Č. Iškauskas. „Lenkiškas sindromas“: Marš marš į Rytus…

Kiekvienos tautos ar valstybės praradimai šimtmečių bėgyje – tai jų gėla, tai jų išbandymas, tai pamokos ateičiai, kuri taip pat negarantuoja, kad didesnės ir agresyvesnės šalys ar sąjungos nemėgins dar labiau sumenkinti Tavo tėvynės ir tautos. Sunku lyginti, ar Lietuva, ar Lenkija, ar Rusija patyrė skaudesnius istorijos smūgius, bet akivaizdu, kad, kuo mažesnė tauta, tuo ji skaudžiau junta netektis ir išgyvena dėl savo išlikimo. Bet šįkart ne apie Lietuvą.

Lenkija – viena didžiausių imperijų tarp Rytų ir Vakarų – ko gero, ir buvo tas visų nutremptas tiltas, per kurį agresorių ordos traukė tai į vieną, tai į kitą pusę. Taip susidarė vadinamas „lenkiškas sindromas“, kurį apibūdinti galima paprastai: mane muša, tai aš mušu kitus. Čia kaip smurtas šeimoje: jeigu šeimos galvą kažkas skriaudė vaikystėje, tai ji dabar smurtauja prieš savo žmoną ir vaikus…

„Lenkiškojo sindromo“ versiją visai neseniai užaštrino jau ketvirtį amžiaus ne Lenkijoje gyvenantis aktyviai lenkų patriotinius jausmus stimuliuojantis žurnalistas ir mass media korifėjus Mariušas Maksas Kolionko (Mariusz Max Kolonko). Savo televizijos „MAXtv“ laidoje „Kalbu kaip yra“ („Mowie jak jest“, „Telling it like it is“), transliuojamoje iš Niujorko jo paties sukurtu „YouTube“ kanalu, pavadintoje iš tiesų provokaciškai  „Ar įmanoma Lenkijos sienų revizija? Ar įmanoma, kad Vilnius ir Lvovas vėl bus mūsų?“, šis žiniasklaidos meistras iš pradžių liejo ašaras, kad istorijos bėgyje Lenkiją kaimynai tik skriaudė, paskui ragino atsiimti Vilnių, Gardiną ir Lvovą, o pabaigoje dar davė pylos prezidentui Bronislavui Komorovskiui ir premjerui Donaldui Tuskui, kad šie negina tikrųjų Lenkijos interesų. (Laidos fragmentų vertimas yra ČIA).

M. M. Kolionko iš tiesų nėra prastas žurnalistas. Gimęs 1965 m. gegužę nedideliame Liublinieco miestelyje šalies pietryčiuose (Liublino vaivadija), ties Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos sienų sankirta, jaunuolis, matyt, ne iš nuogirdų žinojo apie šių Lenkijos rajonų istorinę patirtį. Baigęs žurnalistikos studijas Varšuvos universitete ir politikos studijas Poznanėje, jis dirbo sovietiniais laikais garsiojoje muzikinėje pramoginėje Lenkijos radijo laidoje „Liato z radiem“, paskui Lenkijos TV korespondentu JAV, o nuo 1988 m. ten ir gyvena.

1993 m. Niujorke jis sukuria savo prodiuserinę firmą, kurios nariai rengia laidas Lenkijai. Vieną jų veda pats M. M. Kolionko. Jo pokalbių „YouTube“ populiarumą apibūdina  tai, kad kas kartą šį kanalą aplanko per pusę milijono žiūrovų, o paskutiniąją, praėjusio šeštadienio duomenimis, buvo matę virš 367 tūkst. žmonių. 2008 m. duomenimis jis buvo devintas iš 64-rių Amerikos žurnalistinių „žvaigždžių“ sąrašo, pritraukiančio daugiausiai reklamos. 2004 m. jis priklausė garsiausių Lenkijos žurnalistų ketvertui. 2006 m. išleido populiarią knygą „Amerikos atradimas. Užrašai džipe“.

Minėtoje laidoje garsus žurnalistas sumaniai manipuliuoja įvairiais ekscentriškai siužetais, įvairenybėmis, garsių žmonių nuotykiais, bet didžiąją jo emocionalaus ir pikto monologo dalį sudaro istorinės nuoskaudos dėl „lenkiškojo sindromo“. Jis ironiškai apibūdina „Metų žmogų“ V. Putiną, godoja apie šlovingą Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) praeitį, ilgesingai kalba apie prieškarinę Lenkiją, kai jos teritorija siekė iki 312 tūkst. kv. km. „Kur jau ten penkiskart mažesnė Lietuva…“ – tarsi perša mintį mūsų žiūrovui.

O tada, prieš karą, anot žurnalisto, net lenkiškas futbolas žibėjo: klubas „Vilno-Smigly“ prieš pat  karą iškovojo vietą aukščiausioje lygoje.  Nors pralaimėjo klubui ‚Ruch Chožov‘, bet narsiai spardė kamuolį. „Šiandien tai Lietuva“, – verkšlena iš Niujorko studijos žurnalistas. Anot jo, Lvovas irgi senas lenkų miestas. Prieš karą buvo trečias pagal dydį Lenkijos miestas. Daugiau nei pusė gyventojų – lenkai. „Pogon Lvov“- geriausias Lenkijos sporto klubas 1938 m., žaidė  Lvovo Rydzo – Smigly stadione. „Šiandien tai Ukraina, – lieja ašaras M. M. Kolionko ir priduria retorinį klausimą: –   Kas pasakė, kad sienų revizija yra neįmanoma?“.

Paskui jis išplėtoja savo mintį: „Lenkai Ukrainoje ir Lietuvoje paliko savo istoriją, ir lenkų tauta natūraliai žvelgia į tą pusę, tai natūrali reakcija tautos, iš kurios  buvo atimta istorinė atmintis, vaikystė ir protėviai. Kalbėjimas apie rytines žemes, kaip apie mūsų žemes, nėra nacionalizmas, tai yra mūsų pilietinė pareiga. O jų atgavimas yra mūsų tautinis interesas ir privalo tapti mūsų politiniu interesu. Ir tai turi vykdyti Lenkijos valdžia“.

„Tad ar Lenkijos politikai vykdo tokią politiką, kuri atitinka lenkų interesus?“ – reikliai klausia žurnalistas ir atsako: ne. Galų gale jis užsiima plika agitacija: „Gerbiamieji, per savo gyvenimą matėme, kaip subyrėjo Sovietų Sąjunga. Matėte Vokietijų susijungimą, Čekoslovakijos, Jugoslavijos  skilimą. Atsirado naujos valstybės, naujos sienos Balkanuose. Europos žemėlapis nėra iš marmuro.  Jis sudarytas ne politiniais, bet tautiniais pagrindais. Ir todėl senųjų lenkų žemių grįžimas Lenkijai yra kuo labiausiai įmanomas“.

Taigi, M. M. Kolionko nesivaržydamas iš Niujorko ambonos tarsi šaukia: pakilkite, lenkai, susigražinkite prarastas žemes, žygiuokime į Vilnių, kaip 1920 metais, į Lvovą, nes mus ten parems ir priglaus vietiniai lenkai. Lenkijos prezidente ir premjere, užteks glėbesčiuotis su Lietuvos ir Ukrainos prezidentais, iškelkite jiems naujų rytinių sienų reikalavimus ir pakartokite senosios Žečpospolitos galią, susigražinkime bent jau II-osios prieškarinės valstybės šlovę ir teritorijas.

Be abejo, lenkiškoji kolonija Lietuvoje ilgesingai laukia tokių raginimų, ir LLRA lyderiams tiesiog užverda kraujas, kaip 1990-1992 m. jų autonomininkams magėjo sukurti Rytų Lietuvos lenkiškąją autonomiją ir pakviesti M. Gorbačiovą įvesti prezidentinį valdymą. Ar ne todėl didžiausia iš visų kitų tautų AT deputatų lenkų, jų išrinktieji atstovai dalis balsavo prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto priėmimą? Ar ne jie ir jų vaikai dabar kaišioja Lietuvos valstybei pagalius į ratus, reikalaudami lenkų kalbą padaryti antrąja valstybine kalba, savo naudai paversti Tautinių mažumų įstatymą, ar ne jie įnirtingai puola teismo sprendimą solidžia bauda nubausti tuos Šalčininkų lenkiškuosius funkcionierius, kurie negerbia Valstybinės kalbos įstatymo ir jau keleri metai nepaklūsta nurodymams nerašyti gatvių pavadinimų nevalstybine kalba?..

Dar pridursime: toks pasipriešinimas suvirpina kinkas net mūsų valdžios didžiavyriams. Kaip rašo apžvalgininkas Rimantas Varanauskas, premjeras Algirdas Butkevičius, kvestionuojąs net teismo sprendimą, interviu radijo stočiai „Znad Willii“ sakė „buvęs šokiruotas“ dėl baudos dydžio, teigė, kad „perlenkta lazda“, „kuriama įtampa“ tarp tautinių mažumų, ir jis, žinoma, sudarysiąs darbo grupę padėčiai išaiškinti…

Betruktų, kad mūsų valdžia ištiestų ranką sienų revizijos iniciatoriui M. M. Kolionko. Betruktų, kad dėl jų peržiūros sėstų už derybų stalo su Lenkijos diplomatijos vadovu Radoslavu Sikorskiu, kuris 2009 m. sukėlė tarptautinį skandalą, televizijos eteryje atvirai neigęs Vilniaus krašto okupaciją. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – tada pareiškė R. Sikorskis. Betruktų, kad koks mūsų užsienio reikalų ministras vėl imtų ir atsiprašytų Varšuvos už 1920 m. agresijos tikslų nesupratimą…

Teisus R. Varanauskas, kad įpratę laukti informacinio karo kanonados iš Rytų, mes pražiopsome jį iš Vakarų flango. O gal jį skatiname?