Č. Iškauskas. Ar koloradai vėl atšliauš iki Klaipėdos?

Klaipėdos krašto likimas painus ir tragiškas. Jo istorija, ko gero, labiau komplikuota negu Vilniaus krašto. Vilnijos žemė buvo kunigaikščių ir karalių sostinė, o pamarys – Lietuvos vartai į platųjį pasaulį, kaip dabar sakytume, geopolitinis strateginis valstybės placdarmas. Gal todėl čia visais laikais vyko nuožmiausi mūšiai.

Šį kartą prisiminkime Klaipėdos vadavimą iš nacių 1944 m. rudenį – 1945 m. žiemą ir sovietinės kariuomenės bei NKVD žiaurumus. Dėl termino „vadavimas“ iki šiol laužomos ietys, o sovietiniai istorikai ir politikai labai niršta, kai jis rašomas kabutėse, bet šį kartą mes to nedarykime: juk vieni okupantai pakeitė kitus, vieni Klaipėdą vadavo iš kitų…

Iš rankų į rankas ėjęs kraštas…

Pagal 1919 m. birželio 28 d. pasirašytą Versalio sutartį ir vėliau vykusios Paryžiaus taikos konferencijos susitarimus Klaipėda ir jos kraštas buvoatiduotas Tautų Sąjungai, kuri kraštą laikinai pavedė valdyti Prancūzijai. Pagal šias sutartis, nuskurdinusias karą pralaimėjusią kaizerinę Vokietiją, Lietuvai turėjo atitekti jos etninės teritorijos dalis – šiaurinė Mažoji Lietuva (Klaipėdos kraštas). Tačiau dėl Lenkijos ir ją palaikiusios Prancūzijos intrigų tai neįvyko. Tad prireikė krašto išvadavimo operacijos – ar, kaip jį vadino patys tos operacijos dalyviai, sukilimo. Tik ryžtingų Lietuvos kariuomenės ir krašto savanorių bei lietuvninkų veiksmų dėka ši šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis susijungė su Lietuvos Respublika.

Tas Klaipėdos valdymas autonomijos pagrindais tęsėsi beveik iki II pasaulinio karo pradžios. 1933 m. sausio 30 d. Adolfo Hitlerio nacionalistai atėjo į valdžią. Po 6 metus trukusio spaudimo 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys gavo Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribentropo ultimatumą. Vokietija pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą. Nesulaukusi paramos iš Klaipėdos konvencijos signatarių Lietuva turėjo šį reikalavimą priimti.

Vėlyvą 1939 m. kovo 22 d. vakarą Berlyne J. Urbšys, J. von Ribentropas ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa pasirašė penkių straipsnių Vokietijos ir Lietuvos sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo III reichui. Jau kitą dieną prie Klaipėdos uosto priplaukė Vokietijos karo laivų eskadra, atgabenusi patį Adolfą Hitlerį ir jį lydinčią gausią Vokietijos politikų bei karo vadų svitą. Fiureris iš dabartinio teatro rūmų balkono pasakė ugningą kalbą, tą pačią dieną pagal iš anksto paruoštą planą Klaipėdos krašto sieną peržengė Vokietijos kariuomenė. A. Hitlerio įsakymu iki 1939 m. gegužės 1 d. kraštas turėjo būti integruotas į Vokietijos reicho administracinę bei juridinę sistemą.

Beveik po 6 metų karo frontas ritosi atgal, traiškydamas nacistinę armiją. Karą pralaimėjusi Vokietija neteko didelės dalies savo žemių. Kaip rašo karybos istorikas ir žurnalistas Manvydas Vitkūnas, ypač daug jų atiteko Lenkijai, be kita ko, prisijungusiai ir pietinę Rytprūsių dalį. Šiaurinė jų dalis, Mažoji Lietuva, atiteko SSRS ir netrukus buvo prijungta prie Rusijos Federacijos. Bet dėl Klaipėdos krašto nei J. Stalinui, nei dar kam nors abejonių nekilo: tai – Lietuvos, tiksliau – Lietuvos SSR dalis. Juk nuo 1923 iki 1939 m. šis kraštas priklausė Lietuvai. Jei ne ryžtingi tarpukario Lietuvos politikų ir karių žingsniai, jei ne „sukilimu” užmaskuotas krašto susigražinimas, šiandien mes galbūt neturėtume Klaipėdos, spėja istorikas.

Klaipėdos užėmimas: šturmas ar jo imitacija?

Antrojo pasaulinio karo Rytų frontas atsirito iki Klaipėdos 1944 m. rudenį. Frontui sustojus už Šiaulių, tikėtasi, kad SSRS armija puls Rygos kryptimi. Ten ir buvo telkiamos pagrindinės Vokietijos pajėgos, iš dalies atitrauktos ir iš Lietuvos teritorijos. Tačiau SSRS vyriausiajai karo vadovybei rūpėjo atkirsti armijų grupę „Šiaurė“ nuo Rytprūsiuose buvusios armijų grupės „Centras“. Tai tapo pagrindiniu šios operacijos tikslu.

Kaip rašo Klaipėdos universiteto istorikas Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos užėmimo istorijos 1944-1945 kontroversijos“, 1944 m. spalio 5 d. vidurdienį prasidėjusio Raudonosios armijos puolimo pernelyg menkos Klaipėdos ruože paliktos Vokietijos pajėgos sulaikyti didelių galimybių neturėjo. Raudonoji armija peržengė Klaipėdos krašto ribą spalio 9 d. Operacijos, kurios pirmoji stadija užtruko dvi savaites, metu SSRS kariuomenei pavyko pasiekti strateginiu požiūriu labai reikšmingus tikslus – palyginti plačiame ruože dezorganizuoti Vokietijos karinę gynybą, įsitvirtinti Latvijoje ir atskirti armijų grupes „Šiaurė“ ir „Centras“.

Nuo 1944 m. spalio 23 d. iki 1945 m. sausio 13 d. šiame fronte buvo sąlyginė tyla. Tris mėnesius Klaipėdos placdarmas buvo apsuptas iš sausumos. Tuo metu vyko Klaipėdoje likusių vokiečių pajėgų perdislokavimas. Miestas visiškai ištuštėjo. Sausio 13 d. III Baltarusijos frontas pradėjo Rytprūsių operaciją. Strateginiu požiūriu prieš puolant Klaipėdą buvo svarbu užimti šiaurinę Sembos pusiasalio dalį ir taip atkirsti tiekimą Klaipėdoje dislokuotiems vokiečių daliniams bei pasitraukimo sausuma galimybę.

Visų SSRS pajėgų puolimas prasidėjo sausio 27 d. 10 val. ryto. Kitos dienos rytą, apie 6 val., visas miestas buvo užimtas. Ką rado sovietinė kariuomenė? Karo komendantūroje sausio 28 d. dieną buvo užregistruoti tik 28 mieste likę civiliai gyventojai, iš jų šeši senieji klaipėdiečiai. Iš viso per karą Klaipėdoje sugriauta apie 60 proc. namų. Po to operacija persikėlė į Kuršių neriją, o iš Kopgalio vokiečiai pasitraukė sausio 30 d.

V. Safronovas tvirtina, kad Raudonajai armijai Klaipėdos šturmas nepavyko: miestas buvo visiškai tuščias, ir 4-osios smogiamosios armijos daliniai, imituodami kautynes, iš esmės tik periminėjo vermachto paliekamas pozicijas. Bet kam tada reikėjo bombarduoti miestą, naikinti jo kultūrines vertybes? Todėl kyla kitas klausimas: Kodėl puolant Klaipėdą taip išaukštinamas 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos vaidmuo?

Lietuviškosios divizijos vaidmuo ir NKVD teroras

2012-ųjų lapkritį DELFI rašėme apie šios divizijos ne tokį jau šlovingą kovų kelią. Netekusi apie 5000 savo karių (iš daugiau kaip 10 tūkstančių, buvusių 1943 m.) ji iš tiesų dalyvavo vejant vokiečius iš Klaipėdos, bet tokio kovų krikšto, kokį patyrė prie Oriolo, nebuvo. Vis dėl to už tariamą šturmą ji gavo naują – Klaipėdos šaulių divizijos vardą. Nužygiavusi iki Kurliandijos (Kuržemės) divizija baigė savo egzistavimą. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną (teigiama, kad divizija buvo nepasitikima, nes apie 29 proc. jos sudėties sudarė žydai). Iš Kuršo dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. Ji buvo visiškai išformuota 1956 m. gegužę.

Nepaisant ištuštėjusio miesto, prieš likusius gyventojus sovietinė armija ėmėsi represijų. Istorikas Juozas Starkauskas savo tyrime „Fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės veikla Lietuvoje (1944-1945)“ (http://genocid.lt/Leidyba/1/Juozas_%20Starkauskas.htm) pastebi, kad šių represijų funkcijas netruko perimti vidaus reikalų komisaro ir dviejų trėmimų Lietuvoje organizatoriaus Lavrentijaus Berijos vadovaujamos „enkavėdė“ kariuomenė, suformuota 1943 m. spalį ir užsiėmusi teritorijų „valymu“ paskui į Vakarus žengiančią Raudonąją armiją.

Lietuvą ji valė ne tik nuo partizanų ir „buržuazinių nacionalistų“ pogrindžio. Divizijos generolo Pavelo Vetrovo fronto užnugario būriai siautėjo ir likusių gyventojų atžvilgiu. Be to buvo nustatyta, kad rezistentai persikrausto į miestus, todėl NKVD ėmėsi stiprinti atvykstančių kontrolę. Kaip rašoma tyrime „Represinių struktūrų kūrimasis ir veikla Klaipėdos krašte“, šioms NKVD kariuomenės grupuotėms buvo numatyta tam tikra darbo apimtis: kasdien suimti ir išfiltruoti apie 60 žmonių, vėliau, veiksmus intensyvinant ir perfiltruojant, suimti iki 100 žmonių per dieną, o tai didžiausias skaičius, tenkantis suimtųjų kiekiui apskrityje visos Lietuvos mastu.

Teroras persikėlė ir į Karaliaučiaus sritį. 1944–1949 metais šioje pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje buvo žvėriškai išžudyta per 300 tūkstančių civilių gyventojų, vyko masiniai moterų prievartavimai, o dar 100 tūkstančių gyvųjų – deportuoti. Tuos įvykius pergyvenęs Klaipėdos universiteto dailės katedros vedėjas Linas Julijonas Jankus pasakojo, kad sovietų kariškiai be skrupulų žudė, prievartavo, tankais traiškė civilius gyventojus, o tokius veiksmus laimino sovietinė vadovybė Maskvoje. Po jų ėjo NKVD būriai, kurie užbaigdavo Raudonosios armijos piktadarybes.

Pirmosios oficialiai užfiksuotos žudynės įvyko 1944-ųjų spalio 21 d. Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf, prie Gumbinės), kur Raudonosios armijos kareiviai išprievartavo, o po to sadistiškai nužudė 72 moteris (tarp jų – net 12 metų mergaites ir 84 metų senutę). Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte. O po karo per 5 tūkstančiai klaipėdiškių, Mažosios Lietuvos kultūros istoriko, bibliotekininko, Heidelbergo universiteto teologijos fakulteto bibliotekos vedėjo Arthuro Hermanno skaičiavimais, buvo ištremta į Sibirą. Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. O vien per paskutinįjį II-ojo pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį) gyventojų sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Daug kur jų vietas užėmė atvykėliai.

Statistika skelbia, kad dar 1938 m. Klaipėdoje buvo daugiau kaip 47 tūkst. gyventojų, 1945 m. po Berlyno paėmimo jau su čia plūstančiais rusų kariškiais jų čia suskaičiuota 3600, o dar per penkerių metų – 1950-aisiais – gyventojų skaičius išaugo jau iki 48 500. 2010 m. „Naujajame židinyje-Aiduose“ paskelbtame tyrime teigiama, kad 1947 m. rusai tarp miesto gyventojų sudarė 60 proc., lietuviai – 40 proc., o senųjų Klaipėdos gyventojų tebuvo likę apie 1,5 proc.).

Koloradinės ugnelės šiandien

Taigi, okupantų „rotacija“ Klaipėdos krašte buvo įgavusi nuožmiausias formas, kurių negalima pavadinti įprastine fronto linija. Vienu metu vyko senųjų gyventojų naikinimas, staigus rusifikavimo etapas, žmonių trėmimai. Kai kurie istorikai tai vadina senojo baltų krašto genocidu. Tačiau jį prisimename ne todėl, kad sukanka solidi šių įvykių data, o todėl, kad ir šiandien „pergalingoji“ armija bei jos parankiniai panašiai elgiasi Ukrainos žemėje. Vien ko verta panieka belaisviams ir jų viešas pažeminimas Donecke…

Tokios asociacijos kilo, kai perskaičiau šio sausio 27 d. iškalbingą informaciją: minėdami Klaipėdos išvadavimo metines, miestiečiai ir svečiai puošėsi Georgijaus juostelėmis. Rusakalbių bendruomenės šventėje viena jos dalyvių, pasipuošusi „koloradine“ juostele, apgailestavo, kad Donbase žūsta žmonės, o Kijevo valdžia švenčia ne Pergalės, o tik karo pabaigos metines, gi pabaigoje tėškė: Ukrainoje į valdžią grįžo revanšistai…

Po 70 metų vakariniame Lietuvos pakraštyje (o gal ir visoje Lietuvoje) teberusena senos sovietinės ugnelės, kurios, ko gero, apšviestų ir parodytų kelią galimiems naujiems okupantų žygeiviams, jeigu jie imtų ir pasuktų nuo netolimosios Ukrainos prie Baltijos jūros. Kodėl gi pasirodė pranešimų apie Lietuvoje kuriamą separatistinę grupuotę „Wileńska Republika Ludowa – Виленская Народная Республика“, o Latvijoje – „Latgalos liaudies respubliką“?