
Referendumo dėl Lietuvos žemės išlaikymo tautos ir visuomenės rankose vyksmą dera laikyti esminiu pastarųjų metų žmonių laisvinimosi vyksmu. Ne tik laisvinimosi, bet ir pilietinės visuomenės brendimo. Nepriklausomybės metų dvidešimtmetis parodė, kokia negailestinga gali būti jau ne okupacinės, o savosios valdžios priespauda. Be sąžinės ir atjautos dusinami pensininkai, sovietmečiu padėję tvirtus ekonomikos pamatus, savo darbu kūrę tą gerovę, kuri buvo greitai išgrobstyta naujosios valdžios žmonių ir su jais susijusių kriminalinių privatizatorių. Neapsikęsdami vergovinių darbo santykių, kai menkiausias darbdaviu tituluojamas veikėjas tampa visagaliu ponu, neužmirštančiu pademonstruoti, kad daro didelę malonę „duodąs darbo“, ir kuris nesiteikia už jį sumokėti, šimtai tūkstančių jaunuolių ir darbingo amžiaus žmonių patraukė svetur. Ten vykstama ir vaikų gimdyti. Tačiau vietos politikai nepaliauja kalbėti visuomenei apie vis naujus gerovės valstybės modelius ir toliau didina savąją gerovę.
Labiausiai žmones žeidžia beteisiškumas ir neteisybė, kuri persmelkė visą mūsų politinę sistemą ir tapo sisteminiu dalyku. Beteisiai žmonės jau sunkiai beįsivaizduoja esą tauta ir visuomenė, tad kam jiems tas jų gyvenamasis pasaulis, kuris kyla iš Lietuvos žemės ir yra jos palaikomas? Juk lietuviškos beteisiškumo korporacijos prekę „2 už vieno kainą“ galima parduoti ir kitose šalyse, kur ta prekė jau net negalvos apie savąją gimtinės žemę. Kam beteisiams žemė, kam jiems gimtinė, jei jie tik paprasta darbo jėga, tik ir laukianti darbdavių malonės? Šitaip jau išmuštruota didelė visuomenės dalis. Ta dalis linksi, kai girdi mūsų garbiųjų „išlaisvintojų“ kalbas apie geriau Lietuvos dirvonuojančias žemes įdirbsiančius olandus ar vokiečius, tarsi lietuviai jau būtų praradę visus žemės darbų įgūdžius. Sibiro tremtyse sugebėjo tuos įgūdžius išlaikyti, įstengdavo ten net prisišaukti išbuožinimo bausmę, o štai per du nepriklausomos valstybės dešimtmečius mūsų politiniam elitui pavyko tuos įgūdžius gerokai susilpninti. Suprantama, pagal ‚gerovės valstybės“ modelį. Juk nuo žemės mūsų valstietija buvo varu varoma ir gundyte gundoma baigti tą „nenaudingą veiklą“. Išmokomis ir ekonomistų paskaičiavimais ar sudarant nepakeliamas ekonomines sąlygas.
Ar bus įmanoma puoselėti, juolab stiprinti lietuvybę, taip pat Lietuvos žmonių valstybingumo jauseną tautai tapus bežeme? Atsakymas akivaizdus – ne. Tautos gyvenama žemė yra tautos gimtinė. Ji yra didžioji dovana, kuri įpareigoja atsakingai su ja elgtis. Sąmoningos tautos taip ir daro – puoselėja, garbina ir puošia savo žemę. Netekusi gimtinės tauta išnyksta – išsiskaido į įvairius žmogiškųjų išteklių ir darbo jėgos prekinius pavidalus. Jau einame tokiu savinaikos keliu. Tautos išnykimo nuojauta, nebūties nuojauta ryški įvairiausiuose mūsų socialiniuose rodikliuose. Prasčiausiuose visoje Europos Sąjungoje. Tačiau vietiniam politiniam elitui tie rodikliai nėra įdomūs – tam elitui svarbesni nauji didingi skolinimosi projektai. Politinis elitas gerai žino vieną svarbų dalyką – šiais pinigų spausdinimo ekonomikos laikais „popieriai“ ir turi būt pirmiausia paversti valstybės, tad visų gyventojų skola, o jau vėliau ta skola bus iškeista į … žemę. Nes nieko brangiau už žemę nėra. Ypač šiuo metu, kai akivaizdžiai regimi drastiški klimato pokyčiai ir sparčiau daugėja mūsų planetos gyventojų. Su žeme neteksime ir savųjų vandenų. Požeminių vandenų atsargų, kuriomis išsiskiriame visoje Europoje. Paverstus tautą bežeme lengviau bus perimti ir jos kol kas neapskaičiuotą turtą – vandenį. Kai kas labai pasipelnys, o ypač – išmanusis politinis elitas. Juk tik tas elitas ir laiduoja, kad būtų „vsio zakonno“.
Referendumo rengėjai skatina tautą ir visuomenę pirmiausia susivokti dabartinio gyvenimo aplinkybėse ir drįsti nusimesti lietuviškos partinės nomenklatūros primestus ir vis labiau veržiančius pančius. Partinė nomenklatūra į referendumo iniciatyvą žiūri kaip į kovą dėl valdžios. Taip ir yra. Dalis visuomenės suvokia savo beteisiškumą, politinį neįgalumą ir siekia demokratinių politinės sistemos pertvarkų. Norima atsiimti dalį politinės valdžios – sumažinus referendumų rengimo „kartelę“ iki 100 tūkst. būtinų parašų visuomenė įgauna tam tikrą politinį svertą bent jau kartu su valdžia svarstyti egzistencinės svarbos reikalus. Tad laisvinami visi – ir suprantantieji, ir nesuprantantieji. Pati partinė nomenklatūra skatinama laisvintis iš savosios visagalybės gniaužtų. Visi kviečiami burtis ir pasijusti tautiečiais, pilietinės visuomenės nariais, suvokiančiais save kaip savo žemėje savo gyvenamą pasaulį kuriančius žmones.
Arba dabar, arba niekada! Anksčiau okupantas prievarta vežė vagonais į Sibirą, o dabar savų sukčių, apgaule būsim išstumti iš savo žemių. Tegu konservai savo sklypus pardavinėja ir nemuilina visiems kokia “gerovė” laukia. Pamatėme jūsų kubiliškus darbus.
Ačiū Rubavičiui už iki skausmo teisingus žodžius.
Tik kažin, ar juos skaito “išrinktieji”, kurie svajoja kaip nugvelbti europinius pinigus už teisę leisti pirkti užsieniečiams žemę.
Lietuviai būsime be savo žemės, apsupti kitataučių ir kitakalbių
Kažkaip nesinori tikėti, kad tokius bobiškus, lėkštus padejavimus iš niekur nieko imtų ir rašinėtų…
Juk manyti, kad būtų galima referendumais valdyti šalį, yra tokia pati utopija kokia žmonėms apgaudinėti buvo naudota komunizmo statyba… Be to, referendumus vykdytų ta pati VRK, kaip ir valdžių rinkimus. O kaip sakoma, nesvarbu kaip balsuoja, svarbu – kas balsus skaičiuoja.
Tai gal visgi, sakau, čia kažkoks biznis slepiasi. Juk kiekvienas referendumas valstybei atsieitų apie 15 milijonų litų. Taigi juos rengiant palyginti nemažos pajamos suplauktų į valdžios sėbrų kišenes, o jeigu per metus kokie keturi referendumai, tai jau būtų apie 60 milijonų litų.
O jeigu dar būtų galima sukombinuoti referendumus kaip valstybės valdymo priemones “gaminti ir parduoti”, tai visai gražu būtų…
Giedok, nupirktas gaideli, giedok, nieko tu čia neišgiedosi… 🙂 Dabar dėl VRK aš nebūčiau toks tikras, kad jie sugebės užkirst kelią referendumui. Aš savo surinktus ~500 parašų apginsiu kiekvieną, kaip ir iš tų ~1000, kuriuos surinksiu ir būsiu atsakingas asmuo. Jeigu pamatysiu, kad jie klastoja rezultatus, brokuoja parašus piktybiškai, aš tą Vaigauską prismaugsiu SAVO rankomis. 😉 Geriau kalėjimas su skandalu apie mokslininko pakvaišimą ir nervų nevaldymą, negu tokie nusikaltėlių darbai Lietuvoj. Už tai būtų sąžinė švari, kad pagrindinis stribvaikis, klastojęs Lietuvos piliečių balsavimo rezultatus n metų ir atsakingas už viską yra sustabdytas. Todėl nemanau, kad jiems kažkas pavyks, KIEKVIENAS mano paimtas parašas bus apgintas ir įteisintas. Jei pabandys sukčiaut, šitas Vaigausko balsų skaičiavimas vadovo poste bus jam paskutinis. Čia tau ne anoniminius rinkimų biuletenius klastot, nes lapai visi sunumeruoti, ir patikėk, patikrinsiu VRK sprendimą dėl kiekvieno iš jų.
Užsiimti kaltinimais, kaip jūs, yra bobiška ir tiek…
Nevaizduokite, kad vaigauskininkai tokie neišmanėliai, kad nenorėtų gauti savo žinion apie 15 milijonų iš biudžeto referendumui rengti ir juos atitinkamai partiškai išleisti…
Beje, vaigauskininkų poziciją referendumo klausimu, esant jūsų pusėje, jau rodytų tas faktas, kad trys teisiškai gana skirtingi netgi priešingi referendumo klausimai, kaip galima spręsti iš informacijos, yra prakišami vienu parašu. Pvz. žemės neparduoti užsieniečiams, bet triskart mažesniu referendumo parašų skaičiumi sudaryti galimybę atplėšinėti nuo Lietuvos – Vilniaus žemę, jos teritorijos dalį.
Panašiai “supakuotai” tų pačių vaigauskininkų jau 20 metų yra vienu rinkėjo parašu prastumiamas dalyvavimas rinkimuose pagal sąrašus ir vienmandatiniuose. Dalyvauti rinkimuose vien tik vienmandatėje nepalikta galimybių, nors balsavimo biuleteniai atskiri, tačiau parašas yra vienas už abu biuletenius. Tai kas čia demokratiniai laisvi rinkimai, ar Brežnevo knygelių, supakuotų su detektyviniais romanais, išprievartautas pardavinėjimas.
Akivaizdu, kad, jeigu rinkimų biuleteniai būtų išduodami pagal atskirus parašus, kaip ir turėjo būti, dauguma rinkėjų rinkimuose pagal sąrašus nebūtų dalyvavę. Seimas pagal tokią rinkimų sistemą nebūtų buvęs išrenkamas. Tokiu atveju Lietuvos valdžia būtų buvusi priversta keisti rinkimų sistemą. Jas – valdžias būtume turėję kitokias, tad ir padėtį šalyje ne tokią, kaip šiandien.
Tad, ar dabar referendumo parašų lapuose “stumiant” tris skirtingus klausimus vienu parašu, VRK neina tuo pačiu Brežnevo pramintu prievartavimo keliu.
Tad, nevaizduokite, kad VRK čia yra ne kartu su jumis – yra “ne prie ko”…
Pati tu boba… 🙂 Rašinėji pastoviai nesąmones, net bet tiek to, atsakysiu paskutinį kartą. Vaigauskas darys, ką jam lieps iš aukščiau, išleidžiami referendumui pinigai jam į kišenę nebyra, ne tam jie skirti. Būtų gerai, jei jie teisingai vertintų parašus ir būtų mūsų pusėje (dėl demokratijos, tarkim). Tačiau tavo aiškinimai yra kliedesiai. Mažesnis referendumo parašų skaičius kaip tik padidina mūsų galimybes išsaugoti Vilniaus kraštą ir teritorijos vientisumą. Taip tauta įgyja priemonę apsiginti. Jokie Tomaševskiai niekad nelaimės referendumo (jie net niekad nesurinks tų 100 tūkst., bet tiek to, galim nesiginčyt), tačiau lietuviai gali jį laimėt prieš valdžios valią. Jei būtų paklausta referendumu, mes niekad neturėtume nei tų nesąmonių su švietimu, nei dvikalbių gatvių užrašų, nei lenkiškų raidžių, nei jokių kitų nesąmonių. O valdžia su Tomaševskiu sudarę sąjungą valdo Lietuvą ir priima LLRA įstatymus. Dabar Seime jau ant visos Lietuvos “kairieji”, o prieš tai “dešinieji” Vilniuj su LLRA derino. Iš tikrųjų, valdžia jau dabar “atplėšinėja” pamažu Vilniaus kraštą, nes ten leidžia antilietuvišką veiklą. Jei valdžia galutinai išduos, tai lemiamu momentu apsiginti galima referendumu. Taip, kad viskas gerai su tais klausimais. Be to, ne VRK juos priima ar atmeta. VU teisės skyriai visokie tikrina, ir patikėk, rimtai.
Apie daugiamandates-vienmandates vėl ištisi nusišnekėjimai. “Seimas pagal tokią rinkimų sistemą nebūtų buvęs išrenkamas.” 🙂 Eik galvą persišviesk, berniuk… Išrinktų tuos pačius, tiktai taip. Juk visi mato, kad tie patys iš partinių sąrašų bosai dalyvauja “vienmandatėse” ir taip pat laimi. Nebus sąrašų, tai išrinks lygiai tuos pačius, nes jie susirašys kita forma, panaudos propagandą, ir tiek žinių. Esmė čia kitur. Atstovaujamoji demokratija Lietuvoj nepasiteisino visiškai. Čia pats principas kreivas – tu renki žmones, kurie tave lengvai apgauna bendro pobūdžio kalbomis, bet paskui daro valstybę naikinantį darbą. Čia jie specialistai… O referendumas visai kas kita, čia yra labai aiškus klausimas ir valdžiažmogiai nebegali nieko “atstovaut” ir apgaut. Jie tik VYKDYS tiesiogiai tautos valią. Ir čia tu nieko neapkvailinsi, nes klausimai per daug aiškūs ir nenumuilinami.
Aš manau tu tik apsimeti kvaileliu, rašinėdamas atseit “žinovo” tekstus, bet kažkokias nesąmones. Abejoju, kad tau pavyks čia nors vieną apkvailinti, nes lietuviai nėra nei “runkeliai”, nei “veršiai”, kaip tavo darbdaviai įsivaizduoja. Tai tu jiems šitą ir perduok, asiliuk, nėra prasmės čia ginčytis.
Man paties atsakymai nereikalingi, tai yra tas pats, kas – kiaušinis mokytų vištą… Runkeliauk sau į sveikatą savo turgaus bobelės supratmo lygyje…
Savo nuomonę esu pasitikrinęs pakankamai, išdėstydamas ne paties lygio asmenims.
Aš ją sakau tiems, kurie gali suprasti, ką daro…, o tokių, kaip rodo praktika, pilna Lietuva.
Savo argumentus dėl paties aiškinimų dėl parašų skaičiaus referendumui mažinimo trumparegiškumo esu išdėstęs jau bent kelis kartus, todėl jų nekartosiu. Savo nuomonę pasakysiu tik trumpai, kad Lietuvos draskytojams yra svarbu ne bendri rezultatai, o svarbu turėti atitinkamų atskirų vietų referendinius duomenis, kad užmojai valdyti šalį referendumais yra naivybė – bejėgės įniršusios bobelės keršijimas, o ne išeitis iš nedemokratinės padėties valstybės valdyme.
Piniguotas piktaviliškumas netruks pasinaudotis tokia kasdieninio referendumo “dovanėle” jovalui Lietuvoje kelti, kad taip būtų draskomas jos žemių vientisumas, kad galų gale būtų sudraskyta ji pati.
Išeitį iš to turiu kitą – konstruktyvią, ją išdėsčiau Alke ne kartą, taigi nesikartosiu.
Beje, nematuok kitų savo matais,- ne dėl kokių “pavykimų nepavykimų” viešai reiškiu savo nuomonę, o todėl, kad negaliu nesakyti to, ką matau vykstant, negaliu “stovėti po medžiu”…
Puikus straipsnis. Teisingai pastebėta, kad referendumas tapo esminiu pastarųjų metų įvykiu, parašų skaičius jau lyg žada stebuklą… Jei parašų užteks, tai bus pirmas toks lietuvių pilietinės visuomenės padarytas žygdarbis per paskutinius ~20 metų – kiekvienas pabandykim prisidėti!
Visiskai pritariu V. Rubaviciaus mintims