A. Piontkovskis. Numirti už Narvą

Prieš pusę metų ekspertų bendrijai pateikiau vieną Ketvirtojo pasaulinio karo scenarijaus variantą. Glaustai šis scenarijus toks: siekdami įgyvendinti įkvepiančią koncepciją, kovo 18-ąją dieną išdėstytą Putino kalboje apie Rusijai nuo amžių priklausančių žemių suvienijimą, nevilties apimti ir ryžtingai nusiteikę unikalaus genetinio kodo rusakalbiai Narvos (Estija) gyventojai surengia referendumą dėl prisijungimo prie „Rusų pasaulio“. Jų laisvos valios išreiškimo rezultatams patvirtinti į Estijos teritoriją atostogauti pasiunčiami iki dantų ginkluoti žalieji žmogeliukai su atpažinimo ženklais (ar be jų), ir jie dalykiškai sustato naujus pasienio riboženklius.

Kokie būtų agresyvaus NATO bloko veiksmai tokioje situacijoje?

Vadovaujantis šios organizacijos įstatų svarbiausiuoju 5-uoju straipsniu visos narės-valstybės privalėtų Estijai nedelsiant suteikti karinę paramą. Estijos sąjungininkių atsisakymas vykdyti duotus įsipareigojimus taptų epochiniu istorinės reikšmės įvykiu: tai reikštų NATO pabaigą, JAV, kaip pasaulinės reikšmės valstybės ir Vakarų saugumo garanto, baigtį ir Putino Rusijos visišką politinį dominavimą ne tik „Rusų pasaulio“ areale, bet ir visame Europos kontinente.

Ir vis dėlto atsakymas į klausimą, ar NATO ims ginti Estiją, jeigu ją pabandytų suskaldyti branduolinė valstybė, nėra jau toks akivaizdus. Juo labiau, kad pranašesnėms konvencinėms NATO jėgoms grasinant naujoms šventojo „Rusų pasaulio“ riboms Putinas pareikštų, jog priverstas į tai atsakyti labai ribotu branduoliniu smūgiu: sunaikintų, pavyzdžiui, kelias Europos valstybių sostines.

Ir dabar įsivaizduokite, jog esate Nobelio taikos premijos laureato Obamos vietoje. Jis vienintelis, kuris dar kažkaip galėtų įsikišti į nelauktai paaštrėjusį konfliktą, susijusį su Amerikoje niekam nežinomu – kad jis kur prasmegtų! – miesteliūkščiu Narva. O visa europinė ir visa amerikietiškoji bendruomenė, kaip ir prieš 75-erius metus, vieningai sušuktų: „Mes nepasirengę mirti už Dancigą (Narvą)! Estijos krizės negalima bandyti spręsti kariniu būdu. Prie linijos, skiriančios žaliuosius žmogeliukus ir Estijos savigynos armiją, būtina nedelsiant nusiųsti ESBO misiją, vadovaujamą šiuose dalykuose patyrusios ponios Taljavini“.

„Narvos paradoksas“ – tai Putino gebėjimas vienu smūgiu visus Vakarus priversti pasirinkti neįmanomas išeitis: arba žeminanti kapituliacija ir pasišalinimas iš pasaulio istorijos, arba branduolinis karas su kitoje realybėje gyvenančiu žmogumi – šis paradoksas pastaraisiais mėnesiais buvo ir tebėra aptariamas daugelyje pasaulinių smegenų centrų. Aš buvau kai kurių tokių diskusijų dalyvis.

Dar spalio pabaigoje skaitytojams esu sakęs, jog Vakarai neturi adekvataus Narvos paradokso sprendimo. Negana to, išryškėjo viena parodomoji tendencija, apibrėžianti kai kurių šalių – NATO narių – elgseną. Į tai savo straipsnyje atkreipė dėmesį „Washington Post“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Jackson Diehl. Samprotaudamas apie tokių šalių kaip Vengrija, Čekija, Slovakija „proputiniškus“ pasireiškimus, jis teisingai pažymi, jog tokia elgsena paaiškinama ne tik ir jau ne tiek grynai ekonominėmis priežastimis. „Kai kurios iš jų, atrodo, jau bando apsidrausti savo pasirinkimuose – tiek saugumo, tiek ir ideologijos sferose. Jos priėjo išvados, jog neverta laukti ir praktiškai, savo kailiu, įsitikinti, ar Putinas juokavo apie savo žaibiškus žygius į buvusio sovietinio bloko šalių sostines ir ar iš tikrųjų šias šalis gelbėti atskubės Obamos vadovaujama NATO“.

Atrodytų, jog savo hibridiniame kare su Baltijos kaimynėmis Kremlius pasiekė pirmąją psichologinę pergalę: trys NATO šalys iš „Višegrado ketverto“ (Višegrado ketvertas, arba Višegrado grupė – keturių Centrinės Europos valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos susivienijimas – vert. past.) jau įvertino savo rizikos laipsnį tam atvejui, jeigu NATO atsisakytų ginti Baltijos šalis nuo „amžiais Rusijai priklausiusių“ žemių vienytojo. Šio hibridinio karo instrumentai gana įvairūs: Rusijos URM pareiškimai apie etninių rusų engimą, RF karinių lėktuvų reguliarūs įsiveržimai į kaimyninių šalių oro erdvę, Estijos karininko pagrobimas, Lietuvos laivo areštas, „iš konteksto ištraukta“ Putino frazė apie tai, per kiek dienų jis nužygiuotų iki Rygos, Talino, Vilniaus, Varšuvos ir Bukarešto, ir dar daug kitų. Tame hibridiniame arsenale – ir ne tik Baltijos šalių atžvilgiu – vis didesnis vaidmuo tenka stiprėjančiam žvanginimui branduoliniu ginklu, tiesioginiam branduoliniam šantažui, oficialiai įtvirtintam naujojoje RF karinėje doktrinoje, leidžiančioje Rusijai panaudoti branduolinį ginklą regioninių ir net lokalių konfliktų atvejais.

Tačiau šiandien (gruodžio 1-ąją) jau visiškai kita situacija. Kolektyvinių Vakarų požiūris į Putino režimą per lapkričio mėnesį priartėjo prie tam tikro taško, iš kurio kelio atgal nėra. Putinas galiausiai savo pasiekė. Dabar „partneriai“ jį suvokia kaip strateginę problemą, reikalaujančią neatidėliotino ir aiškiai suformuluoto atsako. Sunku pasakyti, kas būtent šitaip paveikė buvusius Putino kolegas iš „G8“ ir privedė iki kumuliatyvinio atmetimo efekto. Matyt, jo pasisakymas Valdajuje, kuriame jis jau ne privačiame telefono pokalbyje, o viešai grasino sukelti dar kelis konfliktus„geopolitinių interesų sandūroje“: „Šiandien labai padidėjo tikimybė kilti visai eilei aštrių konfliktų – jeigu ir ne atvirų, tai netiesiogiai dalyvaujant stambioms valstybėms. Tokiu atveju rizikos faktoriumi tampa ne tik tradiciniai tarpvalstybiniai prieštaravimai, bet ir atskirų valstybių vidaus nestabilumas, ypač kai kalbame apie šalis, išsidėsčiusias stambiųjų valstybių geopolitinių interesų sandūroje, arba esančių ties kultūrinių istorinių ir ekonominių civilizacinių žemynų ribomis. Ukraina, apie kurią tikrai taip pat daug buvo kalbėta ir dar pakalbėsime, – vienas tokio pobūdžio konfliktų pavyzdžių“.

Valdajaus kalba logiškai papildė [Putino] pasisakymą Krymo klausimu – apie suskaldytą naciją, „Rusų pasaulį“ ir „nacionališdavikus“. Pastarasis tekstas buvo toks akivaizdus ir beveik visiškai sutampantis su Hitlerio kalba dėl Sudetų, jog žinomas Kremliaus propagandininkas Migranianas pamėgino sušvelninti nejaukų įspūdį, iškeldamas „gerojo Hitlerio“ koncepciją: taip, Putinas iš tiesų kalba kaip Hitleris ir veikia kaip Hitleris, tačiau kaip geras Hitleris, vienijęs nuo amžių vokiškas žemes, – tokiu reichskancleris neva buvęs iki 1939-ųjų metų. Tarsi patvirtindama Migraniano teoriją apie du Hitlerius, Sočyje pasakyta Putino kalba tapo dar akivaizdesniu skoliniu, bet jau iš blogojo Hitlerio tekstų – iš jo dviejų laiškų Čemberlenui, 1939-ųjų rugpjūčio 23 ir 25 dienomis padiktuoto Berchtesgadene, fiurerio pamėgtoje rezidencijoje Pietų Vokietijoje (pribloškiantį palyginamąjį citatų rinkinį yra pateikęs Andrejus Ilarionovas). Kelią nuo „gerojo“ Hitlerio iki „blogojo“ (pagal Migranianą) Putinas įveikė per aštuonis mėnesius (2014-ųjų kovas–lapkritis), maždaug per tokį pat laiką, kaip ir jo pirmtakas (1938-ųjų rugsėjis–1939-ųjų rugpjūtis).

Greičiausiai, tas pačias ideologemas ir praktines iniciatyvas Putinas išdėstė kanclerei Merkel jų istorinio, daug valandų trukusio susitikimo Bresbene metu; šį susitikimą kanclerė paliko ištikta šoko, sprendžiant iš precedento neturinčių aštrių Merkel komentarų ir jos žingsnių sugrįžtant į namus.

Šiandien Vakaruose nėra tokio masto politikų, kokie buvo Čerčilis ir Ruzveltas, tačiau panašu, jog kolektyvinis „Vakarų Čerčilis“, iš lėto atsitiesdamas, vis tik rado atsaką į didėjantį branduolinį Maskvos šantažą. Tokį atsaką technine prasme gali įgyvendinti tik JAV, ir lapkričio 21-ąją dieną jis buvo suformuluotas Vašingtone. Aptarimas tema „Santykių su Rusija krizė“, surengtas elitiniame Aspeno institute, susilaukė nemažai amerikietiškos diplomatijos veteranų, ekspertų iš Rusijos: buvusius JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojus Stroubą Telbotą (Strobe Talbott) ir Nikolasą Biornsą (Nicholas Burns), JAV prezidento patarėją nacionalinio saugumo klausimais Styveną Hedlį (Stephen Hadley), o taip pat pasiuntinius – Maskvoje reziduojantį Džimą Kolinzą (James „Jim“ Collins) ir Kijeve – Stiveną Paiferį (Steven Pifer)…

Branduolinė Kremliaus retorika, nukreipta tam, kad būtų sužlugdytas svarbiausias, 5-asis NATO įstatų straipsnis, buvo išgirsta, išanalizuota ir į ją dėmesingai atsižvelgta. Visi pasisakiusieji pritarė NATO karinių kontingentų – įskaitant amerikiečių kariškius – įkurdinimui ir nuolatiniam buvimui Baltijos šalių ir Lenkijos teritorijose. Šių kontingentų dydžiai lemiamos reikšmės neturi. Jie neskirti puolamiesiems veiksmams ir, reikia tikėtis, jiems neteks dalyvauti ir gynybinėse operacijose. Iš principo svarbus pats amerikiečių kareivių ir karininkų buvimo faktas. Jie – gyvasis agresijos sulaikymo ginklas, įkaitai, mirtininkai – galima ir taip pasakyti.

Visas Kremliaus šantažistų – jau beveik metus plepančių apie pono Kiseliovo radioaktyvius pelenus ir besijuokiančius ponios Semenovič „Iskanderus“ – išskaičiavimas paremtas tuo, jog į Baltijos šalis nusiuntę žaliuosius žmogeliukus ir mosikuodami branduoliniu vėzdu, jie įbaugins ir paralyžiuos Vakarus ir JAV, ir tuo privers užduoti klausimą: „Ar jūs pasirengę numirti už Narvą?“

Simbolinis amerikiečių kariškių buvimas Narvos rajone situaciją psichologiškai apgręžia 180-čia laipsnių. Pirmojo mandagaus žaliojo žmogeliuko atsiradimas toje vietovėje automatiškai reiškia, jog Rusijos Federacija pradeda plataus masto karą prieš JAV. Tuo pačiu egzistencinis klausimas būtų adresuojamas jau ne Vakarams, o Putinui ir jo artimiausiems bendražygiams: „Piliečiai Michal Ivanyčiau, Gangrena, Kosoj, Soldat (Putino ir jo ištikimų bičiulių pravardės – vert. past.) ir kaip ten dar jus vadina, ar jūs iš tikrųjų pasirengę numirti už Narvą? Nejaugi ramybė ne pagal jūsų kišenę?“

Kaip kad mums šiomis dienomis paporino antrasis (po Aleksejaus Venediktovo) pagal reikšmę valdžios viršūnes aplankantis „kurmis“ Stanislavas Belkovskis, aštri diskusija šia – tiesiogine žodžio prasme – itin opia tema jau seniai netyla „Rusų pasaulio“ vado aplinkoje. Aiškėja, jog ne visiems šiems puikiems rusų žmonėms su jų papildoma dvasingumo chromosoma „draugėje ir mirti nebaisu“. Taip, suprantama, niekas šito ir negeidžia, išskyrus patį vadą, dar balandžio mėnesį urbi et orbi paskelbusį apie tokį vos ne visų etninių rusų pasiryžimą.

Pusė jų (sąlygiškai kalbant, konservatoriai) mano, jog mūsų pergalė branduoliniame kare bus lengva ir pasiekta praliejus nedaug kraujo, daugiausia – svetimo. Pasigailėtinas ir neryžtingas Obama paprasčiausiai nesuspės ir neišdrįs ištiesti rankos, siekdamas savojo branduolinio lagaminėlio. Todėl ir su šypsena „draugėje numirti“ jiems, deja, taip ir neteks. Kita pusė (sąlygiškai kalbant, progresyvieji), nė kiek neabejojantys vado didybe, kviečia jį pelnyti dar vieną didelę pergalę – sužlugdyti klastingus JAV planus, neleisti mus įtraukti į niokojantį karą ir santykiuose su Vakarais sugrįžti prie busines as usual (įprastų verslo operacijų). Ir vieni, ir kiti naiviai tikisi, jog vienaip ar kitaip jiems pavyks Vakaruose išsaugoti savus aktyvus, nekilnojamąjį turtą, vaikučius universitetuose, medicininį aptarnavimą ir dar kokius nors mažmožius.

Ir vieniems, ir kitiems turiu dvi naujienas. Business as usual jau nebus. Aktyvai – geriausiu atveju – bus užšaldyti. Atsakydamas į branduolinį smūgį JAV ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, įveikęs įgimtą drovumą ir neryžtingumą, suspės ištiesti ranką lagaminėlio link. Būkite tikri – jau ištiesė.