Vokietijoje dar nenutilo diskusijos dėl Sarrazino knygos apie užsieniečių integraciją, o žiniasklaidoje jau kilo nauja audra.
Mirga straipsniai, kuriuose piktinamasi Turkijos premjero Recepo Tayyipo Erdogano kalba, kurią jis sekmadienį pasakė Diuseldorfe susitikime su daugiau kaip 11 000 „turkų ir turkų kilmės vokiečių“.
Erdoganas ragino tautiečius integruotis į Vokietijos gyvenimą ir išmokti vokiškai. Bet jis pasisakė prieš asimiliaciją, prieš visišką prisitaikymą.
Kai kuriuos politikus ypač papiktino tai, kad Erdoganas savo tautiečius ragino pirma vaikus išmokyti turkiškai, o tik paskui vokiškai. Vokietijos užsienio reikalų ministras Gido Vestervelė (Guido Westerwelle) teigė, jog vokiečių kalbos mokėjimas yra migrantų „integracijos raktas“. Jis pabrėžė, kad Vokietijoje augantys vaikai pirmiausia turi išmokti vokiečių kalbą.
Griežtų kritikos žodžių negailėjo Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) generalinis sekretorius Aleksandras Dobrindtas (Alexander Dobrindt) Kalbėdamas CSU valdybos posėdyje, jis piktinosi, kaip svetimos valstybės vadovas atvykęs į Vokietiją nepraleidžia progos „kurstyti“ savo tautiečius.
Korespondentas Manfredas Bleskinas savo straipsnio „Replika: Sarrazinas su priešingu pranašišku ženklu“ įžangoje pasako savo kandokų minčių esmę: „Vokietijos turkų nereikėtų laikyti tautine mažuma, nes daugelis iš jų turi Vokietijos pasą“.
Straipsnio autorius mano, kad Erdoganas savo kalba Diuseldorfe rinkosi taškus prieš būsimus rinkimus Turkijoje. Atidavęs pagarbos duoklę premjerui, kuriam vadovaujant Turkijos ekonominė padėtis pagerėjo, Bleskinas nepamiršta pridurti, jog nedarbas Turkijoje viršija 10 proc. Pati Turkija esą daugiau telkia dėmesį į valstybes, kurios kadaise buvo Osmanų imperijos sudėtyje.
Ypač kandus paskutinės pastraipos tonas: „Iš Diuseldorfo sklinda nacionalistinė žinia: Mes vėl esame Mes, o jūs esate to dalis! Kaip įrodyta, vokiečių politikai klysta, teigdami, kad vokiečių kalbos mokėjimas padės išspręsti integracijos problemas/…/Bet juk niekas neabejoja, kad vokiečių kalbos mokėjimas padeda gauti darbą. Todėl Erdogano raginimas, kad vaikai pirma išmoktų turkiškai, o tik po to vokiškai, yra negerai. Jeigu Vokietijos turkams būtų suteiktas tautinės mažumos statusas, tai taip pat nepakeistų reikalo. Vokietijoje gyvenantys ir vokišką pasą turintys turkų kilmės žmonės turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir vokiečių ar kitokios kilmės piliečiai. Stengtis juos padaryti kažkuo ypač geru yra taip pat neteisinga, kaip ir stengtis padaryti juos kažkuo ypatingai blogu“.
Laikraštis „Münchner Merkur“ teigia, jog Erdoganas kalbėjo lyg vyriausybės vadovas, „kuris lanko eksteritorialiai gyvenančią turkų valstybės tautą“. To įrodymas esąs toks svečio sakinys: „Vokietijoje gyvenančius turkus „didelė valstybė, Turkijos Respublika, gina lygiai taip, kaip ką tik iš Libijos evakuotus turkus“. Straipsnio autoriaus nuomone, taip kalbėti yra įžūlu.
Laikraštis „Stuttgarter Zeitung“ pastebi, kad Erdogano kalba sukėlė taip pažįstamus refleksus – gynybą, kaltinimą ir puolimą.
„Der Tagesspiegel“ Turkijos politiką vertina teigiamai – Ankara, siekdama tapti Europos Sąjungos nare, modernizuoja savo šalį, kurioje gerbiamos demokratijos taisyklės ir kuri gali didžiuotis ekonomikos rezultatais. Turkijos raida gali tapti pavyzdžiu, kaip būtų galima suderinti islamą ir demokratiją.
Laikraščio „Kölner Stadtanzeiger“ nuomone, nereikėtų Erdoganui priekaištauti, kad jis šiuo metu dalyvauja rinkiminėje kovoje. Jis taip pat esą gali reklamuoti Turkijos ekonominę pažangą. Vis dėlto Angela Merkel turinti jam pasakyti, kad „Vokietijoje gyvenantys turkų kilmės žmonės ilgainiui nebebus „jo valstybės piliečiai“. Straipsnio autoriaus nuomone, taip mano ir daugelis jaunų turkų kilmės žmonių. Jiems patinka girdėti Erdogano raginimą gauti gerą mokyklinį išsilavinimą. Bet ne tam, kad gausintų Turkijos Respublikos garbę, o tam, kad gyventų gerai ir visavertišką gyvenimą Vokietijoje.
Vokietijos Vyriausybės nuomone, Erdoganas tikrai ragino integruotis. Vyriausybės atstovas spaudai Steffenas Seibertas pasakė, jog vaikams, kurie silpnai moka vokiškai, sunkiau mokytis mokykloje. Todėl vokiečių ir turkų kalbų mokymasis turėtų būti bent tokios pačios apimties.
Interviu RTL televizijai Erdoganas pakartojo savo nuomonę, kad žmonėms iš jo Tėvynės Vokietijoje reikia integruotis. Bet Vokietija taip pat turinti gerbti čia gyvenančių turkų kalbą, religiją ir kultūrą. Turkų vaikams reikėtų turėti galimybę išmokti turkiškai, kad po to jie „galėtų gerai išmokti vokiškai“.
P.S. Prisiminkime Lenkijos prezidento apsilankymą Maišiagaloje… Nė vienas žurnalistas ar politologas nepatarė Prezidentei, ką ji turėtų pasakyti garbiam svečiui…
Taip, čia yra didžioji problema. Viena vertus, visos tautos ir jų nacionalinės valstybės siekia išsaugoti ryšius su savo tautiečiais emigracijoje. Antra vertus, dabartinė pilietinių tautų koncepcija tiesiog nepalieka vietos mažumų diasporoms. Rezultatas liūdnas, nes imigrantas turkas (lietuvis ar bet kas kitas) niekada nebus toks tikras nacionalinės valstybės pilietis, kaip titulinės nacijos atstovas. O jeigu pamėgins juo tapti, bus kaip žydams kurie Rusijos imperijoje pildė komunistų partijos gretas taip gausiai, kaip jokia kita mažuma. Žodžiu, mano nuomone, geriausiai, kada mažumos lieka mažumomis su visu savo vidiniu kitoniškumu, bet tuo pačiu pagal galimybes vengti pernelyg didelio tokių mažumų išaugimo, griežtai ribojant ekonominę imigraciją.
O Turkijos premjeras, regis, nepasakė nieko, ko savo tautiečiams užsienyje nepasakytų patys Vokietijos vadovai.