Įsivaizduokit komišką situaciją, kuomet jūs, ar kas nors kitas, nuoširdžiai norėdami padėti, nusprendžiate, kad didelių sunkumų patiriančiai bendruomenei padovanosite brangią įrangą pvz. ligoms nustatyti ar kokioms nors problemoms spręsti. Ir įsivaizduokite, kad po kurio laiko pamatote, kad vietos valdžia jūsų dovaną nunešė į tvartą ir ja parėmė duris, sakydama, kad tokių nesąmonių mūsų problemoms spręsti nereikia.
Nežinau ar labai tiksliai parinkau alegoriją ir ar aiškiai išdėsčiau mintis, bet būtent toks jausmas mane apėmė pasiklausius Kupiškio psichologų ir paskaičius pastarųjų dienų naujienas žiniasklaidoje apie Kupiškio savivaldybės politikų sprendimus dėl savižudybių prevencijos priemonių finansavimo, tiksliau dėl nefinansavimo. Kupiškio politikai nerado 10 tūkst. eurų ne kokių nors ekspertų apmokėjimui, o visuomeniniais pagrindais dirbusių ekspertų parengto savižudybių prevencijos plano įgyvendinimui. Paprastatai tariant, nerado pinigų savo rajono žmonėms.
O liūdna man ne dėl to, kad ir pačiam teko šiek tiek prisidėti prie Kupiškio savižudybių prevencijos iniciatyvos, bet dėl to, kad kaip ir daugeliu kitų atvejų, ar kalbėtumėm apie psichologinės pagalbos teikimą Lietuvoje, tabako ar alkoholio kontrolės politikos organizavimą, ar šiuo atveju savižudybių prevenciją, vėl viską sprendžia politikai, neturintys nė menkiausio supratimo apie tai, ką sprendžia. Labai iškalbingi politikų pasisakymai, kuriais teigiama, kad vietoje pagalbos savižudiškiems asmenims reikia nutiesti autokroso trasą, nes taip mažiau žmonių žudysis. Kai kurie politikai buvo dar „išmoningesni“ ir pasiūlė raudonai dažyti kanalizacijos dangčius, kad žmonėms linksmiau būtų. Klausantis ir skaitant tokius originalius pasisakymus ir linksma, ir nelabai. Nelabai, nes Kupiškis pagal savižudybių skaičių 100 000 gyventojų pirmauja Lietuvoje, o Lietuva yra tarp lyderių pasaulyje. O gal savivaldybės su visa valdininkų armija nebereikia, vietoje to gal Kupiškyje vertėtų atrakcionų parką atidaryti. Spėju dėl to tikrai savižudybių sumažėtų, kai vietoje riboto intelekto politinių kalbų būtų galima karuselėse pasisupti.
Įdomu ir tai, kad Kupiškį, kaip problematiškiausią savižudybių prasme Lietuvos savivaldybę pilotiniam projektui pasirinkę specialistai viską darė savanoriškai, be jokio atlygio, tikėdamiesi, kad užteks vietos valdžiai parodyti, kad sutelktomis pajėgomis net ir sudėtingiausioje savivaldybėje galima išspręsti problemas, o vėliau ta praktika galėtų būti skleidžiama kitose Lietuvos vietose. Tuo patikėjo ir vietos psichologai, policininkai ir medikai, kurie taip pat be jokio atlygio mokėsi, ruošėsi ir klojo pamatus tolimesnei veiklai. Viskas ne nugulė popieriuose, kaip paprastai būna, o pradėjo realiai veikti ir duoti rezultatų, nes buvo išsaugota ne viena gyvybė. Panašu, kad nieko nesuprato tik politikai, kurie dvi žinomiausias Lietuvoje suicidologijos srities profesores išvadino „mergužėlėmis“, kurios nenurodinės kaip spręsti jų savivaldybės problemas. O kad jau jos ir kiti veikėjai taip nori, tai gali ir toliau darbuotis visuomeniniais pagrindais. Maža to, visa specialistų veikla buvo pavadinta politikavimu. Galų gale savivaldybės taryba balsuodama nutarė neskirti lėšų Kupiškio savivaldybės savižudybių prevencijos programai.
Įdomu kas būtų jei pačiai savivaldybės tarybai ir merui būtų pasiūlyta dirbti visuomeniniais pagrindais, nes ketinimai taip pat nuostabūs: padėti rajono žmonėms ir t.t. (žr. rinkiminius lankstinukus ir plakatus)? Ir čia tikrai būtų sunku paneigti, kad tai politikavimas, kai žarstomi rinkiminiai pažadai. Bet čia pinigų poreikis yra savaime suprantamas.
Baisiausia tai, kad visi politikieriai, net ir rajono lygio, paprastai gyvena geriau nei daugelis paprastų gyventojų ir nelabai patiria, ką reiškia psichologinės pagalbos trūkumas ar nežinia, kur kreiptis pagalbos ištikus nelaimei. Jie be problemų sėda į savo automobilius, pasiekia kitų miestų specialistus, ar pasiskambina savo bendrapartiečiams rasdami užtarėjų kur reikia. Tuo tarpu paprastas žmogus, tokios galimybės neturi. Norėtųsi siūlyti Kupiškio psichologams, kad jie mestų savo darbą toje savivaldybėje ir pradėtų dirbti ten, kur jų darbas būtų iš tiesų vertinamas, o supratus kam ir kiek jie reikalingi, atgal sutikti sugrįžti tik už dvigubą atlygį. Tik šiuo atveju vėl labiausiai nuskriaustais liktų ne trumparegiai politikai, o paprasti žmonės. Argi ne taip atsitiko su gydytojais, kuriuos į rajonus politikai ir ligoninių vadovai dabar vylioja siūlydami didelius atlyginimus ir butus, bet net tuo atveju niekas nesutinka važiuoti. Tas pats atsitiks ir su kitais specialistais. O savivaldybės politikams su meru priešakyje tikrai neliks nieko kito, kaip raudona spalva dažyti kanalizacijos šulinius ir tikėtis, kad tai paskatins žmones labiau džiaugtis gyvenimu Kupiškyje.
Autorius yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos instituto vadovas, dėstytojas, gydytojas psichiatras
Labai skeptiškai žiūriu į tas savižudybių prevencijos programas. Mano aplinkoje yra nusižudę du žmonės – A.A. ir S.M. Ir visi jie nusižudė po gydymo psichiatrinėje ligoninėje. O vistik, kuo tas Kupiškio rajonas ypatingas, kad ten daugiausia savižudybių? Turbūt atsakius į šį klausimą ir bus aišku, ką reikia daryti