E. Dzežulskis-Duonys. Pabėgėlių korta yra žymėta

Kadangi Lietuvos žmonės nerodo didesnio entuziazmo priimti į savo šalį karo ir skurdo pabėgėlių, nūnai iš Rytų šalių plūstančių į Europos Sąjungą (ES), yra stimulas kalbėti apie gilesnius ir / arba paslėptus dalykus.

Istorinė Lietuva pasižymėjo taikiu ir vaisingu skirtingų tautų, kultūrų ir religijų sugyvenimu. Tai buvo LDK stiprybės šaltinis ir jos įsimintinos tolerancijos pavyzdys. Dabartinė situacija skirtinga. Gyvename moderniame pasaulyje, dominuojamame nacijų pagrindu sukurtų nacionalinių valstybių, kuriose politinės nacijos daugiau ar mažiau sutampa su etnine tauta. Tai viena.

Kitas dalykas – mums, lietuviams (ir Rytų europiečiams), bando prikišti, neva esame labai užmaršūs ir nedėkingi. Juk daug mūsų tėvų ir senelių per visą praėjusį XX a. irgi patyrė emigrantų-pabėgėlių dalią. Juos kažkas priėmė, jais kažkas rūpinosi ir pan. Dėl antrosios teiginio dalies turime išsyk suabejoti – daugumos imigrantų istorijos liudija didžiulius įsikūrimo vargus ir kančias. Tikrai niekas jų nelaukė su duona ir druska, parūpinant priimančios valstybės išmokas, būstus ir panašius dalykus. Greičiau ir dažniau priešingai – reikėjo dantimis ir nagais kabintis į gyvenimą atsidūrus svetur, kaip kad tą daro dauguma nūdienos lietuvių emigrantų. Ar teisinga rodyti dosnumą atvykstantiems nieko nedarant, kad sumažėtų išvykstančių?

Tačiau tebūnie taip: laikai pasikeitė, galimybės dabar kitos, o visi žmonės iš Lietuvos išvyksta savo noru – niekas jų neverčia. Vis dėlto, prieš maišant kortų kaladę, privalu ant stalo sudėti visas kortas ir patikrinti, ar kai kurios iš jų nėra pažymėtos.

Tarp pabėgėlių vyrauja musulmonų tikėjimo ir kultūros žmonės. Tai natūraliai kuria atstumą tarp mūsų ir jų – žmonės išlieka laisvi asocijuotis, jungtis su tais, kuriais nori, – kad ir ką apie tai kalbėtų tariamos diskriminacijos šalininkai. Lygiai kaip žmonės laisvi branginti bendrą praeitį ir istorines šaknis. ES, regis, tai linkusi ignoruoti. Ką gi, tai jos teisė, sakytume teisės diskurso plotmėje. Tačiau bandydama įvesti žmonių skirstymo kvotas, taigi sukurti judėjimo kontrolę, ji ima ignoruoti pačias žmonių judėjimo laisves bei teises, kas yra (deklaruojamas) ir pačios ES pamatas. Tai reikšminga, nes kvestionuoja Vakarų teigiamų vertybių universalumą, neginčijamą jų bei vakarietiško gyvenimo būdo pirmumą. Juk neįmanoma rasti kokių nors moraliai ar racionaliai pagrįstų argumentų drausti žmonėms judėti ten, kur daugiau saugumo, duonos ir galimybių. Nebent tą darytume nacionalinių ar panašių interesų vardan, taigi silpnindami dirbtinio teisių diskurso galias bei jo apimtį.

Tačiau yra ir kitas šio priekaišto neadekvatumo bruožas. Mūsų tėvai ir seneliai I-ojo ir II-ojo pasaulinio karo metais ir po jų tikrai bėgo iš Lietuvos bei ieškojo prieglobsčio svetimose šalyse. Tačiau šios analogijos taikymas yra labai ribotas dėl paprastos priežasties. Mūsų tėvai ir seneliai bėgo į kultūriškai bei religiškai artimas, giminiškas šalis. Jie bėgo į VAKARUS. Jie bėgo į Europą, Ameriką ar Australiją ir visai neieškojo galimybės prisiglausti kur nors Irake, Sirijoje ar Saudo Arabijoje. Žodžiu, šis aplyginimas, naudojamas kaip priemonė mus sudrausminti ir pabarti, iš esmės vėlgi neturi nei racionalaus, nei moralinio pagrindimo.

Žmonių taikus sugyvenimas Žemėje, nepaisant jų rasės, tikėjimo ar lyties, yra vienas dalykas. Jo reikia visomis išgalėmis siekti. O dirbtinis rasių, tikėjimo ar lyčių maišymas yra visai kitas dalykas. Jo reikia visomis išgalėmis vengti. Jis, veikiausiai, naudingas tik globaliam kapitalui, kuriam bet koks žmogus tėra gamybos ir pelno siekimo procese (pageidautina naudingai, t. y. visiškai) suvartojamas išteklius. Gal toks košės virimas, siekiant visus be išimties suversti į bendrą katilą, jam yra labai naudingas? Bet patys Europos žmonės, turėdami demokratiškai išrinktas ir jiems politiškai atstovaujančias vyriausybes, turi spręsti, ar jiems priimtinas toks virimas katilo viduje, laukiant virsmo į būsimą neaiškios kilmės ir pavidalo (darbo jėgos) masę.

O jei kuri nors ES šalis, tarkime, Vokietija kažką racionaliai kalkuliuoja siekdama galimos socialinės ekonominės naudos iš priimamų pabėgėlių, tai yra tik šios šalies politinis pasirinkimas, kuris jokiais būdais negali būti pateikiamas kaip visoms ES šalims būtinas žmogiškumo, solidarumo ar visuotinių žmogaus teisių užtikrinimo veiksmas. Negalima vienos ar kitos šalies daugiau ar mažiau pragmatinių vizijų maskuoti visoms ES šalims privalomos bendros politikos imperatyvais.

Dirbtinis multikultūriškumas be siekio integruotis ES šalyse jau atskleidė savo ribas ir sukėlė gausių problemų. Be to, multikultūrinės ES šalys tokios dažnai yra dėl savo kolonijinės, taigi agresyviai išnaudotojiškos praeities. Svetimųjų priėmimas, šiandieninis svetingumo jiems rodymas yra savotiška praeities skriaudų atitaisymo išraiška, priverstinė kompensacija, mokama už gerą dabartinį gyvenimą, pasiektą kitų nelaimių sąskaita. Kodėl šalys, praeityje ir iki šiol neturėjusios tokių problemų (ir gero gyvenimo), turi stengtis savo noru jų įsigyti ateičiai?

Todėl Lietuvos žmonių, o ne jos politikų siekis kalbėtis šiuo klausimu ir turėti savo sprendimo teisę yra visiškai teisėtas. Lygiai kaip jis turėtų būti priimtinas kitoms ES šalims, su kuriomis mus turi sieti lygiateisės partnerystės ir vaisingo bendradarbiavimo tikslai siekiant atskiro žmogaus ir tautos gerovės. Tad šįkart gal geriau praleisti progą patylėti ir daugiau kalbėti.