D.Razauskas. Zbigniewo laimė (politinė pasakėčia)

Dainius Razauskas, www.alkas.lt 

Įsivaizduokite keturis keliauninkus, Petrą, Antaną, Juozą ir Zbigniewą, riedančius vienu automobiliu. Išsiskirstyti kas sau jie negali, nes automobilis visų bendras. Tikslas irgi lyg bendras – privažiuoti pagaliau Laimės šalį. Tik štai dėl to, kur ta Laimės šalis yra ir kokiu keliu ją greičiau galima būtų privažiuoti, nesutaria. Petras kryžkelėje sako: „Sukime kairėn!“ Antanas sako: „Sukime dešinėn!“ Juozas sako: „Laikykimės vidurio – važiuokime tiesiai!“ Kadangi jie taip sako kiekvienoje kryžkelėje, tai aišku, kad bent triskart iš eilės paklausius Petro arba Antano, automobilis imtų suktis ratu.

Bet vis dėlto jie šį tą siūlo bendro tikslo vardan, bendram labui. Net jei ir pasirodo, kad vienam į kairę įtartinai pakeliui į nuosavą pirtelę, o kitam į dešinę – į nuosavą sodo namelį, vis dėlto jie gal bent tiki, kad toks mažytis lankstas bendrame didžiame kely nebus kliūtis. O jei nė patys nebetiki, jei bendras tikslas jiems slapta visai neberūpi, o rūpi tik jų pirtelės ir sodų nameliai, vis tiek viešai jie bent jau prisidengia tuo bendru tikslu, suprasdami, kad jei kiekvienas iš tikrųjų pradės atvirai sukti vairą savais reikalais, tai automobilis arba į medį trenksis, arba apvirs griovyje, ir tuomet išvis po kelionės…

O štai Zbigniewas tiesiai šviesiai sako: „Man visai nerūpi, kaip mums visiems kartu greičiau pasiekus Laimės šalį. Man rūpi tik, kad laimingas būtų Zbigniewas – aš! Ir man nesvarbu, kur jūs kryžkelėje suksite, į kairę, dešinę ar važiuosite tiesiai, nebent jūs irgi būsite Zbigniewai, kaip aš“.

Iš pradžių Petras, Antanas ir Juozas tik juokėsi – Zbigniewui gal negerai galvoj, bet nieko, jis gi su mumis, mes ir jį kartu į Laimės šalį nusivešime. Tačiau ilgainiui, keliskart pasukus į kairę, keliskart į dešinę, paskui įvairavus be kelio tiesiai į pelkę, automobilis įstrigo, ir niekas nebegalėjo nieko pasiūlyti: nei į kairę, nei į dešinę, nei iš vietos.

Vienintelis neišbandytas pasiūlymas tebegaliojo – Zbigniewo: „Būkite Zbigniewai, kaip aš!“ Petras, Antanas ir Juozas tik pakraipė galvas ir numykė. Iš pradžių. Bet paskui, kadangi tai iš tikrųjų beliko vienintelė galimybė kažką pakeisti, tai kažkuris (taip turbūt ir liks ne visai aišku, Petras ar Antanas?) galų gale netikėtai nutraukė tylą: „Sutinku!“ Ir virto Zbigniewu. Kadangi dabar jau Zbigniewų automobilyje buvo du, pusę per pusę, tai ir likusiems apsispręsti pasidarė kur kas lengviau. Galų gale, murgsant šitokioje dvokiančioje pelkėje, kas gi dar beliko? Tai tik laiko ir tuščių ambicijų klausimas. Todėl nepernelyg ilgai trukus jau visi keturi automobilyje buvo Zbigniewai. Vadinasi, Zbigniewo – o dabar jau ir visų keturių Zbigniewų – politinė programa tapo įgyvendinta, tikslas pasiektas, troškimas patenkintas. O jei taip, tai ko daugiau reikia? Ir kam dar kažkur važiuoti, stengtis iš paskutiniųjų? Kad ir toje pačioje pelkėje, bile tik esi Zbigniewas – ir visa laimė.

O pagalvojus, tai Zbigniewas yra visiškai teisus.

Tatai Petrui, Antanui bei Juozui buvo kažkas negerai galvoje.