Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos informuoja, kad Lietuvoje laukiančiųjų donorų organų eilė – vis dar gerokai ilgesnė už sąrašą tų, kuriems pavyko sulaukti transplantacijos operacijos.
Per septynis šių metų mėnesius atliktos 86 audinių ir organų transplantacijos. 43 recipientams (žmonėms, laukiantiems transplantacijos) buvo persodinti inkstai, iš jų septyniems persodinti gyvo donoro inkstai. Atliktos 9 širdies, 9 – kepenų, 1 – kasos – inksto komplekso transplantacija, 24 pacientams persodintos donorų ragenos.
Tuo tarpu tebelaukiančiųjų donorų organų – kur kas daugiau, iš viso – 443. Rugpjūčio pirmąją širdies transplantacijos laukė 30 (iš jų 2 – vaikai), inksto – 187 (iš jų 1 – vaikas) , kepenų – 67 (iš jų 5 – vaikai), širdies – plaučių komplekso – 6, kasos – inksto komplekso – 13, plaučių – 5, ragenos – 138 recipientai (iš jų 4 – vaikai). Užregistruoti 65 potencialūs donorai, efektyviais tapo 20.
Norintieji pareikšti savo valią po mirties paaukoti organus donorystei, gali tai padaryti interneto svetainėje užpildę elektroninį sutikimą donoro kortelei gauti arba užpildę popierinį sutikimą.
Rugpjūčio 1-ąją Lietuvoje buvo 19 316 asmenų, sutinkančių, kad jų audiniai ir (ar) organai po jų mirties būtų panaudoti transplantacijai. Iš jų 18 509 asmenys sutinka transplantacijai dovanoti visus audinius ir organus, 807 – ne visus audinius ir organus.
Įdiegus naujovę, galimybę elektroniniu būdų pareikšti valią, vien pirmą mėnesį ja pasinaudojo net 452 žmonės, antrąjį – 294, trečiąjį – 350, ketvirtąjį – 154. Popierinių sutikimų per šį laiką gauta 249. Įdomu, kad moterų bendrame skaičiuje yra per pusę daugiau, nei vyrų.
Kodėl sutikimą donoro kortelei gauti pasirašiusių moterų – kone dvigubai daugiau, negu vyrų?
Psichologas Ginas Dabašinskas pabrėžė, kad kalbėti apie lytiškumą, siekiant rasti atsakymą į kažkokį klausimą, dažniausiai nėra teisinga – labiau reikėtų gilintis į individualybę, o ne į lytį. Tačiau jis pripažino, kad minėta statistika tam tikrą tendenciją atspindi.
Psichologo teigimu, taip yra, matyt, todėl, kad sprendimus priimančios moterys dažniausiai vadovaujasi jausmais, jų santykis su supančiu pasauliu yra emocinis. Tuo tarpu vyrai mąsto racionaliau, maždaug – „ko negali paliesti, to neturi“. Todėl donorystės problema, kuri galbūt kada nors asmeniškai juos palies, o gal – ir niekada, neretam jų tėra teorinė problema, maždaug kaip klausimas „Ar yra Marse gyvybė, ar ne?“