– Jūs paminėjote, jog Jums artimas žaltys plaukiantis upe, ikikrikščioniški ženklai, jų prasmės lygiadienyje. Bet šiuolaikiniame pasaulyje yra labai daug įvairių gamtos religijų. Dažnai net jos vienos apie kitas nieko nežino. Ar Jūs matote ką nors iš lietuviškų reiškinių, kas būtų įdomu pasauliui?
– Be jokios abejonės. Būna labai įdomu kai kas nors užsienyje klausia: „Koks pas jus tikėjimas?“ Ir jeigu, tarkime, sakai: „Na, Lietuva – katalikiška šalis“. Tai tada žmonės sako: „Ai, aišku. Na katalikiška“ . Bet jeigu staiga – taip, kartais aš darau tokį eksperimentą – sakau: „aš, mes – esam pagonys“. Žinokite, jiems iškart žiauriai įdomu. Kažkoks pagarbus susidomėjimas akyse atsiranda. Ir tu matai, kad tai jiems yra labai labai įdomu.
Aš turėjau draugą, kuris atvažiavo iš Amerikos. Mes važiavome čia už Vilniaus į Europos parką. Aš jį nuvežiau pasižiūrėti. Jis važiavo, važiavo, važiavo… ir aš paskui žiūriu – jis verkia. Sakau: “Kas tau yra?“ Sako: „Aš niekada nemačiau tokio miško“. Ir man tai buvo visiškai pritrenkiantis dalykas. Jisai sako : „Pas mus Amerikoje aš tokio nemačiau“. Nors ten yra irgi labai daug miškų ir labai įspūdingų, bet gal jisai pajuto, kad šis yra kažkoks ypatingas? Kiek tenka priimti svečių, jie labiausiai akcentuoja, kad jūsų miškas kažkoks toks… Kas tai yra? Tada supranti, kad tai yra jiems įdomiausias dalykas. Ypač meninės prigimties žmonėms. Juos tai iš tikrųjų kažkaip paliečia.
Ir aš pats nuo vaikystės mėgstu važinėtis dviračiu. Aš gyvenu Antakalnyje ir kiek save atsimenu, aš kiekvieną vakarą važiuodavau dviračiu iki Valakampių, už Antakalnio, palei upę. Ten yra tokie šaltiniai, kurie, neseniai perskaičiau, yra švariausi Vilniuje. Juose švariausias vanduo, koks bėga iš žemės. Ir aš visą gyvenimą ten sustoju, atsigeriu to vandens ir aš dabar suprantu, kad tai ką aš visą gyvenimą atlieku, man tai yra daugiau, negu tik kad atsigerti vandens. Man tai vos ne kaip religinis veiksmas kažkoks. Ir aš suprantu, kad mano Bažnyčia yra ten, prie to šaltinio. Ir niekur kitur.
Niekur kitur aš taip nejaučiu tokio bendrumo jausmo apskritai su visa kuo. Juolab, kad mūsų kūnas visas iš vandens sudarytas. Beveik 90 procentų mūsų kūno yra iš vandens. Vanduo yra apskritai mūsų pasaulyje visą ką gyvą rišanti substancija. Tai tada supranti, kodėl buvo garbinamas vanduo. Arba Saulė, kuri yra visa ko energijos šaltinis. Jei nebūtų Saulės ir vandens, apskritai gyvybės nebūtų kaip tokios. Ir tai yra visiškai natūralu. Ir tai nereiškia, kad tu prašysi dabar Saulės, kad tau atsiųstų keptą karvelį. Bet tu suvoki, kad viskas yra labai labai susiję, kad viskas viena kitą veikia… Ir čia tiktai yra ieškojimo pradžia. Ir aš, tiesą sakant, nežinau, kur tai veda…
– Tradicinė lietuviško kaimo kultūra, jinai išviso labai darni, viskas ten susieta, už kiekvieną dovaną gamtai dėkojama, paprašoma. O sakykit, ar Jūsų šeimoj Jūs nepamenat iš senelių kažkokio pagarbaus bendravimo su gamta?
– Na, mano seneliai yra iš kaimo, bet jie irgi iš kaimo jaunystėje išvažiavo. Ir aš jau esu visiškai miestietis. Net nežinau, pas mus niekada nebuvo laikomasi kažkokių ten tradicijų, kažkokių ten tautinių dalykų, bet tai kažkaip tą vis tiek jauti. Tai yra kažkur pasąmonėje. Čia iš tos žemės mes gauname tam tikrą nuotaiką, pagaliau. Kiekviena tauta turi savo charakterį, savo nuotaiką. Ir tą nuotaiką, kurioje mes gyvename, šita aplinka, kurioje esame, tą nuotaiką dovanoja. Mes ją gauname.
Sakau, aš niekada nebuvau liaudiškos muzikos ar tautinio meno gerbėjas. Tai yra įdomu, bet tai niekada nebuvo ir dabar negaliu pasakyt, kad labai mane domintų. Mano gyvenimas pakankamai susijęs su muzika. Folkloras toksai, kuris oficialiai yra visur, televizijoje dažnai matomas ir Dainų šventėse niekada manęs netraukė. Man kažkaip būdavo netgi šiek tiek nejauku, jeigu kokiame nors vakarėlyje pradėdavo visi šokti tautinius šokius ir mane kas nors tempdavo, aš sakydavau: „Ne ne ne ne, tik ne tai“. Tai ne man. Ir dabar aš galvoju, kad labiausiai matomas folkloras yra atsiradęs per pastaruosius dvejus trejus šimtus metų. Na polka, tarkim, jau ir pats pavadinimas sako, kad iš germanų, iš Austrijos, iš Vokietijos.
Mes turime sutartines – šitą absoliučiai unikalų muzikinį žanrą, kurio niekur nėra tokio. Mes turime šitokį briliantą savo rankose. Bet kai mes norime kažkaip save pristatyti pasauliui, mes kažkodėl susigalvojame nesąmonę kokią nors, pavyzdžiui „drąsių žmonių šalis“, užuot tik ištraukę tą briliantą ir tiesiog parodę. Ir visi žiūrėtų išsižioję. Aš manau mes prie to prieisime.
Ir mes dabar kalbame tik dėl to, kad tas domėjimasis po truputį atsiranda. Aišku yra žmonės, kurie skeptiškai sako: „Tai sunaikinkime dabar viską, grįžkime prie vaidilučių, kalbėkimės su žalčiais ir taip toliau“. Aišku, kad bus atkurta viskas taip kaip buvo, būtų naivu taip manyti ir ko gero nereikia to siekti. Todėl, kad viskas vystosi, viskas transformuojasi ir t.t., bet prisiminti tai, išsaugoti tai, yra absoliučiai būtina ir privaloma.
Turi suvokti ir suprasti, kad TU esi va šito dalis, baltiškos kultūros dalis, ir jinai yra tavo dalis ir jūs vienas kitam galite labai daug duoti. Saugodamas ir pristatydamas baltišką kultūrą kitiems, tu jai padedi išlikti, o jinai tau duoda tavo didžiausią lobį – tavo identitetą. Ir tau atsako į kai kuriuos klausimus: „Kas tu esi?“
Ir štai vėl kažkas sako: „Tai čia jūs kuriate neopagonybę“. Atmeskime šituos visus dalykus. Juk niekas nesako: „Reikia dabar nugriauti bažnyčias, sunaikinti viską“. Tai, kas tiesą sakant, buvo padaryta su mūsų senąja kultūra. Mes taip nesielgsime. Aš manau, tiesiog, kad mes turime kalbėti apie tai. Ir turime diskutuoti, nes žmonės tai savyje turi.
Mūsų užduotis – išgryninti tai kas mes esame. Ir mes tada susigrąžinsime savo vietą pasaulyje, kurią mes turėjome, kurią mes dabar turime šansą susigražinti. Nes kol kas, Lietuva – čia nežinau palaima ar prakeiksmas – visada pasmerkta būti labai jauna. Amžinai jauna. Vis kažkas nutraukia vystymosi etapą ir vėl viskas iš pradžių ir vėl iš pradžių.
Skaityti toliau:
A.Mamontovas: Kuo daugiau keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų (III)
A.Mamontovo TV interviu žiūrėkite laidoje „Gyvenu čia“ spalio 23 d., 20.30 val. per INIT TV arba svetainėje “Baltų Atlantida”
www.alkas.lt
išmintingas žmogus. vien tai, kad jis daugiau sako “mes” negu “aš” jau labai daug reiškia.
Šaunuolis, Andriau.
Tai, ką sakai apie mišką ir tą amerikietį – tai nuostabu. Jis TAI pajuto. Žinok, taip ir yra ,jo pajauta teisinga.
Mūsų miškas ir Gamta – tikrai ypatingi. JOKIU BŪDU neleiskime naikinti, eksploatuoti Lietuvos Gamtos. Neleiskime žudyti žvėrių, paukščių, visų gyvūnų. Nekirkime medžių. Neterškime vandenų. Ir neleiskime to daryti kitiems, net ir gudriausiems užjūrio milijardieriams, žadantiems mums už tai |modernų ir aprūpintą gyvenimą”. Žinokite, dabar svarbiausia – BŪTENT TAI.
Kitaip visos ambicingos kalbos apie “pagonybes” ir “tautos dvasias” bus VISIŠKAI BEPRASMIŠKOS.
Mūsų pagrindas, esmių esmė – GAMTA. Visa kita prisidės.
Manau, geriausia, jei Lietuva sugebėtų gudriai tapti ekologine gamtinio paveldo Šveicarijos tipo šalimi.
OM.
Įdomiausia, kad Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę, pas mus lankydavosi šveicarų žurnalistai, kurie nuolatos kartojo:
“dabar jūs turite šansą padaryti geriau negu mes, padaryti geriau negu bet kas kitas pasaulyje, nes jūs galite mokytis iš klaidų, galite sukurti visai naujo tipo visuomenę”.Gaila, bet taip neatsitiko ir žemė, miškai, ežerai buvo privatizuoti primityviausiu būdu.
Gerai sako Agnė: “jei Lietuva sugebėtų gudriai …” ir jei mes sugebėtume gudriai teigti Patys Save, atmetę savo socialinį pasmerktumą, vadinamuosius „postsovietinius psichikos negalavimus“, mes ir vėl apsigintume, kaip tai padarė Sąjūdžio Lietuva.
Andriau, nenuostabu kad amerikietis apsiverke. Kiek teko but man Amerikos miskuose, jie is tiesu pasakiski . Grazu pvz Vermonto ar Kolorado Rocky Mountains. Pas mus Ohio irgi tiesiog zalia zalia aplinkui. PAts turbut pameni kai lankeisi Clevelande. O kokie Californijos miskai. Neperseniausiai ir ten lankemes.
Deja jie -labai nedraugiski ir grazus tik is masinos lango. Jei po musu miskus gali bastytis kur nori ir kiek nori (dabar gal jau nevisur nes labai daug kas “prixvatizuota”. Bet apart kokios erkes isisiurbusios netycia, tikrai pavojaus nera. Gi beveik visur amerikoje miskai apauge nuodingais vijokliais (nezinau lietuviskai kaip, angliskai jie vaidnasi: poison ivy , poison oak ir poison sumac. Reikia but gerai pasiruosusiam jei nori po miskus pasivaiksciot. Turi aklinai apsirengti kad tos zoles nepasiektu tavo odos. Kas blogiausiai kad tos vijokles nudegina ir po oda palieka aliejus kurie prasibrauna iki kraujo ir niekad is jo nebepasitraukia. Vienas ,du trys kartai sveikam zmogui dar nepavojingi. Bet jei pastoviai gauni tu alieju , kunas tampa nebeatsparus, silpneja imunitetas o vaistu kaip ir nera nuo to. Zmona mano jau keleta kart gavo to aliejaus, ji alergiska histaminui tai kol su krauju neisdrasko tu vietu, jos negyja. O niezejimas baisus. Tas aliejus per drabuzius patenka ir kitiems zmonem.
O jei dega miskas ir jame ant medziu kibo poison ivy, zmogus nuo tu dumu gali ir mirti.
Lietuvos miskai siuo atzvilgiu tikrai draugiski.
Sekmes .
Prieš 20 metų teko būti romuviečių renginyje prie aukuro Gedimino kalne. Ir gal pirmą kartą giliai pasijuto, kad esi Lietuvoje – žodžiai, dainos, apranga, ugnelė ir elgsena…
Šiais metais nemažai keliavau po Lietuvą, tačiau senosios Lietuvos jautėsi nedaug. Net šaltiniai Kazlų Rūdos miškuose ar šiapus Kauno susieti su krikščionybe bei tikėjimu. Sveikinu Alką ir linkiu vaisingo darbo.
“Mūsų užduotis – išgryninti tai kas mes esame. Ir mes tada susigrąžinsime savo vietą pasaulyje, kurią mes turėjome, kurią mes dabar turime šansą susigrąžinti.”
Dėkui, Andriau, už šią ir visas kitas Tavas mintis, nes manau, kad išsakai tai, ką daugelis jaučia
Ačiū, Andriau. Puiku, kai suvokiama, kad buvo tautinė okupacija, bet dar anksčiau buvo ir dvasinė:)