Analizė, grįsta faktais ir sveika nuovoka

Įžanga. Teatras krepšinio aikštelėje. Sarkastiška fantazija su neišgalvotais personažais.

Na, pagaliau. Pagaliau sulaukėme reakcijos į referendumo iniciatorių pastangas atkreipti valdžios vyrų dėmesį į šalyje bręstančias problemas. Pagaliau „antieuropiečiai“ gavo, ką nusipelnė – valdžios žiniasklaidos dėmesį (jungtuką „ir“ praleidau sąmoningai, kad nekiltų painiava, kieno yra kas, t.y. kas yra kieno… ar kaip ten… na, nesvarbu). Ir net Olimpo kalno gyventojai pakirdo iš gilaus miego. Pats Dzeusas pagrūmojo pirštu, jam antrino ir kiti Dangaus valdovai.

Na, mielieji, ir įvarėte Jūs mums visiems baimės: kur Jūs buvote dingę paskutinį pusmetį? Aš viską suprantu – kasdieniai rūpesčiai dėl Tautos gerovės atima be galo daug energijos ir laiko, bet, brangieji, negalima kelti pavojaus visai egzistencinei realybei vien dėl savo užimtumo tuo, kas Jums atrodo esą be galo svarbu. Šiandien svarbu, rytoj – žiūrėk, pasikeis politinė situacija, ir viskas, ką kūrėte iki tol, į nieką pavirs. Pamenate, K. Donelaičio „Metuose“ kaip parašyta: „Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto“. Taip kad nepradinkite ilgam. Mūsų nervai ne geležiniai ir, be to, mes juk su Jumis esame vienas kūnas – kaip ne kaip.

Oi, atleiskite. Aš turbūt nepaaiškinau gerbiamam skaitytojui, ko čia taip „įsipergyvenau“. Matote, reikalas yra tas, kad mes visi gyvename dualioje Visatoje. T.y. aplinkoje, kur veikia du pradai: In ir Jan, moteriškas ir vyriškas pradai, tamsa ir šviesa, blogio ir gėrio jėgos. Ir šios dvi jėgos yra būtina ir tiesiog neišvengiama Kūrėjo plano dalis. Šios dvi jėgos viena kitą papildo ir viena be kitos tiesiog egzistuoti negali. Žinau, kad mūsų šiurkščiame pasaulyje sąveika tarp šių jėgų sukuria tokį priešiškumą, kad net kibirkštys kyla. Na, bet per tai mes tobulėjame ir tobulėsime tol, kol sugebėsime įveikti tik mūsų sąmonėje esantį šių dviejų jėgų tarpusavio priešiškumą.

Gal ne visai suprantamai paaiškinau? Pabandysiu kitą pavyzdį. Visi žinome, kas yra baterija, arba tai, kas liaudyje vadinama „batareika“. Joje yra du poliai: „pliusas“ ir „minusas“. Ir elektros srovė teka tik tuo atveju, jeigu yra abu poliai. Įsivaizduokite, jeigu staiga pradingsta pasaulyje „minusas“. Viskas – „šakės“. Kaip minimum – neturėsime elektros, kaip maksimum… na, turbūt jau užteks gąsdinimų. Be to, manau, kad esmę supratote.

Ir dar. Mielieji mano referendumo oponentai, reikėtų padirbėti su pasipriešinimo referendumui išraiškos formomis – tikrai dar yra kur tobulėti šiuo klausimu. Kad ir argumentacija. Na, kiek galima kartoti tą pačią nuvalkiotą tiesą, kad referendumą organizuoja Kremliaus statytiniai? Iš tiesų jau net ir žvirbliai ant tvorų turbūt iš tos grėsmės juokiasi. Sugalvokite gi, ką nors naujo, šiuolaikiško. Nes jau nuobodu darosi.

Tiesa, buvo ir pavykusių argumentų, pavyzdžiui, toks „referendumas naudingas didiesiems lietuvių dvarininkams – žemvaldžiams“. Neįrodoma ir visiška mistifikacija. Bet tikrai žinau, kad yra žmonių, kurie tuo patikėjo. Čia buvo geras. Pažaisti su amžinu lietuvišku pavydu ir baime, kad tik kaimynas lietuvis negyventų geriau negu aš.

Kas dėl „antieuropinio“ argumento, kad tikrasis referendumo iniciatorių tikslas yra išstoti iš ES. Hmmm…? Na, net ir nežinau. Kažkodėl neįtikina. Kaip pasakytų teatro guru Stanislavskis: „NE-TI-KIU!“. Tam tikrai, nedidelei visuomenės dalelei šis argumentas gal ir sukeltų pagrįstą baimę, bet ji būtų trumpalaikė. Žinoma, iškraipyti ir bandyti parodyti, kad yra kokių nors „tikresnių“ referendumo šalininkų siekių, negu jie patys deklaruoja, reikia, netgi būtinai reikia. Bet reikėtų ko nors tikresnio, ne tokio suvelto ir visiškai iš piršto laužto. Nežinau, ko. Pagalvokite patys. Juk Jums už tai pinigai mokami, galų gale.

Ir dar vienas dalykas. Na, nors dėl įvairovės, praskieskite šiek tiek savo propagandą ir teigiamais rašinukais apie žmonių laisves, apie tai, kad Jūs palaikote demokratišką visuomenės iniciatyvą kelti jai rūpimus klausimus. Suprantu, kad koktu apie tai kalbėti ir to nenuslėpsite, bet reikia. Suprantate – taip reikia. Tiems, kas nesuprato, bus nubraukti biudžete numatyti asignavimai naujiems rašikliams pirkti. O ten, kaip žinote, – šešiaženklės sumos. Taip kad… patys suprantate…

Ir dar – kas pakišote Prezidentei nekoreguotą Landsbergio tekstą dėl referendumo? Profesoriui tai kas. Jam kadencija iki gyvos galvos. O Prezidentei juk rinkimai už mėnesio. Jai liaudies akyse patraukliai atrodyti reikia. Tegul ir paskutinį sykį. Ir iš viso – jos dabar į referendumo reikalus nevelkite. Tegu ir toliau važinėja po ligonines ir susirūpinusia veido išraiška tikrina sanitarinių mazgų būklę. Tikrai graudina. Iki ašarų.

Beje, jau įsisenėjusi bėda. Skubiai reikia naujų aktorių. Na, kiek gali Gentvilas, Auštrevičius ir Masiulis vieni žaisti? Jie irgi žmonės. Jiems irgi stresas. Juk pavargti gali. Įleiskite dažniau į aikštelę Butkevičių. Visai neblogai pasirodė. Lyg ir neišgąsdino žmonių, kad jų nuomonė niekam nerūpi, ir tuo pačiu pasakė, kad atliks su jais aiškinamąjį darbą, mat anie nieko nesuprantą. Ir juokingiausia tai, kad aiškinamąjį darbą apmokės tie patys, kuriems bus „plaunamos“ smegenys. Che, che, che…

Visada žavėjausi tikrų profesionalų žaidimu. Bet jie vieni viso žaidimo neištemps. Turite juk gražaus jaunimo. A. Lukošių įleidote į aikštelę. Na, padarė keletą metimų, bet visi pro šalį. Apsižodžiavo aikštelėje ir pradingo. O kodėl ilsisi Užkalnis ir Ramanauskas? Jie tai tikrai negali skųstis iškalba ir fantazijos stoka. Tegul fantazuoja iki soties, iki pykinimo – eterio laikas juk apmokėtas.

Ir paskutinis dalykas. Mielieji mano, kažką reikia daryti su Konstitucijos tvirtove – Konstituciniu Teismu. Niekas juo jau nebetiki. Ta tvirtovė jau seniai nebe tvirtovė ir kaip Trakų pilis „pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai“. Apie moralinį pagrindą jau net nebekalbu. Na, koks gali būti autoritetas įstaigos, kuri 2011 metais pasakė: „negalima šeimos susieti tik su santuoka“. Ir sulygino poras, davusias vienas kitam priesaiką prieš Dievą ir šiaip kartu gyvenančias. Na ką Jūs, brangieji. Juk čia Marijos žemė. O Jūs taip ėmėte ir vienu mostu priesaiką prilyginote visiškam nuliui. Negalima taip staigiai.

Pirma reikia žmones paruošti. Ekspertus iš užsienio pakvieskite, jeigu patys nežinote, kaip tai padaryti. Tuo pačiu bus kam išleisti tą milijardą, kurį iš pensininkų paėmėte. O ir tas nuskambėjęs sprendimas dėl nukirptų algų atstatymo. Tikrai perlenkėte lazdą. Oi, gausite atgal. Aš viską suprantu, kad reikėjo atstatyti tik saviems. Na, bet nereikia to daryti taip demonstratyviai. Yra juk tų būdų, ne man Jus mokinti. Tai ko tada stebitės, kad KT salvės, jog Europos teisė yra aukščiau visko, jau nieko nebeįtikina. Galvokite. Galvas juk turite ne tam, kad į pilvą lapų neprikristų.

Tai tiek, mielieji, tam sykiui. Pavargau aš su Jumis. Čia tokios perspektyvos atsiveria parduodant žemes užsieniečiams. Tokie pinigų maišai už tų pirkėjų nugarų stovi. Suprantu, kad tie pinigai tik popierius, bet štai užsieniečiai nesnaudžia ir randa dar tokių, kurie žemę į popierių keičia. O Jūs vis vietoje trypčiojate. Na, žodžiu, artimiausiam pusmečiui darbo turite. Ir nebandykite vėl pradingti už horizonto. Juk turi kas nors aukotis ir atlikti neigiamo personažo vaidmenį.

Nuo autoriaus

Ilgai gyvenau visiškai nesidomėdamas tuo, ką veikia mūsų valdžia ir vadovaudamasis principu „aš netrukdau Jums, Jūs netrukdykite man“.

Iki tam tikro momento abi šalys gyveno darniai ir draugiškai – viena kitai neįkyrėdavo ir buvo kas sau. Tiesa, laikas nuo laiko atlikdavau pilietinę pareigą ateidamas į kokius nors rinkimus. Dažniausiai mano pasirinkto kandidato neišrinkdavo. Todėl, savo nuosavo atstovo valdžioje, galima sakyti, neturėjau, bet dėl to ir nesijaudinau. Žodžiu, viskas vyko nykiai ir vienodai iki 2013 metų rudens, kada prasidėjo parašų rinkimas referendumui.

Tiesą sakant, jau ir anksčiau akį rėžė tam tikros tendencijos, kurios na, niekaip nesiderino su liberalų pasakomis, kad laisva rinka galų gale viską sustato į savo vietas ir tada visi gyvena ilgai ir laimingai. Šios pasakos vis nepateikdavo save patvirtinančių įrodymų. Priešingai, kaupėsi faktai, kurie netilpo į jokius rėmus ir neturėjo paaiškinimo. Bet galų gale, kadaise įgytos žinios, studijuojant inžinieriaus sistemotechniko specialybę, matyt, pradėjo duoti vaisių, ir giliai pasąmonėje padriki faktai pradėjo dėliotis į vientisą dėlionę. Ir negaliu pasakyti, kad vaizdas dėlionėje man patiko.

Jūs, žinoma, galite nesutikti su tuo, kas šiame straipsnyje bus išdėstyta. Kaip ir kiekvienas žmogus, turite laisvą valią tikėti tuo, kuo norite tikėti, su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Neversiu Jūsų patikėti. Spręskite patys. Aš tik pabandysiu pažvelgti į šiandieninę situaciją Lietuvoje per amžinųjų vertybių prizmę. Per tai, kas yra patikrinta laiko ir kas išliko nepakitę per daugel amžių.

Analizuodamas nevarginsiu Jūsų sudėtingais terminais ir įmantriais išvedžiojimais. Tuo labiau, kad tiesos suvokimui visiškai nereikalingos kokios nors sudėtingos teorijos, kurias supranta tik labai siauras specialistų ratas. Tokiu atveju taptume per daug priklausomi nuo grupelės žmonių, kurie uzurpuotų teisę į absoliučią tiesą. Beje, istorijoje taip ne kartą jau yra buvę ir tęsiasi iki pat šių dienų. Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Jeigu nemoki paaiškinti paprastai, vadinasi, pats nepakankamai supranti“. Taigi, pasitikrinsiu savo supratimo lygį kalbėdamas paprastai.

Kiekvienas iš mūsų pats gali panorėjęs atskirti, kas sako Tiesą. Tereikia paklausti savęs. Nuraminti savo protą, mintis ir paklausti. Tai taip paprasta ir natūralu. Ir didžiausia bėda, kad atsakymų mes bandome ieškoti pasitelkdami savo Protą, kuris tarnauja mūsų Ego ir sako mums tai, ką mes norime girdėti. Tikrąją tiesą žmogus jaučia ne protu, o širdimi. Tada, kai tylaus širdies balso neužgožia aplinkui mus tvyrantis triukšmas ir begalinė rutina, neleidžianti nė akimirkai stabtelėti ir atsikvėpti.

„Visos paslaptys labai paprastos, nes Tiesa paprasta, tai paprasčiausias dalykas pasaulyje, kaip tik todėl mes jos ir nepastebime.“

„Sekite savo sielos impulsais, bet ne proto, nes tik siela atsiliepia Tiesai, o protas prisiriša tik prie išorės.“
Šri Aurobindo (1872–1950), indų filosofas, jogas, poetas…

„…tiesa yra pamatas visko kas gera ir didinga.“

„Tiesa yra mūsų pačių viduje. Tai yra slapčiausias kiekvieno mūsų centras, kuriame gyvena tiesos pilnatvė. Kiekvienas piktadarys širdies gilumoje žino, kad elgiasi neteisingai, nes melo neįmanoma palaikyti tiesa.“
Mahatma Gandhi (1869–1948), politinės nesmurtinio pasipriešinimo taktikos pradininkas

„Menkadvasiai – tai žmonės, kurie pažįsta tiesą, bet ją teigia tik tiek, kiek ji derinasi su jų interesais, o jei nesiderina, jos atsisako“.

„… sakyti tiesą yra naudinga tam, kuriam ji sakoma, bet žalinga tiems, kurie ją sako …“
Blezas Paskalis (1623–1662), prancūzų filosofas, matematikas, fizikas

„… iš esmės visada buvo draudžiama tik tiesa.“
Frydrichas Nyčė (1844–1900), vokiečių filosofas, rašytojas

„Viskas praeis, viena tiesa teliks.“
Fiodoras Dostojevskis (1821–1881), vienas žinomiausių rusų rašytojų

„Pats pavojingiausias melas – tai truputį iškreipta tiesa.“
Kristofas Lichtenbergas (1742–1799), vokiečių rašytojas

Pasakyta prieš šimtmetį, kelis, ar daugiau. Ir vis dar aktualu. Pasakyčiau daugiau, aktualu kaip niekada. Atrodo – gyvename informacijos amžiuje. Spustelk klavišą, ir internetas paslaugiai pasiūlys žinias iš įvairiausių pasaulio kampelių. Tik iškyla klausimas, – kiek galima šia informacija tikėti. Matome daugybę prieštaringos ir net aiškiai melagingos informacijos pavyzdžių. Turbūt tai neturėtų kelti nuostabos. Juk internetinėje erdvėje taip pat vyksta informaciniai karai, kurių aukos esame mes su jumis.

Tokioje aplinkoje kaip niekada svarbu tampa gebėjimas atskirti, kas yra tikra, o kas tik taip atrodo ar dedasi toks. Ir čia mums į pagalbą gali ateiti laiko patikrintos, neturinčios vidinių prieštaravimų, amžinos tiesos.

Ką gi, pradžioje teks išsiaiškinti keletą dėsningumų, egzistuojančių gyvojoje gamtoje. Šie dėsningumai yra pamatiniai visos gyvybės egzistavimo principai. Ir viskas, kas jais neparemta ar jiems prieštarauja, – pasmerkta sunykti.

I. Pasaulio vientisumas

Gyvename Pasaulyje, kuriame viskas tarpusavyje yra labai glaudžiai ir subtiliai susiję. Kiekviena Gamtos dalelė atlieka savo funkciją, sąveikauja su kitais Gamtos kūriniais ir papildo viena kitą. Nėra nei vieno nereikalingo Gamtos kūrinio, kuris būtų ir veiktų tik savo siaurų interesų labui.

Paklausykime ką kalbėjo vienas iš didžiausių XX amžiaus mokslininkų:

„Kiekvienas rimtas Gamtos tyrinėtojas kokiu nors būdu turėtų būti religingas žmogus. Kitaip jis net įsivaizduoti nesugebės, kad tie be galo subtilūs tarpusavio ryšiai, kuriuos jis stebi, yra ne jo paties sugalvoti. Bekraštėje Visatoje aptinkama be galo tobulo Proto veikla. Įprastas manęs, kaip ateisto, įsivaizdavimas – didelė klaida. Jei šis įsivaizdavimas kilo iš mano mokslinių darbų, turiu pasakyti, kad mano darbai yra nesuprasti… Be reikalo daugelis, žvelgdami į XX amžiaus katastrofas, graudena: „Kaip Dievas tai leido? Taip. Jis leido. Leido mūsų laisvę, bet nepaliko mus nežinomybės tamsoje. Gėrio ir Blogio pažinimo kelias nurodytas. Ir žmogui teko pačiam mokėti už klaidingus pasirinkimus“ (Albertas Einšteinas; 1879–1955).

Taigi, pirmasis principas – visa ko vientisumas. Egzistuoja be galo subtilūs ryšiai tarp visko, kas gyva. Jūs reikalaujate moksliškai pagrįstų įrodymų? Deja, tokiu atveju mes įsileistume į sudėtingiausią mokslinę diskusiją be pabaigos. Šis fenomenas iki galo ne tik nėra įrodytas, bet ir nėra išsamiai ištirtas. Jeigu tai iš viso įkandamas riešutėlis šiuolaikiniam mokslui. Nepaisant to, šis dėsningumas veikia. Veikia labai paprastai ir nepriklausomai nuo mūsų noro ar nenoro pripažinti jo egzistavimą.

Kaip manote, ar radijo bangos egzistavo iki jų atradimo? 1880 m. velsiečių kilmės amerikietis Deividas Hjūzas pademonstravo Londono karališkosios draugijos atstovams primityvų kibirkštinį siųstuvą, bandydamas įrodyti elektromagnetinių bangų egzistavimą. Draugijos atstovai jį sukritikavo, esą tai ne bangos, o indukcija. D. Hjūzas savo darbo nebetęsė. O kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo teisus.

Mokslo yra užfiksuotas bei žinomas „šimtosios beždžionės“ efektas. Japonijoje, Kosimos saloje, gyveno kolonija laukinių beždžionių, kurias 6-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mokslininkai maitino saldžiosiomis bulvėmis (batatais) mėtydami jas po smėlį. Beždžionėms patiko batatai, tačiau nepatiko smėlis, esantis ant jų. Gyvūnai nevalgė purvino maisto. Ir štai kartą 18 mėnesių patelė Imo suprato, kad gali šią problemą išspręsti nuplovusi batatą. Ji šio triuko išmokė savo motiną ir kitas beždžiones. O kai išmokusių plauti batatą beždžionių skaičius pasiekė 100, visos beždžionės gyvenusios toje saloje ir net kitose aplink esančiose salose staiga, be jokio atrodytų išorinio postūmio, irgi pradėjo plauti bulves.

Atrodytų, nieko antgamtiško. Tačiau reikalas tame, kad keletas mokslininkų grupių stebėjo beždžiones keliose skirtingose salose. Ir vienu metu, kai beždžionių, išmokusių plauti batatus, skaičius pasiekė tam tikrą ribą (sąlyginį skaičių 100), visos beždžionės visose salose ėmė valyti batatus. Turint omenyje, kad tarp jų nebuvo absoliučiai jokio kontakto, šį fenomeną paaiškinti labai sunku.

Ir tai įvyko su visomis Japonijos beždžionėmis, net zoologijos soduose. Nors nėra žinoma, bet gali būti, kad ir visame pasaulyje, tačiau tokie globalūs tyrimai nebuvo daryti. Kaip paaiškinti šį fenomeną? Daugelis sieja šį reiškinį su informaciniu Žemės ar kosmoso lauku. Mokslininkai paskelbė išvadas. Jų nuomone – tam, kad kokia nors populiacija (pavyzdžiui žmonija) gautų (įsisavintų) naują informaciją ar padarytų kokį nors atradimą, būtina kritinė būtybių (žmonių), kurie visi ieškotų atsakymo į iškilusį (iškeltą) klausimą, masė.

Tiesą sakant, manau, kad šios mokslininkų išvados yra tik ledkalnio viršūnėlė. Ir kad egzistuoja visaapimantis ryšys tarp visko, kas gyva. Jeigu Jūs asmeniškai to nepripažįstate, tai dar nereiškia, kad tai daro mažesnę įtaką visų mūsų gyvenimams. Kas neabejotina – tai, kad šitoje srityje mūsų laukia dar daug pritrenkiančių atradimų.

Išdrįsiu teigti, jog egzistuoja ryšys ir su vietove, kur žmogus gimė. Galite tai vadinti prielaida, o galite – intuityviu žinojimu. Apie tai galima spėti ne tik iš tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių specifinės kūno sandaros – odos spalvos, plaukų, akių formos ir t.t., bet ir prisitaikymo valgyti tai vietovei būdingą maistą. Yra darbų, kuriuose įrodinėjama, jog žmogui sveikiausia valgyti maistą, užaugintą vietovėje, kur jis gimė. Pavyzdžiui, daugiau naudos lietuviui duos kadagio uoga, užauginta Lietuvoje, o ne Makedonijoje. Ir atsisakydami taip rūpestingai mums paruoštos Gamtos dovanos mažų mažiausiai patys save silpniname ir naikiname. Galbūt kas nors tik to ir siekia?

Ryšį su gimtine liudija ir nostalgija, kurią jaučiate išvykę ilgesniam laikui svetur. Kol kas negirdėjau, kad kas būtų sėkmingai „išsioperavęs“ šį jausmą. Jį galima kurį laiką prislopinti intensyviu darbu, dar intensyvesniu laisvalaikiu ar adrenaliną keliančia veikla. Bet tai vis tiek lieka su jumis. Ir primena apie save kiekvieną kartą, kai šiek tiek nurimstate nuo nuolatinio „bėgimo“.

Kita vertus, stebina mūsų valdžios užsispyrimas ir tokios neklystančios pozicijos demonstravimas žemės pardavimo klausimu. Iš kur tas žinojimas? O gal Pasaulyje yra sėkmės pavyzdžių, kai Tauta pardavė savo namus: žemes, vandenis, miškus – ir po to išliko bei oriai ir turtingai gyveno? Sakote, tai – pati naujausia ir moderniausia teorija, kuri kol kas dar neturi patvirtinimo? Tai gal palaukime 20–30 metelių ir pasižiūrėkime kuo kitoms tautoms pasibaigs šis eksperimentavimas su savimi? O tada ir nuspręsime.

A… tiesa. Juk laikas nelaukia. Popieriniai pinigai tiek ilgai neištemps, pavirs makulatūra, bus perdirbti į tualetinį popierių ir panaudoti pagal paskirtį. Tada bus sunkiau valstiečius lietuvaičius įkalbėti savo žemes išmainyti į šį visada likvidų turtą. Ir pinigų kaina bus kaip popieriaus. Kažin, kiek ritinukų reikės pakloti už 1 kv.m. derlingos žemės? Todėl viską reikia „prasukti“ staigiai ir demokratiškai, kad po to galima būtų visus priekaištus atremti „geležiniu“ argumentu – „tokia buvo laisva Tautos valia“.

Pirmoji tarpinė išvada:

Įvertinant tai, kad viskas pasaulyje yra susiję ir egzistuoja ypatingas žmonių ryšys su vietove, kurioje jie gimė, peršasi išvada: Lietuvos žemių, miškų ir vandenų išpardavinėjimas bet kam ir bet kaip – tolygus savanoriškai galūnių ar kitų savo kūno dalių amputacijai. Tiesa, pardavus organus, po to galėsime raminti save atsiradusiomis papildomomis finansinėmis galimybėmis investuoti į invalido vežimėlį ar psichologo pagalbą. Kartais žmonės išgyvena ir be galūnių bei kai kurių vidaus organų. Galėtume ir mes pabandyti. Tik apie kokią gyvenimo kokybę tada galėsime kalbėti? Kita vertus, dalis, savanoriškai save atskyrusi nuo visumos, tampa negyvybinga.

II. Dalis tarnauja visumai

Išsiaiškinome, kad visa Gamta, taip pat ir žmonės, veikia kaip vientisas organizmas, kuriame kiekviena jos dalelė atlieka savo funkciją. Ir kas nutiks, jeigu ta dalelė sugalvos savo asmeninius tikslus išsikelti aukščiau visumos gyvybinių tikslų?

Paimkime kaip pavyzdį žmogaus organizmą ir panagrinėkime kaip jis veikia. Jeigu sutrinka kokio nors vieno organo funkcija – papildomą krūvį perima kiti organai. Perima papildomą krūvį net ir tuo atveju, jeigu tai ilgainiui juos pačius susargdina. Dalis aukojasi dėl visumos. Toks yra vienas iš pagrindinių principų, vyraujančių funkcionuojant žmogaus organizmui. Ir tai yra pagrindinis visos Gyvybinės veiklos principas.

Kas nutinka, kai žmogaus organizme apsigyvena parazitas, susirūpinęs tik savo siaurais asmeniniais interesais, bet gyvenantis viso kūno sąskaita. Bet kuris medikas Jums iš karto atsakys – įsijungs natūrali apsauginė organizmo reakcija ir parazitas bus sunaikintas. Jeigu ne, organizmui gresia sveikatos sutrikimai.

Ar galėtumėte įsivaizduoti situaciją, kai mūsų kepenys pareikalauja lygių galimybių ir teisių su inkstais? O gal plaučiai, pasijutę nepakankamai įvertinti, panorės savo interesus iškelti aukščiau kitų organų? Pareikalaus padidinto dėmesio sau ir įves kvotą deguonies tiekimui kaip politinio poveikio priemonę demokratiškai organizuotame kūne? O gal visi susirinkę būrin balsavimo būdu nuspręs, kas ateinantį ketvirtį atliks širdies darbą? Ir širdis surengs konkursą, ir tieks kraują tam, kas pasiūlys geresnes ekonomines sąlygas už kraujo pumpavimą? Absurdiška, ar ne?

O kodėl atrodo absurdiška? Ar ne dėl to, kad mūsų visuomenės gyvavimo principai per daug nutolo nuo gamtoje esančių? Taip nutolo, kad nebežinome, kas yra tikra, nebenorime tikėti neįtikėtina tiesa ir mieliau renkamės į tiesą panašų melą.

Dažnai girdime apie neginčytiną atskirų individų teisę parduoti savo žemę užsieniečiams ir pasipelnyti iš tokio puikaus sandorio. Tik yra vienas skirtumas, kai žemę valdo ir dirba lietuvis ir kai ją valdys užsienietis. Lietuvis, dirbdamas ir gaudamas pelną, jį palieka Lietuvoje. Čia jis statosi namą, perka automobilį, dažo tvorą, kerpasi, eina į teatrą. Trumpiau tariant – uždirba pats ir sudaro galimybę kitiems šalies gyventojams dirbti bei uždirbti. Užsienietis pelną išsiveža į savo namus ir ten tuos pinigus išleidžia.

Todėl žemės pardavimas užsieniečiui nėra toks jau vienareikšmiškas veiksmas. Jis sukuria pasekmę – ekonomiškai silpnina Lietuvos gyventojus ir Lietuvos valstybę. O asmeninės naudos siekimas, tuo pačiu silpninant savo šalį, atitinka visus parazitinės veiklos požymius.

Antroji tarpinė išvada:

Visos tos gražios kalbos apie lietuvaičių žemvaldžių teisę parduoti savo žemes užsieniečiams yra ne kas kita kaip parazitinės veiklos propagavimas. Veiklos, kuri savo esme prieštarauja visos valstybės interesui, nes likusiai visuomenės daliai yra ne tas pats, kam bus parduota žemė, miškai ir vandenys, kas ir kokiais principais remiantis juose bus daroma. Ir leidus plisti parazitinei idėjai neribotai, rezultatas yra žinomas – viso organizmo (valstybės) mirtis… kartu su pačiu parazitu…

III. Dramblio aprašymas

Turbūt sutiksite, kad norint priimti teisingą sprendimą, reikia kiek galima išsamiau išsiaiškinti visas aplinkybes tam, kad matytumėme situaciją visą, o ne jos dalį. Iš tiesų, keistokai atrodytų, jeigu padėvėtą automobilį pirktume tik patikrinę ar pakankamai pripūstos jo padangos ir nekreipdami dėmesio į „keistus“ garsus, sklindančius iš greičių dėžės.

Senovės indų pasakėčioje „aklieji ir dramblys“ pasakojama apie grupę aklųjų, kurie, liesdami dramblį, bando aprašyti, kas tai yra. Vienas liečia dramblio koją, kitas straublį, pilvą, uodegą ir pan. Po to kiekvienas iš jų pasakoja, ką patyrė liesdamas dramblį. Pirmasis, lietęs dramblio koją, sako, kad dramblys atrodo kaip medžio kamienas. Antrasis, lietęs dramblio pilvą, pasakoja, kad dramblys yra siena. Trečiasis, lietęs ausį, apsiputojęs įrodinėja, kad dramblys tai – vėduoklė. Ketvirtasis, lietęs dramblio uodegą, įrodinėja, kad dramblys yra virvė. Penktasis, lietęs iltį, aiškina, kad dramblys – tai ietis. Ir šeštasis, lietęs straublį, labai išsigandęs pareiškia, kad dramblys yra gyvatė. Prasideda įnirtingas ginčas, nes kiekvienas aprašo dramblį skirtingai ir tuo pačiu nė vienas nėra teisus.

Žemės pardavimo užsieniečiams šalininkai vis mėgsta kartoti tuos pačius argumentus: „didžiulė nauda ją pardavusiems žmonėms“; „užsienio investicijos“; „laisvas kapitalo judėjimas“. Viskas lyg ir gražu, bet pabandykime pažvelgti į šiuos argumentus ką tik išdėstytos išminties šviesoje.

Neabejotinai, toks esminis veiksmas, kaip žemių, miškų ir vandenų pardavimas, turės daugiaplanių ir daugiasluoksnių pasekmių. Viskas nepasibaigs tik vienkartinės išmokos už parduodamus turtus gavimu. Ir nėra nė vieno Lietuvos gyventojo, kuriam ilgainiui tas neturės įtakos. Net jeigu Jūs gyvenate mieste, neturite savo dirbamos žemės ir šiuo klausimu iš viso nesidomite. Tai per daug svarbus klausimas, kad būtų galima taip lengvabūdiškai apie jį kalbėti.

Trečioji tarpinė išvada:

Tie, kurie kalba apie didžiulę naudą ir investicijas pardavus užsieniečiams Lietuvos žemes, miškus ir vandenis, pasako tik vieną dalį ir nutyli apie kitas pasekmes. Taip mums bandoma įrodyti, kad dramblys yra vėduoklė.

IV. Istoriniai pavyzdžiai (19 a. pabaiga–20 a. pradžia)

Žinodami, kad istorija nuolat kartojasi, galime atrasti tokių pavyzdžių, kurie nušviestų dabartinę situaciją Lietuvoje jau buvusių įvykių patirties šviesoje.

Japonija

Vertybių kaitos prasme panašiai reikalai klostėsi Japonijoje 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Imperatorius Meidzi (tikrasis vardas Mutsuhito, 1852–1912) valdė šalį 1867–1912 metais. Jo gimimo metu Japonija buvo izoliuota, technologijų prasme atsilikusi feodalinė šalis, kurią valdė Tokugavų siogunatas (1603 m. Ieasu Tokugava įkurtas feodalinis-karinis šalies valdymo organas) ir daimio (stambūs vietiniai feodalai, kunigaikščiai). Tačiau Meidzi valdymo laikotarpiu Japonija iš atsilikusios feodalinės šalies pavirto į klestinčią, stiprią valstybę.

1868 m. metais Imperatorius paskelbė apie reformų pradžią – jomis siekta įgyvendinti Europos šalių patirtį Japonijoje. Šalyje atsirado telegrafas, geležinkelis, elektrinės, universitetai, laikraščiai, konstitucija ir parlamentas. Buvo užmegzti diplomatiniai ryšiai su svarbiausiomis pasaulio valstybėmis.

Prasidėjo ne tik techninių, bet ir kultūrinių Europos naujovių perėmimas. Dėl savo praktiškumo europietiški vyrų kostiumai tapo populiarūs ir buvo nešiojami kasdienėje tarnyboje. Moterys pamėgo vakarietiškus drabužius, kadangi juos buvo galima gerokai greičiau ir paprasčiau apsivilkti nei tradicinį daugiasluoksnį japonišką kostiumą, tačiau noras atrodyti madingai jas skatino žymiai labiau .

Meidzi laikotarpiu galima išskirti tris etapus. 1868–1883 m. buvo vykdoma „civilizuotumo ir švietimo“ politika. Imperatoriaus įsakymu nuo 1872 m. visi valdininkai privalėjo dėvėti vakarietiško stiliaus kostiumus. Tuo pačiu Imperatorius liepė ne aklai kopijuoti vakarietišką aprangą, bet išnaudoti šiuos drabužius kaip informacijos šaltinį, perimti ir tobulinti juos, kad jie liudytų apie tautos tvirtybę. Tuo metu visi Vakarų civilizacijos atributai, tarp jų ir drabužiai, tapo pažangos simboliais. Buvo maišomos japoniškų ir vakarietiškų drabužių ansamblių detalės ir šitų bandymų metu atsirasdavo keistoki deriniai.

1883–1890 m. šis „vakarėjimo“ procesas šiek tiek aprimo. Kimono kartu su kitais „senos“ kultūros pavyzdžiais tapo užmiršti dėl jų nepraktiškumo. Moterys palaikė Imperatorienės Sioken kvietimą būti šiuolaikiškoms ir pereiti prie modernaus vakarietiško drabužio pavyzdžio.

Tačiau po to, kai Japonijos politikai ir švietėjai įdėmiai susipažino su Amerikos ir Europos kultūrų pasiekimais, nuo 1890 m. pradėjo rastis grįžimo prie tradicinių vertybių tendencijų. Jos buvo vienas iš pagrindinių savęs, kaip tautos, identifikavimo elementų. 1890 m. spalio 30 d. Japonijoje buvo paskelbtas Imperatoriaus pasirašytas „Manifestas apie švietimą“. Jame buvo privalomai nurodoma laikytis amžinųjų moralės normų, paveldėtų iš protėvių. Mokiniai turėjo tvirtai įsisavinti konfucianizmo moralines taisykles: mylėti ir gerbti tėvus, brolius ir seseris, būti ištikimi draugai, sutuoktiniams siūloma gyventi harmoningai. Buvo liepiama gerai mokytis, būti kukliems, gerbti konstituciją ir laikytis įstatymų. Todėl savo esme tai buvo ne manifestas apie „švietimą“, bet įsakas apie auklėjimą.

Bendra atmosfera buvo tokia, kad moralė laikyta alternatyva vakarietiškai įstatymo viršenybei. Ši moralinio principo viršenybė darė „įstatymą“ tam tikra prasme amoralų. Kaip teigė to meto žurnalistas Kuga Katsunan (tikrasis vardas Nakata Minoru), „įstatymas baudžia ir baugina, bet neapdovanoja ir nenukreipia“. Tokiu būdu Japonijoje susiformavo vientisa gynybinė linija nuo „pragaištingos“ Vakarų įtakos. Japonai pripažino, kad įstatymų laikymasis yra svarbu. Bet tikrais japonais juos darė tai, kad visi be išimties gyventojai pripažino tų pačių tradicinių ir moralinių vertybių viršenybę. Vienas iš Japonijos Konstitucijos kūrėjų Inoue Kovasi taip pat palaikė moralės prieš įstatymą viršenybės principą. Ir net pradžioje į Konstituciją nebuvo įtraukta norma apie privalomumą laikytis įstatymų ir Konstitucijos. Tiesa, į galutinį Konstitucijos tekstą ši norma pateko.

Imperatorius Meidzi ir pats sau kėlė aukštus moralinius reikalavimus. Yra žinomas jo įsakas: 1905 m. karo su Rusija metu tiekti jo ir jo sergančių vaikų stalui tokį patį maisto davinį, kurį gaudavo Japonijos kareiviai fronte.

Kai mirė šis Japonijos Imperatorius – gedėjo visa šalis. Į pasiruošimo laidotuvėms procesą, kuris truko pusantro mėnesio, įsitraukė visi. Net ir miręs, Meidzi neprarado gebėjimo vienyti tautą. Šalies laikraščiai jį lygino su didžiuoju reformatoriumi Rusijos caru Petru I.

Rusija

Kitas to paties laikotarpio pavyzdys yra Rusijos Imperatorius Nikolajus II, valdęs šalį 1894–1917 m.

Jo valdymas sutapo su greitu pramoniniu-ekonominiu šalies vystymusi. Rusijoje augo miestai, buvo statomi geležinkeliai, kuriamos naujos įmonės. Imperatorius palaikė sprendimus, skatinančius socialinę ir ekonominę modernizaciją. Taip pat ir Stolypino žemės reformą.

Valdant Imperatoriui Nikolajui II Rusijoje įvyko didžiausias rusų tautos augimas. Per nepilną ketvirtį amžiaus gyventojų padaugėjo 62 mln. Greitai augo ekonomika. 1885–1913 m. pramonės produkcija išaugo 5 kartus ir aplenkė labiausiai išsivysčiusių valstybių augimo tempus. Rusijos žmonių pajamos išaugo nuo 8 mlrd. rublių 1894 m. iki 22–24 mlrd. rublių 1914 m., t.y. beveik tris kartus. Ypatingai greitais tempais augo darbininkų pajamos pramonėje. 8 kartus išaugo bendros išlaidos švietimui ir kultūrai –jos daugiau nei dvigubai viršijo išlaidas švietimui Prancūzijoje ir 1,5 karto – Anglijoje.

Pagal pagrindinių žemės ūkio kultūrų gamybą Rusija pakilo į pirmąją vietą pasaulyje. Šalis eksportuodavo 2/5 visos pasaulio žemės ūkio produkcijos. Nors darbo našumas, palyginti su pirmaujančiomis pasaulio valstybėmis, dar stipriai atsiliko, bet 1913–1917 m. Rusija užtikrintai pateko į labiausiai išsivysčiusių ir sėkmingų pasaulio šalių penketuką.

Autokratinis šalies valdymo būdas netrukdė ekonominiam Rusijos augimui. 1905 m. spalio 17 d. Manifestu Rusijos gyventojai įgavo asmens teisę į neliečiamumą, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę. Šalyje augo politinės partijos, buvo leidžiami tūkstančiai periodinių leidinių. Išrinktas Parlamentas. Teismai praktiškai buvo atskirti nuo vykdomosios valdžios.

Greitas pramoninio ir žemės ūkio sektorių vystymasis Rusijoje sudarė sąlygas turėti stabilią, auksu grįstą konvertuojamą valiutą. Po 1897–1899 m. atliktos pinigų reformos vietoje popierinių kupiūrų buvo išleistos auksinės monetos. Aukso monetos laisvai cirkuliavo kartu su banknotais. Lygiagretus auksinių ir popierinių pinigų judėjimas pasižymėjo stabilumu. Jį palaikė pastovus aukso atsargų ir banknotų masės balansas. Rublis „spaudė“ Prancūzijos franką ir Vokietijos markę, lenkė JAV dolerį ir pagal kotiruotę ryžtingai artėjo prie svaro sterlingų.

Valdant Nikolajui II tiesioginių mokesčių našta buvo 4 kartus mažesnė nei Prancūzijoje bei Vokietijoje ir 8,5 karto mažesnė nei Anglijoje. Buvo sukurta geriausia tuo metu įstatyminė bazė, apibrėžianti darbo santykius, normuojanti darbo laiką, numatanti kompensacijas įvykus nelaimingiems atsitikimams ir privalomą darbuotojų socialinį draudimą ligų, invalidumo ir senatvės atvejais. Valstybinio aparato išlaidos, padalijus jas kiekvienam gyventojui, sudarė nepilnus 10 rublių per metus – gerokai mažiau nei didžiosiose pasaulio valstybėse.

Imperatorius aktyviai skatino rusiškos kultūros, meno, mokslo vystymąsi. Vienu iš pirmųjų jo įsakų (1895 m.), buvo nurodymas išskirti reikšmingas sumas, siekiant finansiškai padėti to prašantiems mokslininkams, rašytojams, publicistams, o taip pat jų našlėms ir našlaičiams.

To meto visuomenė mėgo muziką, taip pat ir operą – Kijevas, Odesa, Varšuva, Tiflisis (dabar Tbilisis) turėjo savo operos teatrus. Peterburge tokių teatrų buvo net 4. Suprasdamas, kad paprasti žmonės neįpirks bilietų į prabangius dramos ir operos teatrus, caras nurodė pastatyti didelį pastatą, kuriame įsikūrė teatrai, koncertų salės, restoranai. Įėjimo mokestis buvo 20 kapeikų.

Daugelio žmonių liudijimai, dienoraščių užrašai, išlikę Imperatoriaus susirašinėjimai liudija apie žmogų, turintį stiprią dvasią, nuostabių moralinių savybių ir tam tikrų būtinų valdovui bruožų. Nikolajus II pasižymėjo ypatinga savitvarda ir atkaklumu. Apie jo savitvardą galima spręsti ir iš to, kad niekas niekada nematė jo audringai įpykusio, smarkiai džiaugsmingo ar daugiau mažiau įsiaudrinusio.

Vokiečių diplomatas Rex laikė Imperatorių turtingos dvasios, kilnių minčių, apdairiu ir taktišku žmogumi. Diplomatas rašė: „Jo manieros tokios kuklios ir jis taip mažai rodo išorinio ryžto, kad lengva pamanyti jį neturint stiprios valios; bet jį supantys žmonės tvirtina, kad jis turi pakankamai tvirtai išreikštą valią, kurią moka realizuoti gyvenime pačiu ramiausiu būdu“.

Nepalenkiamą Nikolajaus II valią įgyvendinant savo planus pastebėjo daugelis jį pažinojusių žmonių. Iki tol, kol planas nebūdavo galutinai įvykdytas, caras vis sugrįždavo prie jo siekdamas savo tikslo. Istorikas O.O. Oldenburg tuo klausimu rašė: „Valdovo „geležinė ranka“ buvo apvilkta aksomu. Jo valia nebuvo panaši į griaustinio grūmojimą. Ji nepasireikšdavo sprogimais ir audringais kontaktais; veikiau ji buvo panaši į kalnų upokšnio bėgimą link žemumoje plytinčio vandenyno. Savo kelyje jis aplenkia kliūtis, nukrypsta į šalį, bet galų gale su nepalaužiamu pastovumu artėja savo tikslo link“.

Imperatorius buvo giliai tikintis žmogus. Jam teko svarbus vaidmuo Rusijos bažnyčios gyvenime. Nikolajaus II valdymo metais buvo palaiminta daugiau šventųjų nei per visą XIX amžių. Buvo pastatyta daugybė naujų cerkvių. Vienuolynų skaičius išaugo nuo 774 (valdymo pradžioje) iki 1005 (1912 m.). Istorikas S.S. Oldenburg rašė: „Imperatoriaus Nikolajaus II visų pažiūrų pagrindu buvo tikėjimas į Dievą ir jo, kaip caro, tarnystės pareiga. Jis buvo įsitikinęs, kad atsakomybė už Rusijos likimą gula ant jo pečių ir kad jis atsako už tai prieš patį Viešpatį“. Apie save Imperatorius kartą pasakė: „Tai, kad jūs matote mane tokį ramų, taip yra todėl, kad aš tvirtai tikiu, jog Rusijos likimas, mano asmeninis ir mano šeimos likimai – Dievo rankose. Kas beatsitiktų, aš lenkiu galvą prieš jo Valią“.

Nikolajui II priklauso visiško ir pilno nusiginklavimo idėja. 1898 m. jo nurodymu buvo paruoštas Kreipimasis į visas pasaulio valstybes sustabdyti nepaliaujamą ginklavimąsi. Rusijos iniciatyva buvo surengta visuotinė taikos konferencija. Pagrindiniai Nikolajaus II pasiūlymai nebuvo priimti, bet konferencija pasibaigė sutarimu uždrausti ypatingo žiaurumo kariavimo būdus.

Imperatorius buvo tvirtai įsitikinęs, kad girtuoklystė yra yda, skaldanti rusų tautą, ir kad caro valdžios pareiga – kovoti su šia yda. XIX a. pabaigoje caras pradėjo reformas, nukreiptas prieš girtuoklystę. Tuo tikslu buvo imta kurti vadinamąsias „tautos blaivumą globojančias“ bendruomenes. Jos rūpinosi blaivios gyvensenos ir krikščioniškų vertybių propagavimu. Šių bendruomenių nariai buvo dvasininkijos, administracinės ir teismų valdžių, visuomeninių įstaigų atstovai ir privatūs asmenys. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas blaivybei armijoje. 1908 m. pabaigoje degtinė armijoje buvo paskelbta už įstatymo ribų ir pakeista „lengvu“ vynuogių vynu. 1914 metais įsigaliojo naujas įsakas „Priemonės prieš spiritinių gėrimų vartojimą armijoje“. Ginkluotosiose pajėgose buvo nustatomas griežčiausias „sausas įstatymas“. Nė vienoje pasaulio valstybėje dar nebuvo taikytos tokios radikalios priemonės. Tai buvo negirdėta patirtis. 1915 metų sausį Dūma be prieštaravimų patvirtino einamųjų metų biudžetą, kuriame nebuvo numatyta pajamų nuo spiritinių gėrimų pardavimo.

Kada 1914 m. Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai, Rusija užtarė mažą slavų tautą. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Karo pradžia Rusijai buvo sėkminga, bet kiek vėliau pradėjo patirti pralaimėjimą po pralaimėjimo. Nesėkmėmis fronte pasinaudojo revoliucionieriai, pradėję propagandą užnugaryje ir fronte. Vokiečių armija greitai judėjo į Rusijos centrą. Tokiomis aplinkybėmis Nikolajus II perėmė vadovavimą kariuomenei į savo rankas ir persikėlė į Mogiliove buvusį generalinį štabą. Reikėjo nežmoniškų pastangų, kad Imperatorius pakeltų karių dvasią, sustiprintų armiją ir pakeistų situaciją fronte.

1916 m. „žlugusi“ Rusijos armija atsakė galinga kanonada ir šturmu. Rusijos pasiekimus pastebėjo Anglijos gynybos ministras Vinstonas Čerčilis. Jis rašė: „Mažai yra labiau pritrenkiančių Pirmojo pasaulinio karo epizodų, kaip prisikėlimas, persiginklavimas ir atnaujintos galingos Rusijos pastangos 1916 m. 1916 metų vasarą Rusija, kuri prieš tai 18 mėnesių buvo beveik beginklė, kuri 1915 metais patyrė visą eilę triuškinamų pralaimėjimų, savo pastangomis ir panaudodama sąjungininkų resursus, iš tikro sugebėjo organizuoti, apginkluoti, aprūpinti ir išrikiuoti karo lauke 60 armijos korpusų, vietoje 35, su kuriais pradėjo karą“. Ta proga generolas N.A. Lochvickij pasakė: „Petrui I prireikė 9 metų, kad Narvos pralaimėtojus paverstų Poltavos nugalėtojais. Paskutinis vyriausiasis imperatoriškosios armijos vadas Nikolajus II atliko tą patį darbą per 1,5 metų“.

Bet Imperatoriaus pasiekimus pastebėjo ir jo priešai. S.S. Oldenburg rašė: „Pats sunkiausias ir labiausiai pamirštas Imperatoriaus Nikolajaus II žygdarbis buvo tai, kad jis atvedė Rusiją iki pergalės slenksčio, bet jo priešai neleido jo peržengti“. Revoliucionieriai sąmoningai blokavo duonos tiekimą į Petrogradą. Pasipiktinę miestiečiai išėjo į gatves su lozungais „Šalin karą!“, „Tegyvuoja Respublika!“ ir reikalavo duonos. Prasidėjo duonos ir kitų parduotuvių plėšimas bei niokojimas. Buvo mušami ir žudomi „gorodovyje“ (dabartinis atitikmuo – policininkai). Prasidėjo liaudies maištas.

Imperatorius išleido visą eilę įsakų. Pasiųsti į Petrogradą iš fronto atitrauktus kariuomenės dalinius, laikinai sustabdyti Dūmos ir Valstybės tarybos veiklą. Pagal Nikolajaus II sumanymą valdžia turėjo susikoncentruoti jo bei jo Vyriausybės rankose ir remtis ištikima carui armija. Bet jo įsakymai nebuvo vykdomi. Generolai neatvedė dalinių iki Peterburgo. Sukurstyti maištininkų, Petrogrado atsargos pulkų kariai atsisakė paklusti savo karininkams. Dūma pasipriešino valdovo įsakymui ir suformavo Laikinąją vyriausybę. Sąmokslą palaikė Generalinio štabo generolai ir aukščiausi kariuomenės vadai. Jie kreipėsi į Imperatorių su „primygtiniu pasiūlymu, vardan Rusijos gerovės ir vardan Pergalės, atsisakyti sosto“. Valdovo traukinį priverstinai, vietoje Mogiliovo, nukreipė į Pskovo srities stotį, kuri turėjo labai simbolišką pavadinimą – „Dno“ („Dugnas“, vert. į lietuvių k.). Praktiškai nuo 1917 m. vasario 28 d. Imperatorius buvo sąmokslininkų užblokuotas savo traukinyje.

Kovo 1 d. caras liko vienas, praktiškai areštuotas traukinyje, išduotas ir paliktas pavaldinių, atskirtas nuo šeimos. Savo dienoraštyje jis užrašė: „aplinkui tik išdavystė, melas ir baimė“.

Šalia neatsirado žmonių, ištikimų priesaikai ir savo Imperatoriui. Visi pasirodė besą išdavikai – nuo eilinių kareivių iš Piterio atsargos pulkų iki frontų vyriausiųjų vadų ir artimiausių giminių – didžiųjų kunigaikščių. Niekas jo neparėmė. Visi tik įtikinėjo carą, kad sosto atsisakymas išgelbės Rusiją. Ir valdovas, pastatytas prieš išdavystės faktą, 1917 m. kovo 2 d. išsiuntė Dūmos pirmininkui telegramą: „Nėra tokios aukos, kurios aš negalėčiau paaukoti vardan Rusijos gerovės ir jos išgelbėjimo. Todėl aš pasiruošęs atsisakyti sosto“.

Tai ne caras atsisakė sosto. Tai Rusija atsisakė savo caro.

Po sosto atsisakymo įvykiai pradėjo klostytis priešingai, nei kalbėjo opozicionieriai: prasidėjo tautos, davusios laisvę žemiausioms aistroms, moralinis degradavimas; Rusija nenumaldomai judėjo į pražūtį. Jokios naudos iš sosto atsisakymo šalis negavo. Imperatorius buvo tas dvasinis pagrindas ir jėga, kuri palaikė ir vedė tautą; kai to pagrindo neliko – neliko nieko, kas saugojo tautą nuo dvasinės pražūties.

Nikolajus II su savo artimaisiais buvo areštuotas ir laikomas Carskoje Selo. Jiems teko kęsti sargybinių ir kitų „naujų“ žmonių pažeminimus bei įžeidinėjimus. Liepos 31 d. Imperatorius su šeima buvo iškeldinti iš savo rūmų ir išsiųsti į Sibirą. Rugpjūčio 6 d. visa šeima garlaiviu „Rus“ atvyko į Tobolską. „Sieloje taip neapsakomai skaudu už brangiąją Rusiją, kad neįmanoma apsakyti“, – tai buvo carienės Aleksandros Fiodorovnos žodžiai iš asmeninio laiško.

1918 m. pavasarį iš Maskvos atvyko bolševikų komisaras, kuris pranešė, kad Nikolajų II išsiveža. Su juo nusprendė vykti ir Aleksandra Fiodorovna bei caraitė Marija. Visa šeima vėl susitiko gegužės pradžioje Jekaterinburge. Sargybinių pasityčiojimai tapo dar išradingesni. Laikinosios Vyriausybės komisija, sukurta tam, kad surastų caro veiklos, nukreiptos prieš tautą, įrodymų, nerado nieko, kas juodintų Imperatoriaus vardą. Pagrindinis tyrėjas V.M. Rudnev savo pranešimą baigė žodžiais: „Imperatorius skaidrus kaip krištolas“.

Kai Imperatoriui Nikolajui II buvo pranešta, kad vokiečiai, remdamiesi Bresto taikos sutartimi, reikalauja perduoti jiems caro šeimą, pasak P. Žiljaro, jis įvertino tai kaip įžeidimą, o ne pagalbą. O Aleksandra Fiodorovna pridūrė: „Po to, ką jie padarė su Imperatoriumi, aš esu linkusi numirti Rusijoje, negu būti išgelbėta vokiečių“.

1918 m. liepos 17 d. naktį Imperatorius Nikolajus II, Imperatorienė Aleksandra Fiodorovna, caraitės Olga, Tatjana, Marija, Anastasija ir caraitis Aleksejus buvo sušaudyti Jekaterinburge, inžinieriaus Ipatjevo namuose. Kartu buvo sušaudyti Imperatoriaus šeimos gydytojas Jevgenij Botkin, virėjas Ivan Charitonov, kamerdineris Aleksej Trupp, kambarinė Anna Demidova. Taip pat buvo užmušti pradėję staugti du caro šeimos šunys: caraitės Tatjanos prancūzų buldogė Ortino ir caraitės Anastasijos karališkas spanielis Džimmi (Džemmi).

Visa Romanovų šeima XX a. pabaigoje paskelbti Rusijos stačiatikių šventaisiais.

Ketvirtoji tarpinė išvada:

Nuo aprašytų istorinių įvykių prabėgo 100 metų. O toks įspūdis, kad tai vyksta dabar. Išskyrus kai kurias naujas, bet neesmines mokslinės-techninės revoliucijos dekoracijas, daugiau niekas nepasikeitė. Ir šiais laikais turime galimybę stebėti: šalia sąžinės, garbės, herojiškumo, pasišventimo, ištikimybės klesti melas, apgaulė, išdavystė, bailumas.

Šie istoriniai įvykiai liudija apie dvi valstybes, kurioms vadovavo neeilinės asmenybės. Neeilinės žvelgiant ne tik iš tų asmenybių gyvenamojo laikotarpio perspektyvos, bet ir iš viso šimtmečio. Vedamos valdovų, kurie moralės ir dvasinius principus kėlė aukščiau sausos įstatymo raidės, šios dvi valstybės išgyveno neregėtą pakilimą.

Tiesa, Rusijos tauta 1917 m. pasirinko išdavystės kelią. Bet už tai jie skaudžiai sumokėjo. Po 1917 m. revoliucijos kelis metus vykęs pilietinis karas pareikalavo 800 tūkstančių raudonarmiečių ir baltagvardiečių gyvybių. Ir dar 10 milijonų eilinių Rusijos piliečių. Lyg to būtų maža, šalis 7 dešimtmečius kūrė utopinę realybę su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

V. Aukštyn kojom

Didžiosios Britanijos valstybės veikėjas Bendžaminas Dizraelis (1837 m. gruodžio 21 d. – 1901 m. balandžio 19 d.), tris dešimtmečius dirbęs Vyriausybėje, du kartus ėjęs premjero pareigas, yra pasakęs: „Sėkmės paslaptis – tai tikslo pastovumas“. Sunku ginčytis su tokią patirtį turinčiu žmogumi.

Turbūt visi sutiksite, kad norint pasiekti numatytą tikslą, visų pirma reikia tą tikslą turėti ir po to nuosekliai jo siekti. Tai labai gerai iliustruoja sportininkų pavyzdys. Iškeliamas tikslas, pavyzdžiui, dalyvauti artimiausiose Olimpinėse žaidynėse. Kaip žinome, norint dalyvauti Olimpiadoje reikia pasiekti tam tikrų aukštų sportinių rezultatų. Tuo tikslu pradžioje įvertinami esami sportininko pasiekimai, sudaromas kelerių metų pasiruošimo planas bei numatoma, kokiais terminais bus pasiekti kontroliniai tarpiniai ir galutinis rezultatai. Įvertinus pasiektus tarpinius rezultatus, galima koreguoti treniruočių procesą ir visą pasiruošimo eigą. Ir galų gale, numatytu laiku pasiekiama aukščiausia sportininko fizinė forma ir pasiruošimo lygis.

O kaip yra mūsų valstybėje? Kažkodėl viešojoje erdvėje neįvardijami, kokių aiškių ir konkrečių tikslų siekia Lietuva. Aptakios formuluotės, tokios kaip integruosimės, skatinsime, plėsime, didinsime, aiškumo nesuteikia ir į klausimą – o ko vis dėlto mes tuo integravimusi, skatinimu, plėtimu ir didinimu siekiame – neatsako.

Strategija „Lietuva 2030“

Gal miglą prasklaidys Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“? Tai du dešimtmečius apimantis šalies raidos dokumentas. Šiame dokumente nurodoma, kad mūsų šalis yra Skandinavijos valstybių, seniai tapusių išmintingo gerovės valstybės kūrimo pavyzdžiu, kaimynė ir sieks tikslingai perimti šių valstybių patirtį. Taip pat nurodoma, kad Lietuva iki 2030 m. turėtų „siekti tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono, į kurį įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi“.

Pradžioje lyg ir aišku: „turime siekti tapti integralia („integralus“ – sudarantis visumą, vientisas – aut. pastaba) dalimi“. Tai reiškia, kad iki 2030 metų turime tapti neatskiriama tam tikro vientiso darinio dalimi. Kyla abejonių, kaip galima vienu metu būti ir ko nors dalimi, ir tuo pačiu metu išlikti „laisvai ir nepriklausomai“? Bet judėkime toliau.

Nurodoma, kad dar turime tapti „sėkminga“ dalimi. Jau tampa nevisai aišku, ką tiksliai reiškia šis terminas. Gal tai, kad mums kartkartėmis turėtų sektis? Šiek tiek panašu į avantiūrą, bet drąsu. Taipogi numatomas politinis ir ekonominis mūsų valstybės konsolidavimas („konsolidavimas“ – susivienijimas bendrai veiklai – aut. pastaba) į Šiaurės ir Baltijos valstybių regioną. „Susivienijimas bendrai veiklai“ – skamba įkvepiančiai ir didingai. Tik ir vėl neaišku: ką susivieniję veiksime ir ką kursime? Taip, taip, jau girdžiu kaip šaukiate: kursime gerovę!!! Tik ir vėl kyla klausimas: kam tą gerovę kursime? Lietuviams? Ar mūsų kaimynams skandinavams? Hmmm…

Kilnu. Ir nereikia prunkšti. Tikrai kilnu. Patys turime 20% skurstančių gyventojų, valstybės ir savivaldybių skolos tik auga (tarp jų – ir tiems patiems skandinavų bankams), o mes atiduodame jiems didžiausias pajamas generuojančias įmones ir ištisus ekonomikos sektorius, kad taip prisidėtume prie gerovės kūrimo jų šalyse. Tikrai niekas mūsų neapkaltins tolerancijos stoka šiaurinių kaimynių atžvilgiu.

Toliau skaitome suformuluotą viziją – Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi. „Nacionalinis tapatumas“ skamba patraukliai. Tik vėl šioks toks neaiškumas – jeigu lietuvių emigracija ir padidintas mirtingumas tęsis dabartiniais tempais, kuri tauta bus dominuojanti Lietuvoje 2030 m. ir kurios tautos nacionalinį tapatumą su Lietuva toleruosime?

Skaitant strategijos tekstą akis vis užkliūva už dažnai kartojamų teiginių: „atvirumas kitokiam požiūriui“, „kiekvieno piliečio naujovėms atvira visuomenė“, „visuomenė, kurios nariai nebijo pokyčių“, „ateities Lietuvos piliečiai… jausis laisvai tik tada, kai nebijos naujovių“, „turime būti šiuolaikiška ir atvira dabarčiai visuomene“. Trumpiau tariant, turime atsiverti visiškai: ir ekonomiškai, ir kultūriškai, ir pilietiškai, ir dar visaip kaip. Tik ir vėl graužia abejonė. Visiškai pilnai atsivėrus „kiekvieno piliečio naujovėms“, be abejonės, turėsime ne tik gerų, bet ir blogų patirčių, darančių mūsų gyvenimą savo šalyje dar labiau komplikuotą. Na, bet už tai galės džiaugtis „adrenalino fanatikai“, kuriems aštrių pojūčių netrūks iki pat 2030 m.

Skaitykime toliau. Sutinkame dar vieną nerimą keliančią formuluotę: „Visuomenė turi pripažinti socialinę atskirtį patiriančių asmenų teises, padėti jiems išsaugoti orumą ir būti visaverčiais visuomenės nariais… padėti kovoti su stereotipais ir stigmatizacija („stigmatizacija“ – neigiamų savybių priskyrimas asmenims ar jų grupėms – aut. pastaba), išsaugoti ir stiprinti… lygias galimybes visiems“. Gal paskutiniu metu pasidariau įtarus, bet apie kokius asmenis, patiriančius socialinę atskirtį, čia kalbama? Ir su kokiais stereotipais mes turime kovoti? Gal su stereotipu, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters? Bet tai tik mano prielaida, gal strategijos autoriai visai ką kita turi omeny. Tačiau nesuprantu ir jau klasika tapusio burtažodžio „lygios galimybės visiems“. Nors užmuškite – išties nesuprantu, kaip sveikame organizme gali būti lygios blužnis ir skrandis. Ką čia reikia lyginti? Ar žmogus, turintis talentų muzikos srityje, privalo kovoti dėl lygių teisių maišyti skiedinį statybose?

Ir visiška dezorientacija ištinka paskaičius: „Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius – kaip į svetimus… Svarbu suvokti, kad esame viena tauta. Visuomenė turi būti solidari ne tik su išvykusiaisiais ar atvykusiaisiais, bet ir… su skirtingomis visuomenės grupėmis, skirtingomis kultūromis“. Ar tuo norima pasakyti, kad brolis, išvykęs į Airiją, turi būti toks pat brangus kaip ir kinas, atidaręs restoraną gretimoje gatvelėje? Tik vieno nesuprantu: ar brolis turi tapti mažiau artimas, ar kinas turi tapti kaip brolis? Reiks kada kokio protingo žmogaus paklausti.

Deja, nieko nerandame apie tikėjimo skatinimą. Keliose vietose sutinkame užuominas apie tautiškumą ir moralę, bet čia pat eina mintis: „Turime iš naujo (išskirta aut.) persvarstyti savo tautinį tapatumą, suvokti kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje“.

Nežinau kaip jums, bet mano galvoje, perskaičius strategiją, susiformavo toks Lietuvos tikslas 2030 m. – tapti vientiso darinio, tam tikros „pilkos masės“, dalimi, priskiriama Skandinavijos regiono Lietuvos padaliniui, kuriame gyvena sumani visuomenė, neidentifikuojanti savęs su Lietuva ir kadaise joje gyvenusia lietuvių tauta. Be skrupulų priimanti visus ekonominius, kultūrinius ir visuomeninius Skandinavijos šalių pasiekimus. Netikinti. Sudaryta iš narių, perdėm susirūpinusių savo asmenybėmis ir turinčiomis labai „blankų“ supratimą apie moralę ir dorovę.

Sakote, perdedu? Ir su Skandinavijos šalimis mes jungsimės bendražmogiškų vertybių pagrindu? O nukopijavę jų ekonominės veiklos modelį tapsime klestinčia šalimi, kuri gerbia ir rūpinasi kiekvienu savo piliečiu ir nepalieka jo vieno bėdoje? Ir Lietuva taps jaukiais namais lietuvių tautai ir kitoms tautoms, kurios istoriškai neatsiejamos su šiuo kraštu bei rūpinasi ir puoselėja savo Tėvynę?

Tai gal tada taip reikėjo ir įrašyti toje Strategijoje? Kad nekiltų dviprasmiškų abejonių. Juk ką gali žinoti, kaip Strategiją interpretuos asmuo, kuriam bus pavesta ją įgyvendinti. Galų gale, juk strateginiai tikslai turi įkvėpti kiekvieną, kuris juos skaito, ir pakylėti sąmonę į tą lygmenį, kuriame nėra prieštaravimų tarp visumos dalių.

Na, gerai, panagrinėkime ką nors labiau apčiuopiamo. Užeikime iš kitos pusės ir pabandykime įvertinti tarpinius Lietuvos rezultatus kelyje į sėkmę.

Tiems, kas mėgsta skaičius

2014 m. sausio pirmomis dienomis televizijos laidoje „Nuoga tiesa“ sveikatos apsaugos ministras V. P. Andriukaitis pažėrė statistinių duomenų iš Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro parengtos ataskaitos „Socialiniai veiksniai, lemiantys sveikatos netolygumus Europos regione“.

Pasirodo, kad:

– vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje: viena mažiausių ES;
– socialinė nelygybė Lietuvoje: didžiausia ES;
– vaikų skurdas ir mirtingumas: vienas didžiausių ES;
– savižudybių rodiklis: didžiausias ES;
– Lietuvos gyventojų mirtingumas: vienas didžiausių ES;
– pagal NETO migraciją Lietuva: absoliuti ES rekordininkė;
– per dešimt metų (2004–2014) emigravo 444 425 Lietuvos gyventojai (Statistikos departamento duomenys).

Be to,
– valstybės skola 2004–2014 metais išaugo nuo 12,16 mlrd. iki 60,06 mlrd. Lt;
– valstybės skolos valdymo išlaidos 2004–2014 metais išaugo nuo 0,66 mlrd. iki 2,3 mlrd. Lt;
– savivaldybių skolos pasiekė 3,5 mlrd. Lt.

Na štai. Dabar galime įvertinti, ką pasiekėme per paskutinį dešimtmetį, ir tuo pasirėmę numatyti tolimesnę judėjimo kryptį.

Taigi „vaizdelis“ atrodo taip.

Socialinių veiksnių situaciją Lietuvoje stabilizavome ir įsitvirtinome ES valstybių sąrašo dugne. Stabiliai užtikriname LR piliečių teisę į skurdą. VšĮ „DEMOS kritinės minties institutas“ analitikas Tomas Tomilinas, pristatydamas šio instituto tyrimą „Skurdas ir gerovė Lietuvoje“, tvirtina, jog Lietuva pagal skurdą yra 5-oje vietoje ES po Bulgarijos, Rumunijos, Ispanijos ir Graikijos. Taip pat nurodė, jog „Lietuvoje labai paplitęs stereotipas, jog, „jei dirbsi – neskursi“, tačiau skurdas mūsų šalyje sisteminis. Daug skirtingų tyrimų rodo, kad Lietuvoje badauja Kauno miesto dydžio gyventojų skaičius – per 12 mėnesių 350 tūkst. Lietuvos gyventojų trūksta pinigų maistui. Ir tai tikrai nėra socialinės rizikos šeimos, o dažniausiai – dirbančios moterys, vienos auginančios vaikus“. Statistikos departamentas informuoja, jog negavę socialinių pašalpų, žemiau skurdo rizikos lygio 2011 m. būtų atsidūrę 30,2% Lietuvos piliečių, 2012 m. – 28,4%.

Liūdnai atrodo ir savižudybių skaičiaus tendencijų grafikas. Šioje pozicijoje esame lyderiai Europoje. Atkreipiu dėmesį į keistą dėsningumą: savižudybių skaičius staiga pradėjo didėti nuo 1990 m., t.y. po to, kai atkovojome Nepriklausomybę. Iki 1992 m. mūsų šalis nebuvo pirmaujanti Europos Sąjungoje šiuo atžvilgiu. Ir tik 2007 bei 2010 metais beveik pavyko sugrįžti į 1990 m. lygį.

Ne mažiau klausimų kyla žvelgiant į kitą grafiką, kuriame pavaizduotas savižudybių dažnis Lietuvoje 1930–1940 ir 1986–2008 metais. Kas nutiko Tautai, mums visiems, kad savižudžių skaičius, palyginti su prieškariniu laikotarpiu, padidėjo 4 kartus? Juk, kaip teigia žiniasklaida, gyvename demokratinėje, teisinėje, laisvoje, nepriklausomoje valstybėje. Na, ko daugiau norėti?.. O žmonės vis tiek žudosi.

Peršasi išvada: yra kažkokia priežastinė dedamoji, kurios iki šiol niekas nepastebėjo ir nebandė vertinti. O gal ir pastebėjo? Nežinau. Tik viešojoje erdvėje aiškių atsakymų tuo klausimu girdėti neteko.

Bet, kaip taikliai pastebėjo humanitarinių mokslų daktaras, filosofas Krescencijus Stoškus, yra ir kitas, šiek tiek švelnesnis tautos savižudybės būdas – emigracija. Kas gi darosi su Lietuva, jeigu lietuvaičiai masiškai išvyksta iš savo šalies, iš namų? Išvyksta į ten, kur visą gyvenimą – geriausiu atveju – bus tik svečiai. Per 10 metų išvyko 444 tūkst. Ir daugiausia išvyksta jaunyvo ir darbingo amžiaus žmonės.

Vienas pažįstamas, grįžęs į Lietuvą iš Norvegijos prieš Naujus 2014 metus, papasakojo šiurpų „vaizdelį“. Vilniuje iš lėktuvo išlipo ir oro uosto link patraukė vien vyriškiai 20–40 metų amžiaus, kalbantys lietuviškai. „Tautos žiedas“, dirbantis, besimokantis, kuriantis, mokantis mokesčius kažkur ten, Europoje. Ne mažiau iškalbingai apie tautos sunykimą byloja ir čia pateikiami grafikai, kuriuose vaizduojamos gimstamumo, mirštamumo, natūralaus gyventojų prieaugio ir santuokų bei ištuokų tendencijos 1980–2010 m. laikotarpiu. Ir vėl atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad ir gimstamumas staiga pradėjo mažėti, o mirštamumas didėti, ir natūralus gyventojų prieaugis kristi bei santuokų skaičius mažėti būtent nuo 1990 m.

Taigi tokios štai tokelės. Beveik trečdalis tautos skursta ir negali prasimaitinti iš gaunamo darbo užmokesčio. Apie 15% visų Lietuvos gyventojų emigravo vien per pastaruosius 10 metų. Savižudybių skaičiumi esame lyderiai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Pagal skirtumą tarp mažas ir dideles pajamas gaunančių žmonių esame pirmi Europoje. Per pastaruosius 20 metų gimstamumas sumažėjo 1,5 karto, o mirštamumas padidėjo 1,3 karto. Natūralus gyventojų prieaugis iš teigiamo tapo neigiamas. Santuokų skaičius sumažėjo 1,5 karto. Be to, dar turime 5 kartus išaugusią valstybės skolą per pastaruosius 10 metų.

Gal aš ko nors nežinau? Gal mūsų šalyje vyksta karas? Karas prieš Lietuvą ir joje gyvenančiuosius? Migracijos srautai pasaulyje sudaro 3 proc. Lietuvos rodiklis šią normą viršija penkis šešis kartus, 2012 m. sakė Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė. „3 % yra normalus judėjimas, tačiau, kada emigracija viršija 3 %, bet kuri valstybė privalo susirūpinti. Lietuva pagal šiuos skaičius siekia 16–17 %, t. y. mes 5–6 kartus viršijame srautus“.

Ar tai yra normalu?

Tikslindamas parašus Referendumui ir lankydamas žmones, užėjau pas vieną pensininkę. Įsikalbėjome. Ji papasakojo, kad gyvena viena, sportuoja – daug bėgioja. Kad labai mėgsta teatrą. Kad reguliariai apžiūri artimiausių spektaklių afišas. Tik štai bėda – bilietas kainuoja 30 Lt. O ji už tokią sumą turi savaitę pragyventi. Pensijos tegauna 800 Lt. Už komunalines paslaugas žiemą sumoka 700 Lt. 100 Lt lieka gyvenimui. Gelbėja vasarą susitaupyta suma. Ji nesiskundė. Tik ramiai paaiškino kaip gyvena vidutinis statistinis Lietuvos pensininkas.

Ar tai yra normalu?

Ekonomistė Aušra Maldeikienė tuoj pat mus nuramins ir pasakys, kad pensininkai dar gerai gyvena, palyginti su mažus vaikus auginančiomis šeimomis. Ji sako, jog vienas baisiausių dalykų, kurį yra girdėjusi iš tuometinės finansų ministrės Ingridos Šimonytės, yra kalbos apie išmokų skirtumą pensininkams ir mamoms su mažais vaikais. „Aš niekada nepamiršiu, (I. Šimonytė – DELFI) sakė: 2009 m. visi pensininkai, t.y. visos pensijos, mums kainavo 8,5 mlrd. Lt, o mamytės – 1,9 mlrd. Lt. Aš galvojau, sumaišė skaičius, parašiau dar kartą į Finansų ministeriją, ne, sako, tokie skaičiai“.

Ar tai yra normalu?

Ką gi, išsiaiškinome kokius rezultatus esame pasiekę per pastaruosius 20 metų. Aišku, kad situacija, kaip čia švelniau pasakius, – nepavydėtina. Bet gal mūsų valdžios vyrai (ir moterys) žino kaip galima tai ištaisyti ir ruošiasi pasiraitoję rankoves kibti į darbą ir pakeisti kursą, kuriuo sparčiai juda visa valstybė?

Paanalizuokime, ką siūlo, ką kalba ir kurlink kreipia Lietuvos vystymąsi jos vairininkai arba tie, kurie įtakoja vairininkus.

Kursas į Šiaurės vakarus

Kad būtų lengviau susiorientuoti, iš kurios pusės vėjas pučia ir į kurią pusę plukdo valstybės laivą, visų pirma, reikėtų įsiklausyti, ką kalba mūsų valdžios viršūnėlės, kokias vertybes gina, kokių argumentų pateikia savo pozicijai paremti ir kaip greitai jų žodžiai virsta kūnu.

Pradžioje išskirsime du aspektus: vertybinę skalę ir ekonominę skalę. Suprantu, kad viena be kito neegzistuoja ir yra glaudžiai susiję. Tiesiog taip bus lengviau stebėti, kaip tam tikrų vertybių propagavimas atsiliepia šalies ekonomikai ir jos gyventojų gerovei.

Vertybinė skalė

Gal ne visi girdėjo, o iš tų, kurie girdėjo, nemaža dalis turbūt tiesiog praleido pro ausis esminį dalyką. Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas (dar vadinamas tiesiog ES Prezidentu) Herman Van Rompuy 2013 m. lapkričio 9 d., Berlyno sienos griuvimo metinių minėjime, pasakė kalbą. Šioje kalboje nuskambėjo keletas kursą apibrėžiančių krypčių.

Visų pirma ES Prezidentas daužo valstybių viltis, kad jos sėkmę gali pasiekti pačios vienos, nebūdamos ES. Ir vadina tai iliuzija.

Jis taip pat pasakė: „O vienas iš tiesos aspektų – greitų sprendimų nebūna ir reformų, susijusių su augimu ir darbo vietų kūrimu, vykdymas užtrunka“. Vadinasi, turėsime dar palaukti. Tik nesuprantu, kaip naujų darbo vietų kūrimo politika dera su skandinaviško kapitalo SEB banko veiksmais, sumažinusio darbuotojų skaičių nuo 2009 (2010-12-31) iki 1766 (2012-12-31)? Informacija paskelbta „Verslo žiniose“ 2013 m. balandžio 4 d. Ten pat pateikta informacija, kad SEB banko vadovaujančių darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2012 m., palyginti su 2011 m., pakilo nuo 10 612 Lt iki 10 994 Lt. Tačiau banko administracinio-techninio personalo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis susitraukė nuo 2 119 Lt iki 2 105 Lt. T.y. daug uždirbantiems atlyginimai dar padidėjo, o mažai uždirbantiems – sumažėjo. Tegul ir nedaug, bet tendencija akivaizdi. Na, o nepatenkintieji tokia tvarka turbūt pateko į tų 10%, kurie buvo atleisti?

Šios tendencijos priežastis paaiškina Swedbank vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jo komentarai buvo paskelbti Delfi 2014 m. vasario 13 d. publikuotame straipsnyje, pavadinimu „Kada nedarbo lygis Lietuvoje sumažės iki 5 %?“. N. Mačiulis kalbėjo: „Akivaizdu, kad Lietuvos darbo rinką pastaruoju metu jau paveikė automatizavimo ir kompiuterizavimo tendencijos – pramonė sukuria daug daugiau pridėtinės vertės įdarbindama daug mažiau darbuotojų. Pastebima ir nauja XXI amžiaus tendencija – automatizuojami paslaugų sektoriai“. Analitikas remiasi Oksfordo universitete atliktais tyrimais, kurie rodo, jog net 47 % visų JAV darbo vietų gali būti prarastos dėl kompiuterizacijos. Tai, be abejonės, būtų galima pritaikyti ir Lietuvoje.

Kyla pagrįstas klausimas. O tai ką daryti su atleidžiamais žmonėmis? Gal kas nors yra sukūręs strategiją, kaip išspręsti šį klausimą? Gal globali pramonė, sutaupiusi lėšų dėl automatizacijos, skirs bent dalį šių pinigų vargstantiems? Klausimas kol kas be atsako.

2011 m. vasario 9 d. tinklapyje ekonomika.lt buvo patalpintas Arūno Brazausko straipsnis, kuriame nurodoma, kad „JAV veikia Papildomos mitybos pagalbos programa (Supplemental Nutrition Assistance Program). Pagal ją žmonės gauna maisto talonus.“ JAV žemės ūkio departamento 2013 m. lapkričio 23 d. duomenimis, pateiktais tinklapyje statisticbrain.com, gaunančiųjų maisto talonus JAV skaičius nuolatos auga: 1969 m. – 2 878; 1980 m. – 21 082; 2011 m. – 44 709. Minimu metu paramą gaunančiųjų skaičius jau buvo pasiekęs 46 670 373. Žinant, kad JAV yra 313,9 milijonų gyventojų, šios programos dalyvių skaičius 2013 m. sudarė 14,87 % visų šalies gyventojų. Taigi, skurstančių gyventojų skaičiaus didėjimas yra aktuali problema ne tik Lietuvai.

Bet sugrįžkime prie ES Prezidento kalbos. „Kitas tiesos aspektas – galutinis atsakas į krizę nėra nei naujos finansinės priemonės (fondai ar obligacijos), nei grįžimas prie nacionalinių valiutų…“. T.y. pinigų dalijimas krizės padariniams ištaisyti baigėsi ir nacionalinės valiutos atmetamos kaip nereikalingos.

Savo kalboje Pirmininkas Van Rompuy palankiai įvertino laisvą visų ES piliečių judėjimą ir išorinę imigraciją ir pavadino tai „civilizacijos požymiu“. Be to, daug dėmesio skyrė sąvokai „Europa – kaip vieta, kaip tėvynė“. Pažadus atkurti identitetą vadino populizmu. Išreiškė susirūpinimą vis dar pasitaikančiomis nacionalizmo apraiškomis, kuris, pasak ES Prezidento: „negali užtikrinti atsako į dabartinius uždavinius“.

Trumpiau tariant, pritarė ir skatino tautų maišymąsi, migravimą ES viduje ir visišką tautinio identiteto bei nacionalinių vertybių: kalbos, papročių, savo istorijos – sunykimą.

Taigi, bendras kursas – naikinti tautiškumą.

Na gerai, išsivažinėjom, sunaikinom tautiškumą. O kas toliau? Kas mums siūloma vietoje to, kas buvo gyva, skiepijo moralę, kėlė dvasią ir išliko per ilgus amžius. Turbūt naujosios vertybės: žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė ir į tą pačią komplekto kainą įskaičiuota juvenalinė justicija? Apie žmogaus laisves ir lygybę šiame straipsnyje jau buvo kalbėta, todėl nesikartosiu, į kur veda neribotas asmens teisių iškėlimas aukščiau visuomenės gyvybinių interesų.

Skandinavijos šalys pasižymi naujausių laikų išradimu – juvenaline justicija, arba įteisintu vaikų grobimu iš šeimų be teismo. Audronės Simanonytės straipsnyje „Ar Norvegija yra ta valstybė, kuri gali mokyti Lietuvą vaikų teisių?“ kalbama apie aplinkybes ir faktus, kurie verčia susimąstyti:

„Norvegijoje tradicinė šeima jau seniai nebėra vertybė, ir ne tik ne vertybė, bet net ir nelabai pageidautina visuomeninio gyvenimo forma. Be to, nereikia užmiršti, kad Norvegijoje (o ir apskritai Skandinavijoje) – bene daugiausiai vienalyčių santuokų pasaulyje ir vis labiau populiarėja „belytė“ žmogaus suvokimo koncepcija“.

„Beje, reikia pastebėti, kad kas liečia vaikų teises, Norvegijos tarptautiniam įvaizdžiui palaikyti padeda tai, jog pagrindinė šalies kalba nėra anglų ir bet koks skandalas (kas atsitiktų Didžiosios Britanijos ar JAV atveju) nėra tuojau pat išnešamas į tarptautinius vandenis“.

„Kaip praneša Norvegijos statistikos departamentas, pastarąjį dešimtmetį šalyje iš tėvų atimamų vaikų skaičius pastoviai auga. 2007 metais iš tėvų atimta 7 709 vaikai, 2008 m. – 7 877, 2009 m. – 7 787, 2010 m. – 8 073, 2011 m. – 8.485.“

„Kokios yra šio reiškinio priežastys – toli ieškoti nereikia. Vien ką sako faktas, kad svetimą vaiką įsivaikinusi šeima Norvegijoje kas mėnesį gauna 26 000 kronų atlyginimą, apmokamas atostogas, lėšų, reikalui esant, padidinti gyvenamą plotą, pašalpas papildomo automobilio įsigijimui ir t.t. Iš atimamų vaikų „maitinasi“ ir didėjantis Vaikų apsaugos sistemos darbuotojų būrys, ir vis gausėjančios vienalytės šeimos, nenorinčios atsisakyti tėvystės džiaugsmų.“

Jūs dar neužmiršote? Mūsų šalis planuoja tikslingai perimti šį išmintingo gerovės valstybės kūrimo pavyzdį. Aaaa… Sakote, kad perimsime tik jų ekonominių tikslų siekimo modelį. Tada pažiūrėkime kiek „rojaus žemėje“ įvaizdį Skandinavija atitinka ekonomine prasme.

Ekonominė skalė

Paprasta logika sako, kad turtingas asmuo yra tas, kuris daug uždirba, mažai išleidžia, niekam neskolingas ir turi daug atsargų pinigine ar kitokia turtine forma. Kaipgi šiuos kriterijus atitinka Skandinavijos šalys?

Tuo klausimu mums padės ne kas kitas, o JAV Centrinė žvalgybos valdyba, sutrumpintai vadinama CŽV. Šios tarnybos tinklapyje galima rasti daug statistinės informacijos apie įvairias pasaulio valstybes, tarp jų – ir apie Skandinavijos šalis, Lietuvą, Latviją bei Estiją. Duomenys pateikiami apie 2013 metus. Tiesa, nurodoma, kad kol kas 2013 m. skaičiai yra apytikriai. Matyt, dar laukiama galutinio patvirtinimo.

Iš visos statistinių skaičių gausos pasirinksime pačius pagrindinius:
– šalies uždarbis, arba vadinamasis bendrasis vidaus produktas BVP;
– šalies skolos;
– šalies atsargos auksu ir valiuta.

Po to atliksime nesudėtingą aritmetinį veiksmą: iš šalies skolos atimsime turimas atsargas ir gautą rezultatą padalysime iš gyventojų skaičiaus. Gauta suma parodys, kokia valstybės skolos dalis tenka kiekvienam jos piliečiui. Tokiu būdu galėsime palyginti, kiek Baltijos šalys, tarp jų – ir Lietuva, atsilieka nuo savo kaimynių Skandinavijoje, ir nors apytikriai galėsime pabandyti įvertinti, kiek laiko prireiks jas pasivyti. Taigi, pradėsime nuo Skandinavijos šalių ir palaipsniui pereisime prie Baltijos regiono valstybių.

Tai, kaip čia dabar išeina? Pasirodo, Baltijos regiono šalys uždirba daugiau, nei yra skolingos, priešingai nei visas Skandinavijos kraštas. Ir Baltijos valstybių skolos dalis, tenkanti vienam šalies gyventojui, yra dešimtis kartų mažesnė nei skandinavų. Tarkim, kiekvieno lietuvio pečius slegia 33 kartus mažesnė valstybės skola nei norvego.

Palaukite. O tai kaip su išmintingu klestėjimu? O tai kur ta gerovė? O gal gerove šiais laikais laikoma būdo savybė prisiskolinti kuo daugiau, pagyventi per daug savęs nevaržant, o skolos… Et, čia jau mūsų vaikų arba tų, kurie skolino, rūpestis.

O gal gyvenimas be skolų ir yra tas stereotipas, kurio reikėtų kuo skubiau atsisakyti ir apie kurį gėda prisipažinti padorioje šiuolaikinėje kompanijoje?

O mane vis kankino klausimas. Kodėl mūsų valstybė turi remti skandinavus, jeigu jie yra turtingesni. Sakote, Lietuva jų neremia. O kaip tada paaiškinti tokį pavyzdį?

Du bankai – SEB ir Swedbank – 2011 m. kartu paėmus Lietuvoje uždirbo 970 mln. litų. T.y. beveik 1 milijardą. Ir žinote, kiek jie kartu paėmus sumokėjo pelno mokesčio? Atsisėskite, giliai įkvėpkite, iškvėpkite, nusiraminkite… Iš viso – 3000 Lt. Ir kas įdomiausia – viskas pagal įstatymą.

Atsiprašau už mano galimai išreikštą nepasitikėjimą skandinavais. Dabar aš viską supratau. Jiems tikrai reikia padėti. Ko nepadarysi dėl vargstančio kaimyno. Pardavėme jiems bankus, ryšių operatorių, alaus daryklas… Maža? Ką čia dar pardavus? Et, tiek jau to. Tegul ir žemę pasiima! Negaila! Tegul dirba mūsų žemę jų tautos didybei (paskutinę pastraipą prašau laikyti lyriniu nukrypimu – aut. past.).

Penktoji tarpinė išvada:

Konkrečių istorinių ir šiuolaikinių pavyzdžių nagrinėjimas leido mums išsiaiškinti dvi svarbias aplinkybes.

Pirmoji. Ką liudija istorija.

Kaip matyti iš Japonijos, Rusijos, Lietuvos pavyzdžių, tautos gerovė nepriklauso nuo politinės sistemos šalyje: monarchinės santvarkos valstybė gali klestėti ir, atvirkščiai, demokratinės politinės sistemos valstybė gali skursti.

Tai leidžia daryti išvadą, kad demokratinių atributų turėjimas pats savaime nepadaro šalies turtingos, laimingos ir neveda į klestėjimą. Vadinasi, yra kitas veiksnys ar dedamoji, kuri lemia valstybės gyvenimo kokybę.

Antroji. Kur link juda Lietuva.

Sprendžiant iš suformuluotų Lietuvos strateginių tikslų, remiamų aukščiausių ES pareigūnų, ir statistinės analizės, galima teigti, jog yra planas Lietuvą demoralizuoti, nuskurdinti ir „nutautinti“. Ir būtent tokia tvarka, kaip išdėsčiau.

Valstybė, kuri neskiria deramo dėmesio moralinėms vertybėms ir jų skiepijimui, auklėjant jaunąją kartą, negali tikėtis, kad pastaroji jaus padėką ir pareigą prieš šeimą bei šalį, kurioje gyvena. Tuo labiau, kad tradicinę šeimos ir tėvynės sampratą nuosekliai bandoma „išklibinti“ ir pakeisti įvairiais naujadarais.

Po to tauta, neturinti vieningos vertybių skalės, nuskurdinama. Sunku įsivaizduoti, kad valstybė ir jos piliečiai, neturėdami savo žinioje didesnes pajamas generuojančių gamybos priemonių, galėtų pretenduoti į šeimininko vaidmenį ir klestėti. Žemių pardavimas užsieniečiams yra tik viena iš šalies nuskurdinimo plano dalių. Užsienietiško kapitalo cinizmas neleidžia tikėtis gerovės iš mokesčių, gaunamų iš jų valdomų ir didžiausias pajamas generuojančių įmonių.

Demoralizuoti ir nuskurdę valstybės piliečiai didžiąja dalimi bus priversti išvykti ieškoti uždarbio į tas užsienio šalis, kuriose skolintų pinigų pagrindu sukurta šiek tiek didesnės gerovės iliuzija, juolab kad tai skatina ES vadovybė. Atsilaisvinusi tuščia vieta bus užpildyta atvykėliais iš viso pasaulio, kurie ir sudarys naują Lietuvos tautos veidą 2030 m., arba šalis bus paversta savotišku retai apgyvendintu parku, kuriame laisvalaikį leis naujieji teritorijos šeimininkai, pavargę po sekinančių kasdienių kovų laisvoje ir globalioje rinkoje.

VI. Laisvės iliuzija

Kiekvieną dieną iš žydrųjų TV ekranų vis girdime kartojant, kad gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje. Tai kartojama taip dažnai, kad netgi kyla abejonė: o gal taip nėra? Na, kam kasdien kartoti, kad ryte patekės saulė. Ir taip aišku, kad patekės. O štai su laisve ir nepriklausomybe nėra taip viskas aišku, kaip su saulėtekiu.

Ar Jūs jaučiatės laisvi ir nepriklausomi? Ar esate nepriklausomi nuo sveikatos apsaugos sistemos? Ar Jūsų ir Jūsų artimųjų sveikatos būklė leidžia apie ją iš viso negalvoti? Ar esate nepriklausomi nuo farmacijos pramonės ir nežinote nė vieno vaisto pavadinimo, nes Jums jų paprasčiausiai nereikia? Ar esate tokie laisvi, kad galite ant savo šeimos stalo turėti tai, ko Jums reikia, o ne tai, ką galite įpirkti? Ar esate nepriklausomi nuo šilumos kainų ir jų kilimas nedaro jokios įtakos Jūsų gerai savijautai? Ar esate laisvi nuo priklausomybės suvartoti vis daugiau paslaugų per vis trumpesnį laikotarpį? Ar esate nepriklausomi nuo bankų sistemos ir neturite jiems įsipareigojimų? Ar galite dirbti tik tą darbą, kurį mėgstate? Ar savo darbovietėje esate laisvas kalbėti ir elgtis pagal sąžinę ir realizuoti tik tas idėjas, kurios Jums atrodo moralios ir teisingos? Ar esate nepriklausomas nuo savo baimių ir kitų ydų?

Į visus klausimus atsakėte TAIP? Ką gi, sveikinu. Jūs esate tikrai laisvas žmogus. Ir, ko gero, gyvenate Amazonės džiunglėse kartu su vietiniais indėnais.

O kaipgi yra mūsų valstybėje? Ar esame laisvi, kaip visuomenė, kaip Tauta, iškelti savo tikslus, idėjas ir jas realizuoti? Teorija sako, kad Tauta valdo savo Valstybę per išrinktus atstovus arba tiesiogiai – Referendumu.

Remiantis duomenimis, pateiktais praėjusiame skyriuje, sunku patikėti, kad Tauta paskutinius 20 metų turėjo realią galimybę valdyti Valstybę. Kaip reikėtų savęs nekęsti, kad išdarinėtum su savimi tokius dalykus. Ir priešingai – Tautos atstovai valdžioje tai darė ir paskutinius kelis dešimtmečius nuosekliai vedė Valstybę numatyta kryptimi. Tik problema yra ta, kad Tauta nesutinka su šia kryptimi ir balsuoja prieš ją, emigruodama ir žudydamasi.

2013 m. vasarą Lietuvos piliečiai ėmėsi iniciatyvos tiesiogiai įsikišti į Valstybės valdymo procesą siekdami surengti Referendumą Žemės klausimu ir sumažinti užburtą 300 tūkstančių parašų ribą, privalomą Referendumo paskelbimui.

Gal mūsų valdžia įsiklausė į Tautos keliamus reikalavimus, visokeriopai skatino šią iniciatyvą ir palengvino jos realizavimą? Viskas atvirkščiai.

Po pusmečio tylos, renkant ir tikslinant parašus Referendumui organizuoti, mūsų valdžia pratrūko. Užuot vykdę teisėtą Tautos reikalavimą, didžiųjų partijų atstovai kaip niekad darniai pradėjo kampaniją prieš Referendumą. Ir kokių tik versijų neišgirdome. Opozicija ir jai pritariantieji apkaltino iniciatorius bei vykdytojus nebūtais dalykais ir nepagailėjo jiems apibūdinimų. „Piarininkai; nesąmones kalbančios, piktos ir emocingos asmenybės; kvailiai; rusų agentai ir jų valdomi naudingi idiotai; marginalai; anarchistai“ ir panašūs epitetai pasipylė lyg iš gausybės rago. Liberalai mūru stojo prieš Referendumo organizatorius ir juos palaikančiuosius. Konservatorių „saulė“ atkreipė mūsų visų dėmesį į tai, kad pavojingąjį Referendumą palaiko psichozės apimti asmenys, nusiteikę ypatingai antieuropietiškai. 2014 m. vasario 18 d. televizija ištransliavo premjero A. Butkevičiaus pasisakymą, kad Referendumas visai nereikalingas. Ir, galų gale, bendromis pastangomis pasiekė ir paskelbė, kad Referendumas vyks vasarą (tada, kai didelė dalis gyventojų išvažiuoja atostogauti).

Valdančiųjų partijų vadovai laikosi pagrindinio principo: jeigu jau rinkėjai už mus balsavo, tai viskas, ką mes bepadarytume, yra daroma Tautos vardu. Ir nesikuklina naudotis galimybe realizuoti tas idėjas, kurioms įgyvendinti neturi visuomenės daugumos pritarimo. Tuo atveju, kai šalies gyventojai primygtinai bando pasakyti išrinktiesiems, kuria kryptimi jie privalo dirbti, pastarieji pasirenka propagandinį kelią, turintį tikslą dezorientuoti ir suskaldyti visuomenę.

Valdininkų susirūpinimui transliuoti savo paslaugas siūlė įvairios žiniasklaidos priemonės. Tiesą sakant, valdžios reakcija jau net nebestebino. Nieko kito niekas ir nesitikėjo. Stebino kitas dalykas. Žiniasklaidos išsisluoksniavimas. Nepaisant pačių Referendumą palaikančių žmonių asmeninių iniciatyvų skleisti žinią, keleto spaudos leidinių ir interneto portalų, likusios masinės informavimo priemonės, parašų rinkimo metu visiškai ignoravusios šią temą, juos surinkus – užėmė poziciją transliuoti tik tai, kas diskredituoja Referendumą ir pačią jo idėją.

Vertindamas kalbėtojų argumentus, visada remiuosi sena ir patikrinta tiesa: „Tai, ką Jonas kalba apie Petrą, daugiau pasako ne apie Petrą, bet apie Joną.“

Referendumo oponentų argumentai, nors ir neturintys jokio realaus pagrindo, beveik visada būna gerai paruošti. Paruošti kuo labiau suskaldyti visuomenę į tam tikras dalis. Įgyvendinamas laiko patikrintas principas: skaldyk ir valdyk.

Referendumo šalininkus stengiamasi priskirti kokiai nors grupei, kuriai tuo metu žiniasklaida suteikia ypatingai neigiamą atspalvį. Taip vis kartojami teiginiai, kad ši iniciatyva naudinga Kremliui. Dažniau šis argumentas pateikiamas tuo metu, kai paskleidžiama padidinta neigiamos informacijos dozė apie Rusiją. Sudaromas ryšys: Blogis = Rusija = Referendumo iniciatyva. Tikimasi, kad paprastų žmonių laki vaizduotė užbaigs darbą ir susies pirmą ir paskutinius dėmenis tiesiogiai.

Tuo pačiu tikslu kartu su Referendumo idėja linksniuojama ir A. Paleckio pavardė, kartu paminint, jog tai žmogus, teistas už Sausio 13-ios nusikaltimų neigimą. Minimas ir R. Karbauskis, kaip stambus žemvaldys, kuris staiga pralobs, jeigu Lietuvos gyventojų bus tik paklausta, ar jie nori, kad žemė būtų parduota užsieniečiams. O toliau senas geras lietuviškas pavydas padarys savo darbą. Ir jau pasigirsta nuomonių, kad geriau parduoti žemę užsieniečiui nei lietuvių išnaudotojui.

Profesionaliai buvo parengta dezinformacija, kad Referendumo iniciatoriai siekia išstojimo iš Europos Sąjungos. Tikrai džiugina, kad Lietuva turi tokio aukšto lygio specialistų, gebančių visiškai tuščioje vietoje paruošti laidų, apgalvotų iki smulkmenų, kurios susideda iš įvairių nuogirdų, daugybę kartų paminėto žodelyčio „galimai“, atspindinčių padrikus, vienas su kitu nesusijusius faktus ir formuojančias neigiamą Referendumo įvaizdį. Liūdina tik tai, kad visi šie profesionalūs gebėjimai nukreipiami ne Tėvynės labui, o asmeninės naudos siekimui – taip kenkiama Valstybei. Tai atvejis, kai dalis iškelia savo asmeninius tikslus aukščiau visumos, apie ką šiame straipsnyje jau buvo rašyta.

Tuo pačiu metu plačiai reklamuojamos vertybės, priešingos sėsliam gyvenimo būdui ir nesusijusios su nuosavybe bei žeme. Pasitelkiami įvairūs galimai nepriklausomi ekspertai, kurių pateikiamomis įžvalgomis neleidžia suabejoti, prieš jų pavardes minimi svarūs laipsniai: vyr. specialistas, ekspertas, daktaras ir pan. Šie žinovai plačiai reklamuoja ir klajokliško gyvenimo privalumus: galimybę laisvai keliauti, laisvai pirkti, laisvai vartoti. Gerbiamiems ekspertams kelia susirūpinimą, kad lietuvaičiams priklauso per daug nekilnojamojo turto. Net 80% nekilnojamojo turto savininkų gyvena nekilnojamame turte, kuris jiems ir priklauso, o Vakarų Europoje atvirkščiai – tik 20%. Be abejonės, ir žemės klausimas nėra paliekamas be jų dėmesio. Labai rimtais ir kupinais rūpesčio veidais dėstoma, kaip mums visiems palengvės ir pagerės, kai pagaliau atsikratysime šios akmens amžiaus atgyvenos.

Šioje vietoje derėtų prisiminti Barono Miunhauzeno personažo rusų kino filme „Tas pats Miunhauzenas“ ištartą genialią frazę: „Aš supratau, kur Jūsų bėda. Jūs – per daug rimti. Protinga veido mina dar nėra proto požymis. Visos kvailystės pasaulyje daromos būtent su šia veido išraiška. Šypsokitės. ŠYPSOKITĖS!“

O ką gi reiškia plačiai išreklamuota šiuolaikinė „klajoklio“ sąvoka? Išsiaiškinkim. Sprendžiant iš ES Vadovų Tarybos Pirmininko Van Rompuy ir kitų žinovų pasisakymų, tai – asmuo, neturintis savo žemės, savo namų, neidentifikuojantis savęs su kraštu, kuriame gimė ir užaugo, nesiejantis savęs su jokia tauta, Tėvyne laikantis visą platų Pasaulį. Tai – asmuo, reguliariai keičiantis nakvynės vietą, priklausomai nuo to, iš kur buvo gautas paskutinis pasiūlymas parduoti savo paslaugas globalioje rinkoje.

Vis galvojau: „Kur tas apibrėžimas yra girdėtas?“ Ir prisiminiau. Gūdžiais sovietiniais laikais tokie „klajokliai“ būdavo vadinami valkatomis, benamiais arba „bomž‘ais“ (rus. „Бомж“ – Без Определённого Места Жительства– „be aiškios gyvenamosios vietos“). Bet, dėkui Dievui, įvykusi vertybių kaita sustatė viską į savo vietas, ir šiomis dienomis jau tampa tiesiog nepadoru gyventi, mokytis, dirbti ir remti pensininkus toje šalyje, kurioje gimei. Mūsų valdžios pastangomis mus pagaliau pasiekė plačiai išreklamuotos „vakarietiškos“ vertybės. Viena iš jų – teisė rūpintis tik savimi.

Neramina dar vienas faktas. Dažnas, pasisakantis už žemių pardavimą užsieniečiams, taip pat pasisako ir už visą vertybių paketą, kurį mums reikėtų priimti skubos tvarka ir net su visa derama pagarba jas siūlantiems. Į komplekto kainą įeina ir homoseksualių asmenų santuokų įteisinimas, ir juvenalinė justicija, ir skalūnų dujų išgavimas, ir dar daugiau šiuolaikinių atradimų.

Visa ši informacija paslaugiai pateikiama žiniasklaidos įvairiomis formomis ir priemonėmis. Ir turbūt mažai yra žmonių, kurie galėtų skųstis, jog negauna pačių „šviežiausių“ naujienų toje vietoje, kur gyvena. Gyvename informacinėje visuomenėje. Skamba gražiai. Tik yra viena bėda. Su giliu liūdesiu ir širdgėla turiu pranešti, kad masinės informavimo priemonės jau seniai naudojamos ne tam, kad informuotų, o tam, kad formuotų. Formuotų mūsų nuomonę. Būtent todėl šiais laikais kaip niekad svarbu išsiugdyti vidinį gebėjimą atskirti pelus nuo grūdų.

Šeštoji tarpinė išvada

Lietuva turi tikslą, apie kurį buvo kalbėta ankstesniajame skyriuje ir tvirtai laikosi pa(si?)rinkto kelio.

Esame lyg savotiškame tunelyje. Ir visos Tautos pasirinkimo laisvės yra neribojamos lygiai tiek, kiek jos atitinka ir neprieštarauja pasirinktam pagrindiniam kursui. Į bet kokį bandymą pasukti kita linkme žaibiškai sureaguoja signalinė sistema ir įsijungia kursą koreguojantys veiksniai – valdžios vyrų pagrūmojimai, nuo Tautos nepriklausomos žiniasklaidos ištransliuojama propaganda, įvairių galimai nepriklausomų žinovų ir šiaip visiškai laisvų nuo bet kokios atsakomybės asmenų pasisakymai. Bendras išsakomos kritikos tikslas – „sumaišyti su žemėmis“ netikėtai iškilusią iniciatyvą, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra labai nepatogi valdantiesiems. Iniciatyvos autoriai gauna padidintą „purvo vonių“ dozę, po kurių ilgam turėtų praeiti noras reikštis panašiais būdais. O svarbiausia – ir kitiems laisvamaniams „atmušamas“ noras pretenduoti į Valstybės kūrimo ir valdymo procesą.

VII. Iliuzijos nelaisvėje

Atrodo, rasta išeitis. Viskas paprasta. Išrenkame naują valdžią ir problema išspręsta. Ir pradedame gyventi kaip inkstai taukuose.

Bet juk nuolat renkame ir naują Seimą, ir naują Prezidentą, ir Europos Parlamento narius, o padėtis nuo to, kaip rodo skaičiai, negerėja. Tai kur tada šuo pakastas? Juk visuose vadovėliuose parašyta, kad pagrindinis demokratijos požymis yra laisvi rinkimai. O demokratinė valstybė tiesiog iš principo skursti negali. Ar ne?

Bet Lietuva skursta. Nors sprok iš pasiutimo. Viską padarėme, kaip parašyta laimės pasiekimo instrukcijoje. Kartojam žingsnius: nepriklausomybė, demokratija, užsienio investicijos, ES, NATO, po to parduoti žemę, įsivesti EUR ir juvenalinę justiciją. O rezultatas – skurdas, emigracija, augančios skolos.

Tiems, kas pradėjo skaityti straipsnį nuo šitos vietos ir yra įsitikinęs, kad mes klestime, siūlau sugrįžti šiek tiek atgal ir pasiskaityti V skyrių „Aukštyn kojom“. Jeigu tai Jūsų neįtikino ir Jums bei Jūsų artimiesiems vis tiek gyvenimas šypsosi visais 32 dantimis…, ką gi, džiaugiuosi. Jūs esate puikus kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Tikriausiai neatsisakysite pasidalinti savo sėkmės paslaptimi su visa Tauta ir padėsite jai tapti klestinčia?

Tai ką gi mes praleidome? Kažkokią svarbią detalę, be kurios – gerovės ir laimės būti negali. Ir tai yra tokia natūrali, paprasta ir akivaizdi tiesa, kad mes jos net nepastebime.

„Jei kada nors, laimę vaikydamiesi, ją rasite, tai, panašiai kaip senė, ieškanti savo akinių, pastebėsite, kad ji visą laiką buvo jums ant nosies.“
Henris Vileris Šo (1818–1885); amerikiečių rašytojas, satyrikas

Nepastebime to, kas yra tikra. Bet mielai, it galvas pametę, bėgame paskui iliuzines vertybes. Susidaro įspūdis, kad viešai mums pateikiami vieni tikslai, o iš tikrųjų siekiama visiškai kitų. Tada visuomenė tampa panaši į asilą iš pasakėčios, kuris, bėgdamas paskui sultingą morką, daro kažkam kitam naudingą darbą. Ir įdomiausia, kad tos morkos asilas niekada ir nepasiveja. Kabanti prieš nosį, ji dirgina jusles ir mobilizuoja visą asilo dėmesį į vieną tikslą. Taip stipriai mobilizuoja, kad vargšelis net nepastebi, kaip yra išnaudojamas.

Tokių iliuzinių – didesnių ir mažesnių – tikslų yra daugybė. Juk visi kažko siekia, pradedant nuo atskiro žmogaus ir baigiant visa Valstybe ar jų Sąjunga. Tik klausimas, ar siekiame to, ko iš tikro norime ir ko mums reikia, ar vaikomės miražo.

Sakote, Jūs tiesiog norite „susitvarkyti“ gyvenimą ir ramiai pagyventi sau. Vienas išmintingas žmogus prieš 2000 metų yra pasakęs:

„Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems.“
Seneka (Lucius Annaeus Seneca; 4 m. iki m.e. – 65 mūsų e.m.), romėnų filosofas

Ar pastebėjote, kaip ši sentencija atitinka vieną iš pagrindinių gyvosios gamtos gyvavimo principų „Dalis tarnauja visumai“, apie kurį buvo rašyta II-oje dalyje. Ir niekas šios tiesos iki šiol nepaneigė. Galbūt nesuprato, galbūt neįsiklausė, bet nepaneigė. Kodėl? Gal todėl, kad gyvoji gamta veikia pagal tam tikrus dėsnius. Ir joje egzistuoja tam tikri įstatymai. Ir šie įstatymai, dėsniai bei taisyklės yra užrašytos. Užrašytos dešimtyje Dievo įsakymų, aprašytos tautosakoje, mokslo žmonės įžvelgė jas gamtoje vykstančiuose procesuose, išminčiai suformulavo trumpus ir taiklius posakius, atspindinčius esmę vienu ar kitu klausimu.

Ir kiekvienas žmogus, turintis širdį, intuityviai gali atskirti ir pajausti, kur yra tiesa, o kur tik jos apgailėtina parodija. Be abejonės, šis pojūtis nėra toks griausmingas, kaip mūsų žiniasklaidos priemonės. Ir jis tampa juntamas tik tada, kai mūsų protus nustoja šturmuoti nepertraukiama informacijos lavina iš aplinkos, o mes patys nustojame lėkti paskui eilinę kažkieno sukurtą iliuziją.

Matyt, atėjo metas „nupūsti dulkes“ nuo senojo patarlių rinkinio ir pradėti jį studijuoti. Studijuoti ir įgyvendinti jame užrašytas tiesas:

„Kas nedirba mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“;
„Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“;
„Kas skaito ir rašo, tas duonos neprašo“;
„Maišą druskos suvalgysi, tada žmogų pažinsi“;
„Pinigai laimės neatstoja“;
„Ne vien duona žmogus gyvas“.

Ką mums sako paskutinės dvi patarlės? Ar tik ne tai, kad žmogus negali būti gyvas vien duona kasdienine. Jam reikalingas ir dvasinis penas. Žmogus – ne mašina ir jam neužtenka tik pripilti kuro, pakeisti tepalus ir laikas nuo laiko atlikti techninę priežiūrą. Žmogui reikia turėti galimybę kurti ir gėrėtis kitų kūryba. Kurti galima įvairiai. Galima piešti, muzikuoti, šokti, drožinėti, austi, siuvinėti, rašyti eilėraščius, romanus… Galima kurti save – fiziškai, morališkai ir dvasiškai tvirtą asmenybę. Galima kurti rojų aplink save! Ir tam nereikia turėti daug pinigų, kad pasistatytumėte aukso rūmus. Kas iš tų rūmų, jeigu juose jūs būsite vieni. Tame pačiame būste gyvenantis, kaip dabar madinga sakyti – partneris, ar dažnai besilankantys verslo bendrasavininkiai, neužtikrina, kad nesate vienišas. Pradėkite nuo tarpusavio santykių kūrimo. Ir tai padarę, staiga pastebėsite, kad tų aukso rūmų Jums lyg ir nebereikia. Iš tikro – kam jie, jeigu ir taip esate laimingi.

Septintoji tarpinė išvada:

Reikia pripažinti, kad dalis Lietuvos visuomenės „pametė“ tikruosius orientyrus ir nusekė paskui iliuziją. Ir ja sekdami tapo įrankiais tų, kurie sukūrė šį miražą, siekdami savo giliai asmeninių, egoistinių tikslų.

VIII. Apibendrinimai

Tai ką gi mums pavyko išsiaiškinti?

Visų pirma tai, jog visa gyvoji gamta yra vientisas kūnas, kuriame egzistuoja be galo subtilūs ryšiai tarp atskirų jos dalių. Kitaip tariant, niekas nevyksta be priežasties. Tik mes ne visada gebame ar norime suprasti tikrąsias įvykių priežastis. Ir net drugelio sparnų plazdėjimas yra ne toks jau mažareikšmis veiksmas, nesukeliantis pasekmių, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. O ką jau bekalbėti apie žemių, kuriose gyvena Tauta, pardavimą prašalaičiams.

Po to pastebėjome, kad tarp atskirų gyvosios gamtos dalių egzistuoja ryšiai, grįsti altruistiniais principais. Tai pasakytina ir apie žmogaus organizmo, kuriame vykstantys procesai remiasi dėsniu: „Dalis tarnauja visumai“, darbą. Konstatavome, kad atskirų organizmo dalių interesų iškėlimas aukščiau viso kūno poreikių veda kūną į ligos patalą arba mirtį. Taip pat atkreipėme dėmesį, jog sveikame organizme atsiradus parazitinės veiklos požymių, įsijungia apsauginė reakcija, kuri parazitą sunaikina.

Nagrinėjome du istorinius pavyzdžius, kurie padėjo atskleisti tam tikrus dėsningumus. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Japoniją valdė Imperatorius Meidzi, kurio paraginta Tauta iškėlė moralines vertybes aukščiau įstatymo ir tai sudarė vientisą gynybinę liniją nuo demoralizuojančios nutautėjimo įtakos. Kaip liudija istoriniai faktai – per neregėtai trumpą laikotarpį Japonijai pavyko pereiti iš viduramžių į šiuolaikinės visuomenės santvarką ir šalis išgyveno didžiulį ekonominį pakilimą.

Analogišką situaciją matome ir to paties laikmečio Rusijoje. Šalį valdo Imperatorius Nikolajus II – dvasinga, morali, ištikima savo šaliai ir Tautai asmenybė. Rezultatas – neregėtas ekonominės gerovės ir gyventojų prieaugio didėjimas. Tiesa, sukurstyta revoliucionierių, Tauta išduoda savo carą ir už tai brangiai sumoka. Rusijos ūkis griūna tiesiog akyse, gilėja socialinis, tautinis, nacionalinis ir idėjinis susiskaldymas, kurio apogėjumi tampa pilietinis karas, nusinešęs 10 mln. gyvybių. Ir dar 7 dešimtmečius visa šalis skina šios išdavystės vaisius.

Ir palyginimui imame Lietuvos – laisvos, nepriklausomos, demokratinės, teisinės (taip transliuoja mums TV) valstybės pavyzdį. Šalyje turime kaip niekad daug diplomuotų teisininkų. Nuolatos didėja bylų skaičius teismuose. Gal jaučiamės gyvenantys šalyje, kurioje viešpatauja teisingumas? Tada keistai atrodo nenormaliai didelė emigracija ir savižudybių skaičius. Iš tikro, kodėl reikėtų palikti savo šalį ir šį pasaulį, jeigu Valstybėje viskas vyksta teisėtai ir teisingai. O gal šie du žodžiai nėra sinonimai? Ir kas tada daro šias sąvokas skirtingomis?

Manyčiau, atsakymas peršasi pats savaime. Įstatymai tėra tik forma, kuri turi būti užpildyta moraliniu turiniu. Įstatymus kuriantys, priimantys, vykdantys ir jų besilaikantys asmenys turėtų laikyti moralę ir dorovę aukščiausia vertybe ir sutinkamai su jomis, realizuoti savo teises. Ir žvelgiant iš šios pozicijos, tampa aiškesnė situacija Japonijoje XIX a. pabaigoje, kai pirminiame Konstitucijos projekte net nebuvo įrašyta pareiga laikytis įstatymų. Nuo gilios senovės Japonijoje valdžia buvo įtvirtinama per asmens kontrolę iš kolektyvo pusės. Anksčiau tas kolektyvas buvo šeima ar kaimas. Meidzi valdymo laikotarpiu tuo kolektyvu tapo visi šalies gyventojai, kurie laikėsi tų pačių tradicinių vertybių. Ir tai darė juos tikrais japonais.

Štai ko pasigendu šiandieninėje Lietuvoje. Vieningos vertybių, kurios lietuvius daro tikrais lietuviais, skalės. Atsisakydami savo tradicijų, papročių, nacionalinio pinigo,  parduodami savo žemes užsieniečiams, mes prarandame tai, kas mus jungia ir vienija. Mes tampame kaip tas medis su pakirstomis šaknimis, kurį nulauš pirmas stipresnis permainų vėjas. Įvairūs pasiūlymai tapti išmania tauta, kuri yra visiškai atvira visoms vakarų pasaulio naujovėms, kviečia mus tapti panašiais į laisvo elgesio moterį, gerai skaičiuojančią ir nekeliančią didesnių reikalavimų savo trumpalaikiams partneriams.

Tikslas aiškus. Tapti vieninga Tauta, besivienijančia tų pačių tradicinių, moralinių ir dorovinių vertybių pagrindu. Ne veltui ant tarpukario lietuviškų pinigų puikavosi užrašas „Tautos Jėga Vienybėje“. Ir savižudžių tuomet buvo 4 kartus mažiau nei dabar.

Beliko išspręsti vienintelį klausimą: kaip tai padaryti? Kaip priversti žmones tokiais tapti? Čia ir yra įdomiausia dalis. Priversti neįmanoma. Bet kokia prievarta jau pati savaime yra nemorali. Kiekvienas turi nuspręsti pats.

Negalima nuspręsti už kitą žmogų arba priversti jį daryti tai, kas naudinga kažkam kitam. Tiksliau pasakius, galima tai padaryti, bet tam reikės pritaikyti prievartą. Reikės jėga priversti kažką dirbti ar vykdyti įsakymus. Nesvarbu, ar tai bus šiurkšti fizinė, ar kažkieno parašyto įstatymo jėga.

Bet pabandykite savo kūne priversti širdį kvėpuoti, o plaučius pumpuoti kraują. Jums nepavyks. O juk visa žmonijos istorija susideda iš momentų, kai kažkas kažką bandė priversti daryti tai, kas jam naudinga. Iš čia ir kyla karai, iš čia kyla ir visos neteisingumo apraiškos pasaulyje. Bet kokios neteisybės pagrindas visada yra kažkieno noras padaryti taip, kaip kažkam reikia.

Ir čia atsiranda takoskyra. Ar renkamės gyvenimą iliuzijoje, aukščiausia palaima laikydami galimybę įsigyti du jums nereikalingus daiktus už vieno kainą, iškeldami savo asmeninius interesus aukščiau visos Valstybės. Naiviai tikėdamiesi, kad viskas yra gerai ir kaip nors savaime susitvarkys. Nesusitvarkys. Ką ten bešnekėtų Van Rompuy, kad nacionalinės vertybės „negali užtikrinti atsako į dabartinius uždavinius“, vis tiek jis nieko negali pasiūlyti, kaip išspręsti augančias problemas ir priešpriešą. Tikėjimas, kad besikaupiančias ekonomikos, skolų augimo, socialinio sektoriaus problemas galima išspręsti vien tik ekonominėmis, administracinėmis ir baudžiamosiomis priemonėmis, yra iliuzija. Šios priemonės negali išspręsti nė vienos globalios problemos. Sunku patikėti? Gal todėl, kad labiau tikite iliuzija?

Ir jeigu Jums klestintys ištvirkavimai ir puikybė atrodo nekalti žaidimai, pasiskaitykite Bibliją, kaip baigėsi Sodomai ir Gomorai. Paskaitykite apie kitas civilizacijas, kurių žlugimą lydėjo dvasinė krizė. Ir veikiausiai, ne tiek lydėjo, kiek buvo jų žlugimo priežastis. Netikite?

Suprantu. Iliuzija atrodo tokia tikroviška. Gal todėl, kad labai norime ja tikėti? Ji vilioja spalvingomis dekoracijomis ir tenkina visus mūsų ego įgeidžius. Sunku atsispirti. Ką gi. Galbūt dar kažkiek laiko turime ja pasimėgauti. Tik vėlyvas nubudimas gali būti labiau skausmingas. Bet kokiu atveju, spręsti reikės mums patiems.

Apibendrinanti išvada

Atliktos analizės metu pavyko nustatyti, kad gerovė nepriklauso nuo vienokių ar kitokių demokratijos atributų: parlamento, laisvų rinkimų ir pan. turėjimo ar neturėjimo šalyje. Nepriklauso nuo priimamų įstatymų kiekio per laiko vienetą. Taip pat gerovė nepriklauso nuo buvimo ar nebuvimo kokioje nors sąjungoje ir dalyvavimo globalioje ekonomikoje. Visos šios aplinkybės yra antraeilės ir neturi lemiamos įtakos visų žmonių gyvenimo kokybės gerėjimui.

Esminę reikšmę turi tik valstybės mastu priimamų sprendimų motyvai. Jeigu kiekvieno sprendimo motyvas yra padėti sunkiau gyvenantiems, nugalėti skurdą; jeigu visa veikla grindžiama tarpusavio bendradarbiavimu ir pagalba; jeigu puoselėjama pagarba tėvams, mokytojams ir vyresniems; jeigu gerbiamas tautinis paveldas ir įsiklausoma į senolių išmintį. Ir tokius „jeigu“ galite pratęsti iki begalybės… Ir svarbiausia – jeigu visuomenė gyvena darnoje su ją supančia gamta ir pagal jos dėsnius, tik tada bus gerovė ir klestėjimas. Tai tiesiogiai priklauso nuo to, kiek valstybė ir joje gyvenanti visuomenė savo veiklą grindžia moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis.

Ir priešingai. Šalis, kurioje vyrauja grynai vartotojiškas požiūris į aplinką, asmeninės naudos siekimas, įgeidžių tenkinimas bet kokia kaina, kur moralė ir dorovė teliko tuščiais žodžiais, yra pasmerkta išnykti.

Turbūt kyla pagrįstas klausimas: o kaip tada visiems „įskiepyti“ dorovės idėją, jeigu negalima to daryti prievarta. Tam galėtų pasitarnauti 100-ios beždžionės efektas. Pradėkite šiuos principus taikyti savo gyvenime patys. Ir kai tam tikra visuomenės dalis, viršijanti kritinę masę, pradės taikyti naujo elgesio modelį, tuo „užsikrės“ ir likusioji dalis. Kilnūs, nesavanaudiški, sąžiningi poelgiai visada ras atsaką žmonių širdyse ir vers elgtis taip pat. Juk tai taip natūralu ir paprasta.

Turėtume suvokti, kad pasirinkimas ne toks jau ir didelis. Arba pasiliekame gyventi iliuzijoje su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, arba grįžtame prie patikrintų laiko tradicinių vertybių, kurios vienintelės gali užtikrinti tolimesnę raidą.

IX. Patarimai

Rekomenduojami veiksmai priklauso nuo to, kokį tikslą jūs renkatės. Tiksliau padėtį galėtų apibūdinti dviejų personažų dialogas iš Lewis Carroll pasakos „Alisa stebuklų šalyje“:

Alisa – Ar galėtumėte pasakyti, kuriuo keliu man iš čia eiti?
Katinas – Tai priklauso nuo to, kur tu nori patekti.
Alisa – O man vis tiek, kur… svarbu, kad kur nors patekčiau.
Katinas – Tuomet nesvarbu, kuriuo keliu eiti, kur nors vis tiek pateksi.

Taigi, jeigu Jus tenkina pasirinktas Lietuvos kursas į susinaikinimą arba Jums vis tiek, kur eiti, tada nieko nereikia daryti. Nieko nekeičiame. Nekreipiame dėmesio į „žiaurią“ statistiką ir augančią Valstybės skolą. Manykime, kad skolos – būtina klestinčios visuomenės sąlyga. Parduokime Lietuvos žemes, miškus, vandenis. Įsiveskime EUR. Užmirškime savo tautybę ir kalbą. Išsivažinėkime, kas sau. Na, ir tada turėtume kažkaip, kažką, kažkur pasiekti. Vis tiek taip nebus, kad niekaip nebus. Kažkaip juk vis tiek bus? Net jeigu tai bus ir labai blogai. Ar ne?

Bet jeigu Jūsų netenkina nei esama situacija, nei numatoma perspektyva… Tada viso labo reikės įvykdyti Revoliuciją. Revoliuciją savo sąmonėje. Reikėtų peržiūrėti prioritetus, kuriais vadovaujatės. Peržiūrėti dalykus, kuriems teikiate pirmenybę.

Bendrai paėmus, reikėtų burtis į bendruomenes, kurios jungtųsi tų pačių moralinių, dorovinių, dvasinių ir tautinių vertybių pagrindu. Tokios bendruomenės turėtų gyventi ne mieste, turėti savo žemės, kuri jas maitintų ir išlaikytų. Reikėtų iki minimumo sumažinti priklausomybę nuo globalios sistemos produktų, tarp jų – ir nuo energetinių išteklių. Tik tai gali užtikrinti skurdo likvidavimą. Labai svarbūs būtų šių bendruomenės narių tarpusavio santykiai, kurie turėtų būti grįsti ne konkurencija, o savitarpio pagalba ir bendradarbiavimu. Toks modelis padėtų užtikrinti ir pagyvenusių bei pasiligojusių žmonių priežiūrą bei pakankamai aukštą pragyvenimo lygį. Taip pat išspręstų užimtumo problemą, turint galvoje, kad artimiausioje ateityje 47% darbo vietų gali būti prarastos dėl kompiuterizacijos, kaip mums teigia Oksfordo universitete atlikti tyrimai.

Asmeniškai, kiekvienas galėtų pradėti nuo savo dienotvarkės pertvarkymo.

Ar yra Jūsų dienotvarkėje pakankamai laiko daryti tai, ką Jūs mėgstate, kas daro Jus geresnius visomis prasmėmis? Ir čia kalba ne apie siauros specialybės žinias, o apie savęs, kaip dvasinės asmenybės, kūrimą. Ar yra Jūsų dienotvarkėje pakankamai laiko atlikti ką nors gero, gražaus, nuoširdaus ir visiškai materialiai nenaudingo?

Susirūpinkite savo mityba. Atsisakykite nesveikų ir žalingų maisto produktų (jeigu juos iš viso galima pavadinti maistu). Įtraukite į savo dienos meniu daugiau laukinių augalų. Nevartokite alkoholio, tabako. Apie narkotikus net nekalbu. Tai tiesiog dar vienas savižudybės būdas.

Nustokite vartoti masinės kultūros produktus. Nežiūrėkite televizoriaus, ypač kai transliuojamos žinios. Verčiau įsijunkite muziką, geriau – klasikinę. Negarsiai ir neįkyriai. Užuot ėję į kino teatrą nueikite tiesiog į teatrą. Judėkite, sportuokite. Skaitykite tikras knygas, ne elektronines. Ir ne apie ekonomiką. Geriau, kad būtų ne šiuolaikinių autorių. Ir t.t…

Įvykdysite Revoliuciją savo sąmonėje, pasikeis ir visas Jus supantis pasaulis. Ir valdžioje pradės atsirasti naujo mąstymo žmonių. O kol mieliau rinksimės iliuzinius tikslus, į valdžią užsispyrusiai ir toliau rinksime tik iliuzionistus.

Analizės pabaiga.

Pasakyta viskas, kas norėta pasakyti. Tiems, kurie supranta, pasakyta netgi per daug. O tiems, kurie nesugeba suprasti, nieko nepasakyta.