Trečiakursė Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentė Greta Jucevič sako, kad studijuoti psichologiją apsisprendė jau 10 klasėje, bet, kai pasakydavo savo sprendimą, dažnai tekdavo išgirsti, jog psichologijos studijos yra „nieko rimto“. Tačiau jau tada mergina sugalvojo atsakomąją teoriją, kurios laikosi iki šiol. „Mano nuomone, jeigu žmogus tikrai tiki tuo, ką daro, yra savo veiklos „fanatikas“, veikia vedinas vidinės motyvacijos, tai laikui bėgant jis taps nuostabiu specialistu“, – tikina LEU studentė. Mergina sako, kad jai pasisekė, nes tėvai pritarė jos pasirinkimui. Greta tvirtina, kad mes gyvename tik vieną kartą, todėl, jos nuomone, kiekvieno debiutas turi būti asmeninis, nereikia leisti specialybės pasirinkimą nulemti kitiems.
– Kaip nusprendei studijuoti psichologiją? Kokie dar buvo pasirinkimai?
– Pasirinkau psichologiją, nes mane žavėjo ir žavi jos galimybės. Visada žinojau, kad dirbsiu darbą, kuris bus susijęs su žmonėmis. Psichologija tuo metu man atrodė kažkas „labai kieto“. Tai, kas leidžia sužinoti ir nuspėti žmogaus elgesį. Dabar, žinoma, viskas atrodo kitaip. Mano įsivaizdavimas tapo kur kas realesnis ir gilesnis. Turėjau ir kitų alternatyvų, pavyzdžiui, socialinį darbą, bet tikėjau, kad įstosiu būtent į psichologiją.
–Kuo dar, besimokydama mokykloje, norėjai būti ateityje? Kuo domėjaisi?
–Mano norų spektras buvo gana įspūdingas: policininkė, delfinų dresuotoja, slaptoji agentė, benamių gyvūnų namų direktorė, mokytoja, dainininkė, aktorė, astronomė, dantistė, ekonomistė, vėl aktorė, renginių vedėja ar organizatorė ir galiausiai psichologė. Galiu pasigirti ir tradiciniais, ir mažiau tradiciniais ateities perspektyvų variantais. O rimčiau domėjausi ir dabar domiuosi vaidyba, astronomija ir filosofija.
– Gal galėtum prisiminti ir pasidalyti patirtimi, kaip tau sekėsi rinktis studijas po mokyklos baigimo?
– Savo sprendimą, susijusį su studijomis, buvau priėmusi jau 10 klasėje. Atitinkamai rinkausi dalykus ir planavau, kokius egzaminus laikysiu. Ėjau gana drąsiai, nes nelaikiau papildomų egzaminų „atsarginiam variantui“. Laikiau tuos egzaminus, kurie buvo reikalingi, kad įstočiau į psichologiją. Didelė dalis mano bendraklasių darė priešingai, todėl jaučiau lengvą spaudimą ir baimę, kad gal elgiuosi šiek tiek neatsakingai. Bet tada turbūt tiesiog labai tikėjau.
– Tu buvai tvirtai apsisprendusi, o į ką, tavo nuomone, yra svarbiausia įsiklausyti renkantis specialybę?
– Kai manęs klausdavo apie mano pasirinkimą ir sakydavo, kad psichologija yra „nieko rimto“, sugalvojau savo atsakymą, kuriuo labai tikėjau ir tikiu iki šiol. Mano nuomone, jeigu žmogus tikrai tiki tuo, ką daro, yra savo veiklos „fanatikas“, veikia vedinas vidinės motyvacijos, tai laikui bėgant jis taps nuostabiu specialistu, apie kurį žmonės sakys: „Tas tai „labai kietas“, nedaug tokių.“ Iš tikrųjų pakartojau ir taip jau visiems žinomą seną tiesą, bet ji man tuo metu padėjo apginti savo pasirinkimą. Pakartosiu: reikia įsiklausyti ir išgirsti save, įsisąmoninti savo norus. Žinau, kad dažnai specialybės pasirinkimą nulemia tėvų lūkesčiai. Man pasisekė, kad mano pasirinkimas buvo priimtas. Mes gyvename tik vieną kartą, todėl, manau, kiekvieno debiutas turi būti asmeninis.
– Netrukus baigsi trečią kursą. Kokių įgūdžių jau spėjai įgyti studijuodama LEU?
– Daugelį savo įgūdžių turėjau, o studijuodama juos tobulinu ir gilinu. Visu pirma, kai atėjau į LEU, pradėjau lankyti universiteto teatro studiją „3D“. Scena ir vaidyba visuomet gyveno mano širdies gražiausioje kertelėje, todėl nepraleidau progos. Studija man padėjo įgyti daugiau drąsos ir atrasti save atliekant visiškai netikėtus vaidmenis. Kitaip tariant, supratau, ką aš galiu. Vėliau prisidėjau prie LiPSA LEU veiklos. Negaliu sustoti iki dabar. Nuo to prasidėjo mano aktyvi veikla: konferencijų, Psichologų dienų (PsiDi) ir krikštynų, mokymų, nedidelių renginių ir pan. organizavimas.
– Ką šios studijos tau suteikia kaip asmenybei?
– Šios studijos pasiliks mano širdyje, nes jos yra pirmos. Jos man patinka tuo, kad turime daug puikų ir kompetentingų dėstytojų, kurie gali skirti dalį savo laiko iškilus klausimams. Jie paklausia, kaip sekasi vienas ar kitas darbas, ir dalykus gali aiškinti labai daug kartų. Studentui, kuris nesiorientuoja, kaip rašyti mokslinius darbus, tai tikrai yra labai svarbu. Toks dėmesys sukuria labai draugišką atmosferą. Psichologijos studijos, manau, veikia studijuojančiojo asmenybę. Man studijos padėjo suprasti, kad mokytis verta visą gyvenimą. Aš tai priėmiau. Įgijau dar vieną aistrą – mokymus. Domiuosi ir seku, kur ir kokie mokymai vyksta. Einu kartais net į visiškai man svetimų sričių mokymus, susijusius, pavyzdžiui, su matematika ir informatika, bet ir ten atrandu sau kažką įdomaus. Taigi įgavau realios motyvacijos save tobulinti.
– Atrodo, kad neapsiriboji tobulėjimu ir už studijų ribų. Ar sutinki, kad aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą?
– Mokytis visą gyvenimą įgalina vien tai, kad mokslas tikrai nestovi vienoje vietoje. Jeigu gerbi ir vertini specialybę, kurią įgijai, tai, be abejonės, seki mokslo naujienas ir atradimus, rūpiniesi savo, kaip specialisto, tobulėjimu. Taip, aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą, o mokykla neturėtų pamiršti apie tai pasakyti mokiniui. Kai išeini iš mokyklos, kalbu iš savo patirties, įsivaizduoji, kad mokymasis yra baigtinis procesas. Ir labai nustembi, kai tau universitete sako, kad mokytis turėsi visą gyvenimą. Kai atėjau į LEU (nežinau, kaip kitų specialybių studentams), psichologams jau pirmos paskaitos metu buvo pasakyta, kad mūsų mokymasis tęsis visą gyvenimą. Manau, tai buvo gera pradžia.
– Kokie tavo ateities planai baigus studijas?
– Kai pabaigsiu bakalauro studijas, žadu stoti į magistrantūrą. Psichologams tai būtina. Bet dėl magistrantūros studijų dar neturiu aiškios vizijos. Nežinau, kurią psichologijos kryptį turėčiau ir norėčiau pasirinkti. Bet kokiu atveju, kai pabaigsiu ir magistrantūros studijas, labai norėčiau podiplominių studijų. Visgi tai labai tolimi ateities planai, net nėra drąsu taip toli planuoti, ką būtent studijuosiu, nes viskas keisis.
– Ko palinkėtum abiturientui, šiuo metu svarstančiam, kur ir ką studijuoti?
– Palinkėsiu sąmoningumo ir sąžiningumo prieš save, nepamiršti, kad tokiu atveju padidėja atsakomybė, nes negalėsi vėliau apsiginti sakydamas: „Man taip patarė tėvai, draugai.“ Tai bus tavo ir tik tavo sprendimas. Todėl dar kartą palinkėsiu sąmoningumo.
– O ką patartum studijas LEU pasirinkti svarstančiam jaunuoliui? Kokie rūpesčiai ir džiaugsmai jo čia laukia?
– Jeigu svarstai prisijungti prie LEU studentų bendruomenės, tai puiku! LEU puiki vieta savo iniciatyvai įgyvendinti. Gal kiek sunku būtų kalbėti už visų mūsų universiteto specialybių studentus, nes visi patiria savų džiaugsmų ir rūpesčių. Jeigu kalbėti bendrai, tai universiteto džiaugsmas yra žmonės. O rūpestis – patogios bibliotekos stygius. Džiugu, kad ji yra statoma. Netrukus galėsime džiaugtis ir dėl naujos bibliotekos.
– Studijuoji LEU, kuris vadinamas didžiausia pedagogų rengimo kalve Lietuvoje. Kuo, tavo nuomone, visuomenei yra svarbus pedagogo darbas?
–Viena dėstytoja kartą pasakė, kad pedagogas yra dievas. Tam tikra prasme taip gali būti. Pedagogas gali „uždegti“ mokinį, ir jis tam tikrą sritį pasirinks kaip savo gyvenimo kelią. Mokytojas gali perteikti žinias taip, kad mokinys ateityje dėkotų jam už tai. Mokytojas gali pastūmėti imtis kažkokios veiklos, kuri suteiks neįkainojamos patirties. Mokytojas gali būti tuo vieninteliu žmogumi, kuris pasakys: „Tu tai gali.“ Ir tu juo patikėsi, nes tai mokytojas. Bet pedagogas gali ir neįžvelgti mokinio potencialo. Ir niekada nei pats mokinys, nei visuomenė nepamatys ir nesužinos, ką galėjo padaryti, pasakyti ar sukurti tas mokinys. Mokytojas taip pat gali „pašalinti“ netinkamą ir nerealią mokinio svajonę, ir jis nebeturės motyvacijos jos siekti. Pedagogas gali sukritikuoti, ir mokinys nebetikės savimi. Kitaip tariant, mokytojas gali „suteikti ir atimti“. Visuomenei pedagogo darbas yra be galo svarbus, ir mes, ko gero, to dar nesuvokiame. Pedagogas turi būti sektinas pavyzdys, nes daug jaunų žmonių jį stebi kasdien. Tai yra labai dideli reikalavimai. Mano nuomone, vaikas, atėjęs į mokyklą, kur jam sako, kad „jį paruoš gyvenimui“, žmones, atitinkamai ir mokytojus, kurie jį ruošia, suvokia kaip mokančius gyventi gyvenimą.
