Vienas kalvis, vardu Jokūbas, turėjo labai nedorą pačią: ji visa nerimo, kodėl juodu teip vargsta. Vieną sykį su piktumu liepia jinai savo vyrui, idant jis jai būtinai piningų pristatytų. Sako:
– Nors dūšią velniui parduok, o piningai kad man būtų, ir gana!
Nežinodamas, ką veikti, nuėjo į kalvę savo. Arti kalvės pasitinka jį velnias ir klausia:
– Ko teip nuliūdęs esi, Jokūbe?
Jokūbas apsakė velniui visą vargą. Velniui labai patiko. Jis tuojaus ėmė derėtis su Jokūbu. Sutiko ant galo, kad jis, metams praslinkus, atsiųs velniuką atimti Jokūbo dūšią, užtat gi Jokūbas, namon sugrįžus, ras už pečiaus aukso ir sidabro maišą. Abudu parpjovė pirštus ir pasirašė su kraujais. Ir rado Jokūbas, namon sugrįžęs, už pečiaus aukso ir sidabro maišą. Jokūbienė gi džiaugės, kad nors sykį įgijo pinigus.
Vieną kartą, kalviui darbuojanties kalvėje, suūžo kas. Jis išgirdo ką atvažiuojant, išėjo pasitikti. Žiūri, žiūri – atjoja Pons Dievs ir liepia pakaustyti savo žirgą. Kalvis padarė patkavas iš aukso, nuo velnio gauto, ir pakaustė Pono Dievo žirgą. Ponas Dievas, nieko nepasakęs ir neužmokėjęs, nujojo toliaus. Kalvis, atsiminęs, kad jam Ponas Dievas neužmokėjo, vejasi paskui ir sako:
– Pone Dieve, kodėl teip padarei: aš teip brangiai pakausčiau tamstos žirgą, o tamsta nei neužmokėjai? Teip ant žmonių bariesi, kaip neužmoka, pats gi teip padarei.
Tada Dievas jo klausia:
– Ko nori?
– Duok man tokį tokį krėslą, kad kaip kas atsisės ant jo, negalėtų atsikelti, – prašė kalvis.
– Ko daugiaus nori?
– Noriu tokios tarbos, kad kas ranką įkišęs negalėtų jos ištraukti.
– Ko daugiaus nori?
– Noriu medžio su diemanto lapais ir auksiniais obuoliais.
– Dar ko nori?
– Noriu tokios kedės, kad kaip atsisėsčiau ant jos, nieks negalėtų pajudinti.
– Gana jau, – užbaigė Dievas, – viską turėsi.
Ir nujojo toliaus.
Metams praslinkus, atsiunčia velnias savo vieną velniuką Jokūbo dūšios pargabentų. Jokūbas gi turėjo savo kalvėje visas Dievo dovanas sustatytas.
– Sėsk, – sako velniui, – ant tos kedės, pakol aš arklius pakaustysiu.
Velnias atsisėdo, luktelėjęs biskį, norėjo atsikelti – negali. Pradėjo tampyties – negali ištrūkti. Ant galo, nešinas kedę, net kalvės kertę išnešė ir sugrįžo į peklą.
Ateina tada kits velniukas, reikalaudamas kalvio dūšios.
– Tuojaus, – sako jam kalvis, – tik pirm paduok man vieną vinį iš tos tarbos, ir eisiva sykiu.
Velnias įkišo ranką į tarbą – negali ištraukti. Tampęsis, tampęsis, ant galo, negalėdamas rankos ištraukti, nulėkė atgal į peklą su tarba.
Ateina trečias velniukas ir sako stačiai kalviui:
– Eiva nelaukusiu į peklą – gana jau to apgaudinėjimo.
Apsiruošė Jokūbas ir prašo velnio:
– Nuskink nuo to medžio keletą obuolių kelionei!
Velnias užsilipo ant pat medžio viršūnės – ir negali nulipti. Spardęsis, spardęsis, pakol su obuole nenudardėjo į pragarą.
Pagyvenęs dar kelius metus, Jokubas atsiminė, jog jam jau reikia mirti. Paėmė paskutinę Dievo dovaną – kedę ir nuėjo su ja tiesiog į pragarą. Velniukai, pamatę iš tolo ir pažinę tą, kuris juos kankino, greitai užkišo duris, nenorėdami įleisti jį į pragarą. Ką bedarys kalvis – nuėjo tada į dangų. Neradęs gi ten tuo laiku Pono Dievo, pastatė savo kedę šalyje dieviško sosto ir, atsisėdęs ant jos, laukia. Dievas, sugrįždamas pamatęs jį, paklausė:
– Ko čia atėjai? Juk pardavei savo dūšią velniams, tai ten tavo vieta.
– Buvau, – atsakė kalvis, – bet jie manęs neįleidžia.
Tada Dievas paskyrė jam vietą danguje toli nuo savo sosto, ir kalvis atliko laimingas.
Papasakojo Petruna Vaišytė, užrašė Jadvyga Teofilė Juškytė Pagyvėnio vienk., Kauno aps., 19a. [Lietuviškos pasakos. T. 6, Kn. 2 / surinko Jonas Basanavičius]
***
Galėtumėme būti patys savo likimo kalviai, tačiau pastūmėti godumo papuolame į nelabojo pinkles, tuomet tenka suktis tarp Velnio ir Dievo. Dabar tai vadinasi „karjera“. Velniai mūsų bijo. Dievas privengia. Bet jau ir dangų baigiame užvaldyti.
Kalvio vardas Jokūbas , todėl jį velniai ir apsėdę.