Pirmieji pačių rinkto signataro Romualdo Ozolo atminimą nusprendė įamžinti Šiaulių Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės nariai. Atkuriamojo Seimo (Lietuvos Aukščiausiosios tarybos) narys mažne kas savaitę atvykdavo į Rėkyvos rinkimų apygardą, kartu su padėjėjais priiminėdavo rinkėjus asmeniniais klausimais, susitikinėdavo su darbo kolektyvų nariais, bendruomenių žmonėmis. Jis rėkyviškiams pasiūlė burtis bei organizuotai veikti. Taip gimė pirmosios pilietinės bendruomenės.
Prasidėjo parengiamieji darbai – Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės pirmininkė Nijolė Malakauskienė parašė projektą, kuriuo prašoma iš Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vietos bendruomenių taryboms (VBT)skiriamų lėšų finansuoti Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro Atminimo lentos gamybą bei jos pritvirtinimą prie Rėkyvos seniūnijos bei visuomeninių organizacijų būstinės. Projektas finansavimo nesulaukė, nes kilo „rimtų“ klausimų: 1) kas tas Ozolas? 2) ką reiškia žodis „signataras“? 3) kuo Romualdas Ozolas sietinas su … Šiauliais ?
– Kai išgirdau tokius klausimus lėšas skirstančios VBT posėdyje, praradau žadą, – kiek vėliau prisipažino N. Malakauskienė. – „Užkrito“ net Šiaulių rajono Bazilionų miestelio, kuriame yra šviesios atminties R. Ozolo tėvų ūkis ir kur signataras baigė vidurinę, pavadinimas.
Tiesa, vėliau minėto pasitarimo dalyviai, matyt, išsiaiškino ir suprato, ką padarę, o Rėkyvos seniūnas Deividas Petrolevičius net pažadėjo visų seniūnaičiams skirtų lėšų neišleisti ir paragino suruošti susitikimą gyventojams, kuriame signataro bendražygiai pasidalintų prisiminimais bei išsamiai atsakytų į tris jiems kilusius klausimus. Tikėtina, kad ketvirtasis Istorijos ir kultūros žurnalo „Padubysio kronikos“ numeris, skirtas jo steigėjo R. Ozolo atminimui, bus pristatytas Rėkyvos gyventojams. Be to, Šiaulių vicemeras Stasys Tumėnas gražią rėkyviškių iniciatyvą įrašė į bendrąjį būsimųjų miesto darbų sąrašą, skirtą signataro prasmingos veiklos įamžinimui. Yra vilties, kad ir vicemero suburta darbo grupė sulauks miestelėnų pasiūlymų, ką dar Šiauliuose privalu padaryti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems nebekiltų anksčiau paminėti klausimai. Šią informaciją teks platinti visais įmanomais būdais, nes Šiaulių savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Vitalis Lebedis „praleido pro ausis“ mažne prieš mėnesį pateiktą Stasio Tumėno prašymą informaciją apie darbo grupę bei jos misiją paskelbti savivaldybės portale. Taigi, kol Šiaulių valdžia svarsto, Romualdo Ozolo vaikystės ir jaunystės miestelis daro konkrečius darbus, tęsia savo garsiojo žemiečio pradėtus darbus.
Jaukioje Bazilionų mokyklos-daugiafunkcinio centro salėje jau pristatytas ketvirtasis „Padubysio kronikų“ numeris. Ir pirmasis, kuomet jau nebėra greta mūsų jo steigėjo. Tiesa, šio numerio maketą signataras dar spėjo pamatyti, pasakė pastabų, pasidžiaugė, kad jo bendražygiai dirba. Romualdo Ozolo kraštiečiai klausėsi „Padubysio kronikų“ leidėjų, signataro mokslo draugų, bendraminčių, artimųjų prisiminimų. Mokyklos vadovas Rimantas Gorys, Šiaulių universiteto profesorius Arūnas Gumuliauskas, signataras profesorius Bronius Genzelis, Jurga Ozolaitė-Kručkienė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojai ir kiti renginyje kalbėjusieji pripažino, kad geriausias vieno iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo strategų atminimo įamžinimas – jo pradėtų darbų tąsa. O tam reikia prie Bazilionų mokyklos įkurti Lituanistikos centrą, kur lankytojai rastų dalį signataro archyvo – 15 tūkst. jo dovanotų knygų, kur prisiglaustų lietuvių išeivijoje leista literatūra ar reziduotų „Padubysio kronikų“ leidykla.
„Nepažįstu didesnio pamišėlio dėl knygų, koks buvo mano tėtis, – nuoširdžiai prisipažino signataro dukra Jurga. – Buvo metas, kai šeima visai neturėjo pinigų, tai mama pasiuntė tėtį pas Bronių Genzelį jų pasiskolinti – reikėjo broliui paltą nupirkti. Pasiskolino. Tačiau kelias atgal į namus ėjo pro knygyną. Tėtis grįžo prisipirkęs knygų… Kai mama prisimena šią istoriją, visada verkia. Tėtis su meile padovanojo knygas Bazilionams. Kas daroma su meile, viskam yra gerai. Tėtis tam pritartų. Meilė nugali mirtį. Aš tuo tikiu.“
Todėl kiekvieno mūsų valioje vieno iš aktyviausių mūsų kartos švietėjų filosofo Romualdo Ozolo darbus tęsti su meile.
P.S. Po „Padubysio kronikų“ pristatymo Bazilionuose kiek pasiginčijome su prof. B.Genzeliu, kuris įvardijo vieną Romualdo Ozolo klaidą – neva jis labai lengvai pasitraukdavo, užleisdavo kokį postą Sąjūdžio taryboje ar Atkuriamajame Seime įžūlesniems politinių aukštumų siekėjams.
Kiekvienas šviesios atminties signatarą pažinojęs turi savų minčių tuo klausimu. Aš manau, kad darbštus, kruopštus R. Ozolas idealistiškai visu savo gyvenimu bandė įrodyti, kad norint Lietuvai dirbti, nebūtina brautis per kitų galvas į valdžios olimpą… Tik neturint realių vieno ar kito sprendimo įgyvendinimo galių, rezultatų laukiame ilgėliau…
prisimenam Romą Ozolą, bet tęsiant pradėtus darbus reikia nenutraukti Nepriklausomybės sąsiuvinių leidimą
Leidimas nenutrauktas. Darbai tęsiami.