K. Sventickas. Nuoga Laisvė

Kas svarbiau – žmogaus teisės ar pareigos?

Atsikovojome laisvę puoselėti vakarietiškas vertybes. Tačiau kur kas sparčiau įsisaviname plūstančias labai abejotinas ideologijas ir įpročius. Tapo labai madinga ne tik ginti žmogaus laisves ir teises, bet ir žongliruoti bei piktnaudžiauti jomis.

„Ve, vaikai – šėtonas yra galingas“, – mokė mane a.a. žilagalvis Rumbonių parapijos klebonas, politinis kalinys Juozapas Gumauskas. Ir priminė Bibliją: „Juos atpažinsite iš darbų…“ Naujieji euromodernistai aktyviai laisvina mus nuo šeimos, nuo tikėjimo, transformuoja istorinius dvasinių vertybių pamatus. Regis, nelabasis, pasitelkęs žmogaus teisių doktriną, jau susikūrė pažangos šauklio aureolę ir siekia ištrinti pačią žmogiškąją savastį? Idealizuojamas betautis, vienalytis „Homo Europaens“.

Tačiau tai nebebus žmogus, tai bus besielis individas. Panašia ideologija vadovavosi ir ateistinio komunizmo apologetai: „Mano adresas ne namai, ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga.“

Matome, koks požiūris Lietuvos žmonėms primetamas šeimai, vaikų auklėjimui, kas darosi mokyklose, kokią, atsiprašant, „papų“ kultūrą skleidžia komerciniai TV kanalai, ko galima prisižiūrėti internete? Regis, tuoj ir Motinos dienos negalėsime švęsti, nes bijosime užrūstinti kokias seksualines mažumas arba tam teks gauti Europos Komisijos leidimą? Pasižiūrėkime atidžiau, atpažinkime blogį, matykime ne tik gražuolę laisvę, bet ir nebijokime apnuoginti kitą jos pusę.

Mano galva, didelė klaida, kad pasaulyje ir mūsų šalyje laisvės sąvoka sufokusuota vien į žmogaus teises. Laisvė negali būti neribota. Kad visuomenėje išvengtume susidūrimų ir kataklizmų, kad apskritai išliktume, laisvė privalo turėti istorijos ir laiko patikrintas ribas, laikmetį atitinkančias privalomas teisines ir moralės „eismo taisykles“.

Kad ir kaip tai skambėtų prieštaringai, tikroji laisvė negali būti visavertė be suprastos pareigos ir atsakomybės. Kaip sakė Lietuvos sąžine vadinamas poetas a.a. Justinas Marcinkevičius: „Yra tiktai vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi Pareiga. Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą – į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas – malonumas“. Manau, kad nesant pareigos ir atsakomybės visuomenei, nėra ir teisės turėti žmogaus teises.

Laisvė turtėti lėmė laisvę nuskursti

Su Nepriklausomybe į Lietuvą grįžo laukta prigimtinė žmogaus teisė disponuoti turtu, grįžo laisvė turtėti. Tačiau nebuvo ir nėra aiškiai apibrėžtų teisinių sąvokų, kokiomis priemonėmis ir būdais įgytas turtas laikytinas teisėtai įgytu. Tiesa, buvo formaliai ir skubotai sudėlioti nuosavybės įstatymai, tačiau jie buvo ne kartą kaitaliojami pagal privatizuotojų įgeidžius. Turto legalumo kontrolės mechanizmas įsigaliojo tada, kai beveik nebeliko paklausių privatizavimo objektų.

O pradinėje valstybės turto privatizavimo stadijoje pakako būti tinkamoje vietoje ir neturėti jokių moralinių skrupulų, pasisavinant tai, kas buvo sukurta kitų žmonių darbu. Buvo sąlygos pasidaryti (o ne uždirbti!) ne tik pirmąjį milijoną ir kur kas daugiau. Pagrindinė žmonių masė gavo jų darbu sukurtos visuomeninės nuosavybės trupinius arba nieko. Išvada – staigus mažumos praturtėjimas automatiškai lėmė daugumos nuskurdinimą ir socialinę atskirtį.

Daug šalies didžiausių pramonės objektų, o paskui visi bankai atiduoti užsienio investuotojams už juokingas kainas. Parodžius Rytų rinkoms užpakalį, neišvengiamai turėjo žlugti arba persitvarkyti daugybė didelių pramonės, žemės ūkio gamybos ir perdirbimo įmonių. Šimtai tūkstančių žmonių liko be darbo, milijardų vertės turtas liko nevertas vieno lito. Tai aiškinome kaip neišvengiamą laisvės kainą.

Būta kur kas protingesnių siūlymų pasiekti tą patį tikslą patiriant dešimteriopai mažesnius praradimus. Štai energetinės nepriklausomybės netekome uždarę atominę elektrinę. Dabar tariamės esą nepriklausomi, tačiau kokia kaina? Politinės ambicijos ir emocijos nugalėjo protą.

Įpratę gyventi patirdami valstybės rūpinimąsi užimtumu ir buitimi žmonės nebuvo pasiruošę gyventi rinkos sąlygomis. Paleiskime narve užaugintus gyvūnus laisvėn – kiek jų išgyvens? Visos buvusios Lietuvos vyriausybės rūpinosi, kad neliktų valstybei priklausančių įmonių, skubotai išparduoti socialinės ir komunalinės paskirties objektai ir įmonės. Mat pagal įvestą (o ne Tautos pasirinktą) neoliberalizmo doktriną, valstybė (kažkodėl ne konkretūs valdininkai?) yra blogas savininkas.

Valstybė atsikratė ir pareigos tiesiogiai rūpintis gyventojų užimtumu ir pasiliko tik galimybę skatinti darbo vietų steigimą (tapusį tik „kūrimu“ projektuose). Tikėto investuotojų srauto ir vietos verslininkų antplūdžio nesulaukta. Todėl darbo vietų mažėjo staiga ir labai sparčiai. Taip pat neišvengiamai augo nedarbas, emigracija ir savižudybės. Ir šiandien suvaldyti šiuos procesus esame bejėgiai.

Ar meilė Tėvynei nėra suderėta?

Neoliberalaus kapitalizmo sistema pripažįsta tik bekompromisį kiekvieno individo asmeninį gebėjimą kovoti už savo būvį ir gerbūvį. Tačiau ilgai buvę sovietmečio aplinkos narve daugelis žmonių sunkiai galėjo adaptuotis gyventi laisvėje. Gelbėjo ir gelbės tik išvykimas ten, kur galima rasti darbą, normalesnį uždarbį ar perspektyvų mokslą. Gal tik kokiai dešimčiai procentų žmonių laisvė išvykti tikrai yra puiki galimybė. Daugumai emigracija – tai ne noras, tai prievarta, įsitikinus, kad savos laisvos nuo pareigos valstybės organizacija yra neįgali spręsti socialinės ir demografinės degradacijos iššūkių.

Prezidentė ragina mus matyti gražiai aprengtą laisvę – didžiuotis, tikėti ir mylėti Lietuvą. Tik kad ir kaip agituosi, įvedus eurą jau ir plačiai užmerktomis akimis galime palyginti, kad vilties oriai gyventi turime vis mažiau. Pažangos yra, tačiau, kaip tą nuogą karalių, vis aiškiau matome šalyje funkcionuojančios korumpuotos laisvosios rinkos opas. Grobuonių rinkoje beveik nėra konkurencijos žaboklio.

Dominuoja privatūs ir grupiniai interesai. Nėra kas tinkamai gintų ilgalaikį visuomenės interesą, nes valdžios ir jų projektai kaitaliojasi kaip pirštinės, drebama dėl kėdžių, o ne dėl šalies ateities. Kad nepultume keisti valdžios, mus nuramina, kad kaimynai Rytuose ir dar daugelyje pasaulio šalių gyvena blogiau.

Pamenu vienintelį gyvenime kartą, kai tėvas davė į ausį man ir broliui Valentinui. Ne už kokias aibes. Už tai, kad grįžę namo iš tremtyje Tomsko srityje lankytos mokyklos tarpusavyje kalbėjome rusiškai. Apnuoginkime ir kitą sopulį – anksčiau pavergti „rusenome“, o dabar laisvi „anglėjame“!?* Regis, informaciniame amžiuje įrodyti mūsų anūkams, kad kalbėti lietuviškai neekonomiška, bus lengviau, nei palaidoti litą. Ar dar gyvas koks lietuvių kalbą apginsiantis „tėvas“?

Meilės Tėvynei ir laisvei nereikia mokyti. Šių kilnių jausmų pagal jokią sutartį neatiduosime, kol jie gyvena mūsų ir emigravusių žmonių širdyse. Tačiau ir švenčiausius jausmus pamažu galima pašalinti iš naujų kartų sąmonės gerai organizuota globalizacijos šluota. Gal mums nežinant ir tai buvo suderėta stojimo į Europos Sąjungą sutartyje? Ar išsaugosime, ką dar vadiname Laisve?

* Epitetai tarp kabučių pasiskolinti iš puniškės poetės Salomėjos Kaknevičienės eilių

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“