgi nėra blogai, kol kokie partizanai nepuldinėja kolūkiečių ar nacionalizmo dainiai neskelbia kokie blogi ir žalingi tautai imigrantai/emigrantai žydai, čigonai, negrai, homoseksualai ir kitokios idealistinės visuomenės “atmatos”.
Partizanai turėjo teisę puldinėti kolūkiečius, jei manė, kad tai reikalinga Lietuvos laisvei. Kitas reikalas, kad atrodo, jog esamoje geopolitinėje situacijioje partizaninė kova buvo visiškai beprasmiška. Bet pabrėžiu – tik esamoje. Jei pavyzdžiui, įsivaizduokim hipotetinę situaciją, vėl reikėtų pakilti į partizaninę kovą, bet skirtingai nuo 1944 – 1953 m., mus realiai palaikytu kokia didzioji valstybe, o greta butu draugiskai tokiam partizanima pasipriesinimui nusiteikusi valsstybe, butu pateisinami visi tie veikskai, kuriu emnesi musu pokario partizanai, jei tik esamoje konkrecioje situacijoje ju prireiktu.
Deja, ne – taikių gyventojų puldinėti – tokios teisės – neturi niekas.
Tas, kas taip daro, nusipelno bandito vardo.
Vadinasi, tamstos idealas – tik elementariu savo pragyvenimu besirūpinantis žmogelis. Nesvarbu, kas tą pragyvenimą jam garantuos. Kad būtų dešrytės, kad niekas nelįstų į mano kiemą – aš gi nei su raudonais, nei su baltais. Palikit mane ramybėj. Ar ne, “tikras lietuvi”? Daug lietuvių valstiečių pokaryje aišku laikėsi tokios pozicijos, bet ar tai gali būti laikomaa sektinu idealu ir ar tokia pozicija leidžia juos laikyti teisiais, o partizanus dėl to, kad jie valstiečius už tokio pozicijos laikymąsi baudė, pasmerkti?
Jau rašiau, kad teisingiausia to meto taktika buvo aprašyta “Sigitas Geda in memoriam” youtube skelbtoje kalboje “Mieli lietuviai ir kitos išdidžios tautos!”
Be to, “gerais norais” yra kelias į pragarą grįstas.
Laidos metu kunigas vartojo teiginį – teisingas tikėjimas… Kaip krikščionybė gali vadintis teisingas tikėjimas, jei 358 metais vyskupų konferenciją pašalino iš krikščionybės reinkarnacijos įdėją, kurią ir Kristus skelbė. Krikščionybė net neturi teisės teigti, kad remiasi Kristaus mokymu. Priminiau šį faktą ateities diskusijoms su krikščionimis. Be to galiu ramia sąžine pareikšti, kad didžioji dalis save laikantys krikščionimis dažniausiai net biblijos nėra skaitę, o ką jau kalbėti apie gilinimasi į krikščionybę. Man taip buvo. Kai nusprendžiau tapti tikru krikščionimi ir pradėjau nuoširdžiai gilintis, tai patapau romuviu.
Užjaučiu Joną – sudėtinga kalbėti su ribotu primityviu fanatiku iš aptvarėlio, šalia kurio stovi ganytojas su bizūnėliu.
Ir dar. Laidos pabaigoje nuskambėję Jono žodžiai net PerKūną nuėjo, taip, mūsų tikėjimas nesukurtas, neatsirado nuo tada ir tada, jis YRA. Ir šito suprasti tikrai negalės žmogus, taip akivaizdžiai meluojantis, žinantis, bet slepiantis, apsimetantis nežinąs nei kryžiaus žygių tikslo bei buvimo, nei indėnų žudymo, nei daug kitų dalykų, dėl kurių krikščionys ir degs savo pačių sukurtam pragare 🙂
Ei, liaudis, jukš visi į ‘pievas’, labai sveika nuogiems lakstyti – pilnatis juk stojo gegužės 17d. 😀
Barbora, ką bendro romuvių TIKĖJIMAS turi su protėvių PASAULĖŽIŪRA? Tikiu, tikiu, kad protėviai taip tikėjo! 😀
Ievaras, vat lakstymas nuogiems per pievas atėjus pilnačiai ir yra bendra 😛
Žinai, perskaičiau Tavo pasiūlymą ir užsisvajojau 😉
Tai pasibarstyk galvą pelenais atgailaudamas, nusilemk dėdei Trinkūnui, gal priims ir tave pirtelėn šventę švęst 😀 😛
Ievarai,
Pradedu jau įtarti, kad po šiuo vardu slepiasi šios laidos vienas iš J. Vaiškūno priešininkų 🙂
(Kaip Barbora apibūdino-ribotas primytivus fanatikas arba ganytojas su bizūnėliu)
Visos tos “religijos” yra eilinė biznio rūšis.
Didžiausias melagis yra Vaiškūnas. Jis teršia pagonių vardą…
Z, o ką Vaiškūnas meluoja?
pesites ar nesipesit, bet reikia sudelioti siek tiek kai kuriuos taskus. pirmiausia krikscionybe su visom jos pakraipom, ar tai budu romos katalikai, ar tai ortodoksai, reformatai ar net baptiskai ir pan, jie niekur neisnyks, ir netgi labai prasizengus pries istatymus jiems ju nediskvalifikuos is sios salies, cia galime pamirsti, todel su tokiu pirminiu apibrezimu, mums sentikiams, reikia dalinai susitaikyti ir toje situacijoje veikti, siekti savo tikslu. Romuvai arba salia paraleliai egzistuojantiems senoves baltu tikejimo pasekejams (priimkime visus vienodame lygmenyje) reikia burtis, o ne skaldytis, reikia issikelti ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus ir ju siekti, ir reikia vengti konfrontacijos su romos katalikais, o reikia ieskoti salycio su miestu tarybomis, tarybu nariais, seimo nariais, vyriausybe ir net prezidentura. zinau, kad keletas pasakys, kad smirda tai, bet tokia tiesa, ja reikia priimti ne kaip absoliuta, o kaip tikslo siekimo priemone, iranki. turime pripazinti, kad Jono Trinkuno veikla nuo 1965-67 metu visus mus ipareigoja veikti, nestoveti vietoje, siekti ir pasiekti, tik as labai pasigendu ne siaip aktyvumo, o tikslinio aktyvumo, net skaldymosi i konkrecius religinius tikslus, juridinius tikslus, bendruomeninius ir administracinius ir pan. unity in diversity. negraziai skambetu, bet romuva turi pramusineti kelia ir teisminiu procesu budu del valstybes pripazinimo, del mokymo, del religines nesantaikos kurstymo, del turto atgavimo ir pan. taip, tai vel sakau, smirdi, bet jei romuva tokiu budu nusluoja kelia kitiems save aukodama, tai yra gerai, isvis, aukojimasis yra auksciausias imanomas taskas, vos ne nirvana. ir dar, niekada nemeluokime sau ir kitiems, jei mes zinome, kad romos katalikybe atejo i lietuva zudans zmones, taip ir sakykime, kad zude, jei per pamoksla kazkokioje romos kataliku baznycioje minejo pagonis kaip blogus zmones, tai netiesa, issakykime, parodykime netiesa, nes Romuva pagal STD apklausa pripazinta pati patikimiausia religine bendrija Lietuvoje. tik nenuleiskite galvos, tik netylekite, tik zinokite savo ir savo tikejimo verte. ir svarbiausia, esame to pacio tikejimo, tad branginkime vienas kita ir savo sali, savo tikejima. priimkime kritika, darykime gerus taurius darbus, ir darnos visiems.
“Romuvai arba salia paraleliai egzistuojantiems senoves baltu tikejimo pasekejams (priimkime visus vienodame lygmenyje) reikia burtis…”
Tau juk nusispjauti į lietuvišką raidyną ir lietuviškus žodžius. Dėl ko rūpi protėvių ‘tikėjimas’?
“Trinkuno veikla nuo 1965-67 metu visus mus ipareigoja veikti…”
Ta prasme, veikla kaip tarybinio ideologo vėliau šventinusio AMB’o vėliavą? Tais laikais vieši renginiai negalėjo būti nesuderinti su ‘rajkomu’, be KGB priežiūros.
Pasiskaityk alko draugus ethnicart.lt
“1969-1973 -Vilnius University, Philosophy Dept. graduate student and researcher. Dissertation on the ancient Lithuanian religious faith.”
O koks skirtumas, su rajkomo žinia ar ne. Svarbu, kad objektyviai tai buvo naudinga lietuvių tautai. Tarp kitko, ką nuveikė Trinkūnas mes daugiau ar mažiau žinom, o ką pats lietuvių tautos labui nuveikei? Sprendžiant iš komentarų, tu nemoki nieko daugiau tik tuščiai kabinėtis. Bent jau tavo “veikla” šiame portale lietuvių tautos tikslų atžvilgiu lygi beveik nuliui.
Apie “Ievaro” veiklą spręsdamas iš jo pasisakymų vertinčiau jį su minuso ženklu. Jei žmogus sako – blogai, bet nepasiūlo – ką daryti, kad būtų geriau, jis tik gaišiną kitų laiką. Tie kurie save laiko lietuviais, turėtu ieškoti vienijančių įdėjų.
Čia “Ievaro” pasisakymo komentaras ir klausimas jam.
“O koks skirtumas, su rajkomo žinia ar ne.”
Ramūnai, įsiklausyk šio straipsnio laidos “Raktas” įrašą. Ginantys krikščionišką pusę labai ramiai atsikirto į Vaiškūno čirškavimus. Juodaskverniai turi analitikus, kurie išnaudos mažiausią mūsų klaidą. Dar 2001 metais jie išsakė VIEŠAI savo nuomonę apie ‘rajkomų’ įtaką J.Trinkūno veiklai. Romuviai neatsikirto!
Pasiskaityk Algimanto Zolubo straipsnį:
http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20011109/aktu_02.html
Baltų kultūros ir tikėjimo siekiamybė siekiasi į dabartinę importais įvairialypę prieštaringą ir žydkrikščioniškai tragišką dabartį.
Lietuvio-žydkrikščionio realistinėje antipodėje, galbūt, vistik, Romuva sugebės išpuoselėti Lietuviškumą.
Taip pritariu, kad turime siekti bendro tikslo, nes esu nekarta pastebejas tarp romuvieciu aisku ne visu nsantaika susireiksminima, kad tai as padariau ir as kitam neduosiu idejos ar kitu panasiu dalyku, bendram tikslui turi buti nieko negaila viskuom dalintis tada ir klestesime veliai…
Žydkrikščioniai, visur vien žydai ir krikščioniai, ir tik aš tai įžvelgiu!
Kažkoks Zolubas Baltų tikėjimą sieja su nacional.istine apraraiška.
-Tai toks žydkrikščionizmas.
Su kuom kas sieja baltų tikėjimą? Kokia apraraiška? Tiek laiko buvo suglumę alko.lt skaitytojai, ir galiausiai paaiškėjo: gerbiamas ponas Rutkauskas nekuria lietuvių kalboje neegzistuojančių terminų – jis paprasčiausiai analfabetas.
Įdomumo dėlei, pone Rutkauskai, kokių dar “krikščionizmų” būna, be jus taip kamuojančio “žydiškojo”?
Susidomėjusi išklausiau laidos įrašą. Įdomu, nes laidoje dalyvavo vienas kito verti, išprusę ir kultūringi pašnekovai. Ačiū.
Ilgai galvojau, ar rašyti čia ir savo nuomonę, bet pamaniau, kad gal nieko labai blogo neįvyks, jei ir aš ją parašysiu. Tik vis renku žodžius, kad neįžeisdama pono Jono Vaiškūno bei čia rašančių jo bendraminčių, pasakyčiau tai, ką noriu pasakyti ir nebūčiau apkaltinta puolimu. Juk esu krikščionė:)
Taigi: pritariu laidoje kalbėjusiems asmenims, kurie gynė krikščionybės doktriną, idėją ir kvietė skirti praktiką nuo doktrinos. Patikėkite: viena yra teorija, tikėjimo tiesos ir visai kas kita jomis gyventi. Viena yra žinoti dešimt Dievo įsakymų ir visai kas kita gyventi jų laikantis (visada ir visur, be jokių kompromisų). Todėl labai lengva kritikuoti krikščionis ir iš jų šaipytis. Pavyzdžiui, pagonių tokio moralės kodekso, kokį įvardija krikščionių 10 Dievo įsakymų, aš nežinau, todėl ir negaliu spręsti, ar pagonys savo moralės kodekso laikosi, ar jie gyvena pagal savo mokymą, ar ne.
Taip, netinkami, nesąžiningi ar veidmainiški žmonių poelgiai visada verti kritikos (puiku, kai ji dar ir gerenoriška) ir jie yra netoleruotini, jų nereikia teisinti ar ginti. Bet ar žmonių, laikančių save krikščionimis, padaryti blogi darbai pasmerkia visą krikščionybės filosofiją juodai kritikai ir net patyčioms? Manau, kad tokia tradicija (gal sąmoningai, gal net nesąmoningai) yra perimta iš mūsų išgyvento buldozerinio ateizmo laikų, kai net aukštosiose mokyklose buvo dėstomas ateizmo kursas tiems ir tų, kurie nieko nežinojo apie tas religijas, kurias buvo mokoma kritikuoti, smerkti, jas neigti. Kaip gali paneikgti, nuginčyti tai, apie ką nieko iš esmės nežinai? Taip ir čia, ypač kai kurie komentatoriai, kartoja tas pačias sovietmečiu išmoktas formules: “inkvizicija, kryžiaus žygiai”, o moderniškesni kritikai dar primeta krikščionių kunigų pedofiliją bei musulmonų teroristinius išpuolius, visai nesigilindami ir tarsi nežinodami, kad tokie žmonių poelgiai, darbai nieko bendro neturi su šių religijų filosofija, doktrina. Kad šalia šių niekingų darbų galima išvardinti daug daugiau padarytų ir kasdien tebedaromų artimo meilės darbų, švietimo, kultūros plėtros, misionierių pasiaukojamo darbo ir šiandien skurstančiose šalyse. Juk nė viena religija, nepriklausomai nuo to, kokio ji senumo, kaip gausiai ir plačiai ji yra pasklidusi, nemoko žmonių nieko blogo.
Nevardinsiu ir aš čia nieko daugiau, ką gero Lietuvai davė krikščionybė, nes kas nori, tas ir taip žino, kas dar nežino, bet nori žinoti, gali pasidomėti ir sužinos.
Man kirba tokia mintis (gal ji ir klaidinga), kad žmonės, augę ir brendę sovietmečiu dėl įvairių priežasčių tiesiog negalėjo ar neturėjo poreikio giliau, iš esmės susipažinti su krikščionybe, jos esme. Jiems nepavyko savo kely sutikti tikrai doro ir Kristaus mokymu sąžiningai sekančio krikščionio, o įprotis krikščionybę kritikuoti vis tik sovietinės ideologijos jau išugdytas, todėl krikščioniu tapti jie nenori, nejaučia poreikio. Tačiau prigimtinis žmogaus jausmas – Dievo ilgesys – niekur nedingęs. O jautresnis žmogus jį jaučia dar labiau. Be to, sovietmečiu tautiniai jausmai vis tik nebuvo taip kietai pašiepiami kaip religiniai, domintis tautine kultūra, tautosaka, senove nebuvo tokia grėsmė būti totaliai išjuoktam ir pasmerktam, kaip tu galėjai būti išjuoktas, jei viešai demonstravai savo religinius įsitikinimus. Tai gal todėl žmonės malšindami tą įgimtą dievybės troškulį jį susiejo, suliejo su tautiniu mūsų protėvių tikėjimu? Tuo labiau, kad ir sovietiniai ateistai mėgo pabrėžti, pajuodinti krikščionybę, su ja “kovoti”, skelbdami, kaip jie atėjo į Lietuvą su kryžiu bei kalaviju, kaip žudė vaidilas bei vaidilutes, kaip griovė pagonių šventoves. Juk visada lengviau pateikti savo kad ir neteisingą nuostatą tada, kai ją pateiki tiesos pagrindu ar bet šiek tiek ją atmieži tiesa. Tada gali nutylėti tos tiesos tą dalį, kuri netinka tavo tikslui pasiekti ir padidinti, išryškinti tą tiesos dalį, kuri patvirtina tai, ką tu nori įdiegti: “Žiūrėkite, kokia baisi ta krikščionybė, o visi krikščionys baisūs nusikaltėliai, pavojingi net Lietuvos tautiškumui.”
Aš labai palaikau tuos savo brolius bei seses, kurie senajame Baltų tikėjime randa savo gyvenimo filosofiją, kuri juos skatina dvasiškai tobulėti, skaidrėti ir skleisti savo širdies šilumą aplinkiniams. Tik labai norėtųsi, kad Jūs, gindami savo idėjas, sugebėtumėt nepulti, nekaltinti kitų religinių pažiūrų žmonių, o juos matytumėt kaip savo tautos, savo šalies lygiateisius ir lygiaverčius narius, lygius Jums, bent jau turinčius teisę taip pat vadintis lietuviais ir tikėti, kad ir jie myli savo Tėvynę nemažiau už Jus. Argi būtinai teisus gali jaustis tik tada, kai kitaip manantį kaip nors pažemini, suniekini?
Gyvenkim draugiškai ir nelinkėkim vieni kitiems išnykimo, pabaigos. Linkėkim vieni kitiems klestėjimo, darnos bei gausos, kad tais visų mūsų daromais pačiais įvairiausiais gerais darbais turtintume save, savo artimuosius, savo draugus, o kartu užkrėstume jais ir savo neprietelius, padarydami juos prieteliais – visų mūsų bendram labui, Lietuvos gerovei.
Religijos doktrina ir praktika yra neatsiejamos. Taigi ir inkvizija, kryžiaus žygiai ar kitos nežmoniškos krikščionybės raiškos formos. Juk tiek inkvizitoriai, tiek ir kryžiuočiai laikė save krikščionimis ir dar ne bet kokiais, o pačiais geriausiais. Tačiau yra ne tik ši krikščionybės pusė, tačiau ir kita – morali, tauri, šviesi. Ta, apie kurią mums kalba legendos apie šv. Gralį. Ta, kurios idealus XX amžiuje gynė tokie krikščionys mokslininkai kaip Teilhardas de Chardinas. Šie idealai nėra tik krikščionybės nuosavybė. Jie puoselėjami visų religijų, taigi ir baltų tikėjimo pasekėjų. Mums nėra ko konfliktuoti. Vardan savo tautos turėtume ieškoti sutarimo, kad pagaliau išvestumėm savo tautą į saugų kelią, garantuojantį jai išlikimą.
Elenai,
“Tik labai norėtųsi, kad Jūs, gindami savo idėjas, sugebėtumėt nepulti, nekaltinti kitų religinių pažiūrų žmonių”-jei pastebėjot, kad tai yra ne puolimas , tai yra ginyba ir pastovus atsimušinėjimas nuo kaltinimų. Kaltinimų tų, kurie atėjo iš svetur ir turėjo tik svečio teises, bet jau per ilgai pasiliko. Nors turbūt neverta ginčytis su Jumis , jei Jums inkvizicija, kryžiaus žygiai tik sovietmečio žargonas.
Tiek to, tebūnie taip kaip Vareikiui, Jums ir Kvedaravičiui geriau-nebuvo jokių kryžiaus žygių, nekentėjo niekas ir nuo inkvizicijos. Ir iš viso, kol neatėjo net nepasibeldę šviesuoliai Kristaus gerbėjai, nepraustaburniai pagonys tik šakom, maita ir šaknelėm maitinosi. Ir dėl savo kenksmingo gyvenimo būdo dauginosi tik vegetatyviškai. Net rašto neturėjo(ką čia, mat, kažkokių runų pagaliukus ant tošelių braižė tik). Ir dantų nesivalydavo. Ir nesišukuodavo.Ir nagus kramtydavo begėdžiai. Ir iš viso tamsuoliai tiesiogine žodžio prasme buvo ,nes kaip ir žvėrys aktyvūs būdavo tik naktį. O kai atėjo “tikrojo tikėjimo” skleidėjai, iš karto saulėtų ir giedrų dienų 65 procentais padaugėjo, gėlės pradėjo žydėt ne puokštėm, o vazonais.
Beje, ir sovietų okupacijos nebuvo. Jie tik kelius mums nutiesė, gamyklų pristatė, dar kai kam nemokamą kelialapį į Sibirą išrašė…
O dar ir lenkai yra labai skriaudžiami. Labai, net lenkiškų mokyklų neturi nei vienos…
Transformerinis patapimas žydkrikščionio tipodu panašėja į tipišką Baltlietuvybės išdavystę.
Neturintiems atsparos apgailėtinuose savo silpnumuose ir nusikaltimuose – kyla norystė glaustytis 10-ies įsakymų judaistikose, 3-jų pakopų nirvanose ar kt. nutautėjimuose.
Tautybė, tapusi nebevertybe – tiesiog silpnybė.
Pasivadinusiam “iš miškų”:
Ar Jums neatrodo, kad Jūsų pyktis tiek užvaldė protą, kad net nesugebate perskaityti to, kas parašyta…
Pyktis yra prastas jausmas ir trukdo susikalbėti. O gaila…
Žydkrikščionanizmo apeliacijos į dangystės laimei ir meilei pažadėtus egoistinius formuliarus (ir tam siūlomus susikalbėjimus) mainais – okupuotiesiems meile atitarnauti Vatikanui ir kančios samomazochizmui.
Lietuvai nuo amžių nepasirinktinai peršama klastingo okupanto kleraistika tikslu – Baltų tautai tarnauti autoritariniam žydkrikščionizmui.
Žydkrikš.čion.izmas gajus šiam laikmečiui įvairiomis klastingomis formomis – Balt.jėgai pavergti.
Žydkrikščionanizmas! 😀 Pone Rutkauskai, tapkite poetu, Jūsų kūrybinis gaivalas – neišsenkantis.
Judaizmas yra žydų tautinės ideologijos dalis. Žydai nepripažįsta Naujojo testamento, t. y. Kristaus atėjimo mokslo, ir šiuo požiūriu išliko pagonimis. Kokia religija yra mūsų tautinės ideologijos dalis? Gal būsima atsiskyrusi nuo Romos bažnyčia? Lietuviškas šaknis turintis popiežius Jonas Paulius II – sis tautinį žingsnį šia kryptimi jau padarė – atskyrė mus nuo Lenkijos bažnytinio pavaldumo (kardinolą turime savo). Gal išsipildys Vytauto Jaunesniojo susapnuotas sapnas (knyga “Šis bei tas”), kad Lietuvos bažnyčia atsiskirs ir nuo pačios Romos pavaldumo? Tada, išeitų, ji taptų tautine – tokia kaip skandinavų ar žydų. Ką apie tai pasakytų Lietuvos kunigai? Kunigai kunigėliai, kodėl nedalyvaujate šioje diskusijoje? Į jus labai krypsta Romos tikėjimo lietuvių katalikų žvilgsniai. O, ką masto Tikėjimo žodžio išpažinėjai? Lietuviais esame, juk, gimę.
Sveiki, niekur nerandu šio įrašo, gal kas turite atsisiuntę ar turite kokią nuorodą kur būtu galima pasiklausyti>? Bučiau labai dėkingas!