Rojus ar pragaras – tai mūsų pačių pasirinkimų pasekmės, ir visa tai galime patirti šiame gyvenime, šioje Žemėje. Viena dešimtmetė mergaitė, atvykusi į Romuvos stovyklą, mamos paklausė:

– Mamyte, ar mes patekome į rojų?

Tokį jausmą patyrė daugelis iš mūsų, kas atvyko į šią stovyklą.

Kas gi ta Romuva?

Tai senovės Baltų religinė bendrija arba paprasčiau – lietuvių bendruomenė, gyvenanti pagal senovės baltų pasaulėžiūrą ir papročius.

Jau daugelį metų Romuva švenčia ilgiausią ir trumpiausią metų dieną –  Kalėdas ir Rasas, Pavasario ir Rudens Lygiadienius, Užgavėnes, Jorę, Rugių šventę ir Vėlines. Šių švenčių šventimas žmogui padeda labiau pajausti metų laikų kaitą, jų ritmą bei darniai gyventi kiekvienus metus, su džiaugsmu priimant permainas, pokyčius.

Čia, Anglijoje, per pastaruosius dešimtį metų man, galima sakyti, yra tik dvi šventės: tai Kalėdos ir Vasara. Taip – Vasara man šventė, nes grįžtu į Lietuvą! Bet kai baigiasi vasara ir žinau, kad vėl visus metus reikės laukti kitos, o Kalėdos čia – komercinė šventė, apima liūdesys… Liūdesys, kurį galėtų pakeisti laukimo ir pasiruošimo artėjančiai šventei džiaugsmas. O jei čia, Anglijoje, būtų Romuva ir būtų švenčiamos tos aštuonios tokios svarbios šventės!

Romuva taip pat rengia etnokultūrines vasaros stovyklas. Kasmet Romuvos stovykloje susirenka vaikai, jaunimas, šeimos, suauge ir išmintingi senoliai, kurie pasiilgę žvaigždėtų dangaus platybių, žiogelių svirpimo, šieno kvapo, medžių ošimo, kūrybinio įkvėpimo ir skardaus juoko, liaudies dainų ir šokių, didžiausio malonumo vedini, apsigyvena Dvarciškėse (Švenčionių rajone).

Čia atgyja ryšys su gamta, vaikų ašaros pavirsta juoku, ištirpsta rūpesčiai, sustoja laikas, sustiprėja kūrybinės galios. Čia lakstome basi po rasotą žolę, gaiviname kūną ežero vandeniu, o širdį – muzika ir dainomis.

Čia prisipildome galiomis ir gyvenimo žiniomis.

Čia kaip medžiai pajuntame savo šaknis ir savo vietą Žemėje.

Kas čia tokio stebuklingo vyksta, kad visiems taip gera?

Stebuklingo? – Nieko! Paprasčiausiai čia kiekvienas tampa labai svarbia darnios bendruomenės dalimi. Bendruomenės, kuri padeda pajausti savo vertę ir būti reikalingu kitiems. Čia žmogus tarsi smuikas, patekęs į meistro rankas, suderinamas ir ima skambėti taip harmoningai. Čia išlaisvinamos žmogaus kūrybinės galios ir padedama jam visapusiškai tobulėti.

Stovykloje kasdien vyksta užburianti veikla – Saulės pasveikinimai, apeigos, mankštos, naktiniai šokiai, paskaitos apie pamatines žmogiškumo tiesas, etnologų ir etnokosmologų pasakojimai ir diskusijos, padedančios suvokti ir pajausti gyvenimo esmę, skleidžiančios nuoširdžią meilę Tėvynei, pagarbos protėviams ir jų gyvenimo būdui jausmą. Vyksta mokymai – amatai, kovos menai, žygiai, Saulės palydėjimas, nenutylančios dainos ir muzika, kūrybinės improvizacijos.

Apeigos ir tautiniai rūbai – kokia iš jų nauda šiandien?

„Apeigos naikina tarpusavio įtampas, atstato ir kuria darnius bendruomenės ryšius. Šventiniai sveikinimai ir linkėjimai užtikrina bendruomenės sveikatą, gerus santykius, sėkmę. Bendruomenės šventė – tai pastovūs paveikūs bendruomeninės psichoterapijos seansai. Tradicinėje šventėje nėra žiūrovų – visi dalyviai veiklūs, įsijungę į apeiginį veiksmą ir į šventės vyksmą. Visame pasaulyje tautiniai rūbai – svarbus šventės dėmuo. Jie leidžia tvirtai pasijusti tautos, srities, bendruomenės nariu, nepriklausomai nuo madų vėjų, komercinių ir kitų trumpalaikių ir nepatikimų įtakų.“

Ši ištrauka iš etnologo Valdo Rutkūno „Gyvybės ratai lietuvių pasaulėžiūroje“ aprašymo, puikiai atspindi ir mano mintis. O jausmas dalyvaujant apeigose, dėvint tautinius rūbus – toks tarsi  išnyksta laiko ribos, tarsi persikeliame į praeitį ir susijungiame su protėviais. Atrodo kad kartu su jais uždegame šventąją ugnį, palydime Saulę, dainuojame giesmes ir sutartines, šokame.

Liaudies šokiai

Lietuvių liaudies šokiai –linksmi ir nėra labai sudėtingi. Gali ateiti į vakaronę visai nemokėdamas šokti, tau parodys keletą pačių paprasčiausių žingsnelių ir pradėsi šokti, linksmintis su visais. Šokdami išliejame energiją ir tuo pačiu ją pasikrauname. Šokių poveikis kažkuo panašus kaip svaigalų: nukaista skruostai, žiba akys, veide šypsena ir šventinė nuotaika, tik kitą dieną neskauda galvos ir nesijaučiame išsekę, atvirksčiai, jaučiames žvalūs, gyvybingi, laimingi, patenkinti savimi ir kitais, o ir gėdos jausmo nebūna. Pamenu, kad visada, kai eidavome su draugais į naktinį klubą, dažniausias skambantis sakinys būdavo: ” Palauk, negaliu, dar per mažai išgėriau, kad eičiau šokti.”

Kodėl tiek lietuvių pabėgo iš Lietuvos, jei Lietuvoje yra tokia nuostabi bendruomenė, tokios nepaprastos stovyklos ir šventės?

Manau, kad dėl to kaltas žiniasklaidos manipuliavimas – begalinis neigiamų žinių skleidimas, amžinųjų vertybių pamiršimas, žmonių išnaudojimas, pasiteisinant „ekonomine krize“, lygiavimasis į vakarus, mokyklose vaikams nebeugdoma meilė Tėvynei ir tautiškumui, didžiuliai mokesčiai už aukštuosius mokslus ir dar tikriausiai dėl to, kad daug kas nieko nežino apie Romuvos veiklą!

Taip nutiko man ir tikriausiai daugeliui kitų Anglijos lietuvių. Mokykloje mokė, kad neturėjome kultūros ir savo rašto, kol neatėjo kriksčionybė, kad išrinktoji tauta yra kita, ne mūsų ir kad šventa žemė yra kažkur, ne Lietuvoje. O į visus būties klausimus atsakymas buvo vienas: „Dievo keliai nežinomi“.

Tada nieko nebuvau girdėjusi apie Romuvos veiklą, žinojau tik, kad yra katalikų ir „Tikėjimo žodžio“ bendruomenės Lietuvoje. Jų mokomos tiesos man buvo svetimos ir negalinčios atsakyti į mano klausimus.

Dabar kai sugrįžtu į Lietuvą, paklausau žinių, paskaitau laikraštį ir jau suprantu kodėl tiek daug tautiečių bėga iš Lietuvos. Šitiek neigiamos informacijos, korupcija, neteisingumas ir tt., o apie mūsų neįkainuojamą kultūrinį paveldą, apie nekomercinius renginius, šventes ir bendruomenių (tokių kaip Romuva) veiklą – beveik nieko!

Kodėl bendruomenė turi tiek įtakos?

Kai nėra bendruomenės, kiekvienas gyvena sau ir būna reikalingas kitiems tik tada, kai turi pinigų. Tada žmogus priverstas ieškoti įvairių būdų, kaip uždirbti daugiau pinigų, pagerinti finansinę padėtį, nes tai atrodo vienintelis būdas tapti reikalingu žmogumi kitiems. Kadangi Lietuvoje yra sunku uždirbti „tiek, kad būtum reikalingas kitiems“, mes bėgame į užsienį: į Angliją, Airiją, Suomiją ir kitas šalis.

Taip po truputį atitolstame nuo tikrųjų gyvenimo vertybių, ir įklimpstame į uždarą ratą: darbas, nuovargis, įtampa, nepasitenkinimas gyvenimu, trūkumas laiko sau ir kitiems, ir visa tai ką darom, galų gale, vėl nebeturi prasmės.

Uždirbame daugiau ir išleidžiame daugiau laikiniems malonumams, nes to reikia, kad nors trumpam galėtume numalšinti tą nepasitenkinimą.

Tai ką daryti lietuviams, kurie gyvena Anglijoje? Ar jiems reikia grįžti į Lietuvą, kad būtų laimingi?

Būtų nuostabu, jei visi galėtume grįžti į Tėvynę, bet kol esame Didžiojoje Britanijoje, turime kurti Romuvą čia. Reikia tik noro, atradus laiko, mokytis senovinių dainų, ratelių, šokių, gilintis į protėvių per amžius sukauptą išmintį, taikyti tai savo gyvenime – švęsti kalendorines šventes, naudoti savo tautos kultūros galias ir grožį lietuviškoms bendruomenėms burti ten kur esame.

___________________________________________

Šiemet  Jaunimo etnokultūros stovykla vadinsis „Sutartinių Romuva“ ir vyks  2011 rugpiūčio 8-14 dienomis, Dvarciškėse, Švenčionių r.  Norintys dalyvauti stovykloje nuo gegužės mėnesio jau gali užsirašyti el. paštu ramuvos.stovykla@gmail.com