www.alkas.lt
Baigtas vykdyti bendras Lietuvos Respublikos, Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų remtas projektas „Jurbarko dvaro pastatuose įsikūrusio skulptoriaus Vinco Grybo memorialinio muziejaus pritaikymas kultūros ir viešoms reikmėms“.
„Per pusantro milijono litų vertės projektą įgyvendino Jurbarko krašto muziejus. Techninį projektą parengė AB „Kauno paminklų restauravimo projektavimo instituto“ architektas S. Mikalauskas, tvarkybos darbus atliko TŪB „Virmalda“.
Pagrindinė šio projekto užduotis – pritaikyti nenaudojamą buvusios gipso liejyklos pastatą muziejaus dailės studijai. Be to, atlikti kitų dviejų muziejaus pastatų – gyvenamojo namo bei dirbtuvių – tvarkymo darbai: pakeisti neoriginalūs langai, durys, grindys, apšiltintos patalpos. Sutvirtintas buvusio gyvenamojo namo pietvakarinio kampo pamatas, kurį Antrojo pasaulinio karo metu pažeidė netoliese sprogusi bomba. Darbų metu išsaugotos autentiškos detalės: namo mansardiniame aukšte paliktos neveikiančios koklinės krosnys, restauruotos autentiškos durys, atnaujintos grindys, panaudota originali langų furnitūra.
Gipso liejyklos pastato, kuriame buvusi muziejaus katilinė neveikė beveik du dešimtmečius, pirmajame aukšte įrengtos dailės dirbtuvės su profesionalia įranga, mansardoje – natūralaus apšvietimo dailės studijos patalpos. Jos bus atviros ne tik suaugusiųjų ir vaikų kūrybos grupėms, bet ir įvairiems kultūriniams sumanymams bei renginiams.
Taigi po daugelio metų išsipildė skulptoriaus V.Grybo svajonė įsteigti Jurbarke dailei gabių žmonių ugdymo mokyklą. Dar 1934 m. periodinėje spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame rašoma, jog gautas leidimas įrengti privačią V. Grybo skulptūros mokyklą pagal architekto K. Reisono projektą. Tačiau idėja sunkiai skynėsi kelią. 1935 m. “Lietuvos aidas” informavo, jog skulptorius ėmėsi gana nemažų rūmų statybos studijai, kurioje talentingi vaikai galėsią mokytis skulptūros. Apie būsimą studiją tas pats laikraštis rašė ir praėjus dar porai metų. Galop viskas baigėsi tuo, kad, nesulaukus paramos iš Švietimo ministerijos, šis skulptoriaus užmojis taip ir netapo realybe. Senelio svajonę praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams įgyvendino V.Grybo memorialiniam muziejui vadovaujanti jo anūkė Rasa Grybaitė.
Likau sužavėtas ir pakerėtas išsipildžiusios svajonės apsilankyti skulptoriaus Vinco Grybo muziejuje, ir tai pavyko tik iš kelinto bandymo, o per 4 dešimtmečius tokių bandymų buvo tikrai daug, juolab kad su Jurbarku mane sieja ir tarp Imsrės ir Mituvos gyvenusių gydytojų Naujokaičių, su kurių vaikais vėliau,jau Vilniuje, daug teko bendrauti, ypač daug su neurochirurge Nijole. Toks Rasos Grybaitės ryžtas (sakote, kad nebūna meilės iš pirmo žvilgsnio, netiesa, būna) ir pastangos pagerbiant iškilaus Lietuvos skulptoriaus atminimą, toks tyras veidas ir atviras žvilgsnis pavergė mane, vos ją sutikau, ir vėliau, klausantis jos pasakojimų apie senelį, jo gyvenimą ir darbus, jausmas tik stiprėjo. Gal taip ir turėjo atsitikti, kad į muziejų patekau kaip tik tada, kai ant takelio į buvusią gipso liejyklą sutikau ją, Rasą..
misevicius.vidmantas44@gmail.com