V.Radžvilas. Memel – Wilno: pirmieji du LLRA programos punktai (II)

Norint įsitikinti, kad Memel – Wilno analogija nėra atsitiktinė ir paviršutiniška, tereikia kruopščiau ir dalykiškiau panagrinėti minėtos LLRA politinės programos turinį.

Pirmasis jos punktas – reikalavimas įteisinti asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo nekalčiausias ir lengviausiai patenkinamas.

Kaip teigia šio reikalavimo kėlėjai ir gausūs jo rėmėjai, patenkinti jį esą itin lengva, nes pakanka į lietuvišką abėcėlę įtraukti porą kadaise jose tarsi ir egzistavusių raidžių. Pateikiamas ir didžiai „kilnus“ tokį žingsnį grindžiantis argumentas – esą šitaip būtų įgyvendintos ne tik kitakalbei tautinei bendrijai priklausančio Lietuvos piliečio žmogaus teisės, bet net ir apsaugota privati jo nuosavybė. Mat asmens pavardė irgi esanti tos nuosavybės dalis. Šis su švelnia silpnaprotyste besiribojantis argumentas rodo, kad, persiėmus privačios nuosavybės ideologija, nuo jos galima apkvaišti tiek, jog net nebesugebama suvokti, kad asmens pavardė iš principo negali būti vien privati jo nuosavybė, nes ji pirmiausia yra jo tapatumą nurodantis žymuo ir atpažinimo ženklas bendraujant su kitais žmonėmis. Kitaip sakant, pavardės kaip privačios nuosavybės samprata yra absurdas.

Grynai „privati“ pavardė būtų nenaudinga ir nereikalinga pačiam asmeniui, tad turėti tokią pavardę būtų paprasčiausiai beprasmiška. Būtent todėl, kad pavardė skirta ne „asmeniniam vartojimui“, jos žodinė ir rašytinė raiška ir vartosena visur ir visada yra kontekstinė, tai yra – kalbinė ir kultūrinė konvencija.

Turbūt tik – „privačios pavardės“ vaizdinio hipnotizuojančiu poveikiu galima paaiškinti didžiai keistą faktą, kad, vykstant diskusijoms dėl asmenvardžių rašybos ir vis apeliuojant į „europinius standartus“ taip ir nebuvo iškeltas be galo svarbus ir įdomus klausimas, kodėl jų neskuba taikyti senas demokratijos tradicijas turinčios Europos Sąjungos šalys. Kitaip sakant, vengiama pamąstyti, kodėl jie ten nelaikomi „privačia nuosavybe“ ir, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Vokietijos piliečiais tapę mūsų tautiečiai taip ir neturi progos pasigirti naujuose jų pasuose išdidžiai besipuikuojančiomis – „Č“, „Ž“ ar „Ė“ raidėmis. Maža to, iš esmės tebėra nutylimas dar įdomesnis klausimą, kodėl ES Teisingumo teismas (ESTT) vis dėlto atmetė už Lenkijos piliečio ištekėjusios mūsų šalies pilietės skundą, kuriame Lietuva buvo kaltinama kaip tik dėl šitokio pobūdžio tariamos diskriminacijos – esą dabar galiojanti pavardžių rašybos asmens dokumentuose tvarka pažeidžianti jos teises. O juk šio autoritetingo teismo priimtas sprendimas turėtų būti vertas ypatingo dėmesio. Mat turint omenyje ES vyraujančias integracines tendencijas tarsi derėjo laukti visai priešingo ESTT verdikto.

Ko gero, racionaliausias ir įtikimiausias paaiškinimas būtų šis: kad ir kokie stiprūs „internacionalizmo“ vėjai pučia šių dienų Europoje, teismas vis dėlto suprato, kad, patenkinus ieškovės skundą, faktiškai būtų buvęs paneigtas Europos Sąjungai priklausančių šalių valstybinių kalbų jurisdikcijos tų šalių teritorijoje principas. Vaizdingiau sakant, tokiu sprendimu šios šalys kalbiniu požiūriu būtų buvusios akimirksniu paverstos „Babelio bokštais“, ir šitaip būtų buvusi atverta nesantaikos ir kitų bėdų visoje Europoje Pandoros skrynia. Šiuo atveju sveikas protas, o gal savisaugos instinktas, laimėjo prieš konjunktūrinius ideologinius ir politinius motyvus ir lemtinga riba nebuvo peržengta.

Tačiau Lietuvoje teismo sprendimas faktiškai buvo nuleistas negirdomis ir toliau vaikiškai žaidžiama su ugnimi. Viena svarbiausių tokio lengvabūdiškumo priežasčių neabejotinai yra ta, kad ir įžengus į trečią atkurtos valstybės gyvavimo dešimtmetį vis dar menkai suvokiama, kuo tikra politika skiriasi nuo vargano buitinio politikavimo. Tikra politika visada grindžiama principais ir ja siekiama įgyvendinti ilgalaikius strateginius tautos ir valstybės interesus. Buitinis politikavimas paprastai grindžiamas trumpalaikės ir tariamos naudos motyvais, todėl ilguoju laikotarpiu toji nauda neretai pasirodo esanti tik iliuzinė, o vien jos besivaikanti pseudopolitika – žalinga ir net pragaištinga. Turint nors kiek lakesnę vaizduotę nesunku suvokti, kad pernelyg „lankstūs“ ir „praktiški“ sprendimai gali sukelti itin nepraktiškus padarinius.

Šiuo atveju tariamai praktiškas požiūris apakina taip, kad pasiduodama iliuzijai, jog turtinant lietuvių kalbos abėcėlę pakaks ją kukliai papildyti vos dviem – „Q“ ir „W“ – raidėmis.

Bet juk užmojis įteisinti asmenvardžių rašybą lotyniško raidyno pagrindu sudarytų abėcėlių raidėmis reiškia tai, kad mūsų raidynui tektų svetingai priglobti visą puokštę raidžių su egzotiškiausiais diakritiniais ženklais – tuo nesunku įsitikinti net paviršutiniškai pasidomėjus lotyniškos kilmės raidynų įvairove.

Lietuva nėra uždara šalis, joje pamažu gausėja iki šiol čia negyvenusioms tautinėms grupėms priklausančių žmonių. Todėl nuo principų pereinant prie kasdieniškesnių ir praktiškesnių dalykų belieka paklausti: kodėl siūlomų inovacijų skatintojai ir rėmėjai yra šventai įsitikinę, kad patenkinus LLRA reikalavimus lietuviškąjį raidyną – „praturtinti“ keliomis lenkų kalbos abėcėlės raidėmis šis reikalas tuo ir baigsis? Jeigu bus paneigtas, tai yra paverstas teisine fikcija, konstitucinis lietuvių kalbos kaip valstybinės principas, kokiais politiniais ir teisiniais principais bus galima remtis prireikus atmesti analogiškas kitų savitus raidynus turinčių kalbų atstovų Lietuvoje pretenzijas?

Priimdamas minėtąjį sprendimą ES Teisingumas teismas pademonstravo sveiką nuovoką: jokia šalis nepajėgtų patenkinti panašių pretenzijų vien dėl grynai techninių priežasčių. Tuo gali įtikinti mažytis mintinis eksperimentas. Įsivaizduokime kur nors šiauriniame Lietuvoje pakraštyje oficialius dokumentus tvarkantį ir savitai rašomą pavardę turintį pilietį, primygtinai reikalaujantį valdžios pareigūno rašyti jo pavardę taip, kaip ji buvo rašoma kur nors toli esančioje jo gimtinėje. O kai pareigūno kompiuterio klaviatūroje neatsiras reikiamos raidės su diakritiniais ženklais – akimoju susivokiantį ir paskelbiantį, kad jis esąs „diskriminuojamas“ ir „žeminamas“ piktybiškai iškraipant jo pavardę. Turint omenyje visoje ES šiuo metu vyraujantį neretai hipertrofuotą jautrumą vadinamajam žmogaus teisių klausimui, darosi aiški ir politinė tokio ,,lankstumo“ perspektyva: ES teismai bus užversti lavina Lietuvos piliečių skundų dėl jų teisių tariamų pažeidinėjimų. Neabejotina ir tai, kad tokie iš piršto laužti skundai bus nuolatos naudojami kaip prieš Lietuvą nukreipto propagandinio karo įrankis – jie bus meistriškai paversti tokią propagandą maitinančių melagingų ir šmeižikiškų faktų neišsenkamu šaltiniu. Kad tokia perspektyva nėra tik įsivaizduojama, rodo jau minėtas precedentas – ES Teisingumo teismo nagrinėtas pilietės ieškinys Lietuvos valstybei.

Galiausiai sprendžiant asmenvardžių rašybos reikalą būtina neišleisti iš akių dar vienos itin svarbios aplinkybės, galinčios tapti itin svariu argumentu diskutuojant šiuo klausimu.

Jau seniai pastebėta ir žinoma, kad keliant reikalavimą Lietuvai įteisinti asmenvardžių rašybą originalo kažkodėl vadovaujamasi dvigubais standartais ir panašūs reikalavimai nekeliami kitoms šalims. Šiaip ar taip, sunku įsivaizduoti, kad greitai (jeigu apskritai kada nors) galėtų išaušti dieną, kai, pavyzdžiui, kitose ES valstybėse arba JAV bus pulta rašyti lenkiškus asmenvardžius autentiškai, tai yra su visais diakritiniais ženklais. Tokios viltys nesiejamos net su mūsų kaimyne Latvija, kur asmenvardžiai originalo kalba rašomi tik antrame paso puslapyje, o pats įrašas turi ne juridinę, bet veikiau simbolinę reikšmę. Šiame kontekste primygtinis spaudimas Lietuvai elgtis kitaip atrodo keista ir būtinai reikalinga paaiškinimo išimtis.

Pamąsčius, kodėl Latvijoje galiojanti asmenvardžių rašymo tvarka tenkina, o siūloma panaši Lietuvoje – ne, peršasi tik vienas racionalus ir stulbinamai banalus atsakymas. Latvijoje nėra perspektyvų sukurti lenkakalbių gyventojų autonominio krašto, tad šis klausimas nelaikomas politiškai aktualiu ir nematoma prasmės jį keliant be reikalo gadinti santykius su šia valstybe. Ten lošiama kita – vadinamųjų rusakalbių gyventojų – korta.

Antrasis autonomininkų politinės programos punktas laikytinas pirmojo tęsiniu – tai reikalavimas įteisinti jų valdomoje teritorijoje vietovardžių rašymą nevalstybine kalba.

Pirmiausia pasakytina, kad, patenkinus šį reikalavimą, senoviniai, prasmingi, gražūs, dažnai ir poetiški šio krašto pavadinimai – tokie kaip Šalčininkai, arba Šalčios žemė – būtų sudarkyti ir iškraipyti paverčiant juos tokiomis keistenybėmis kaip „Solečniki“ – neatpažįstamais ir karikatūriškais beprasmiškų garsų deriniais. Tačiau reikalas nėra vien estetinis – šio klausimo politinė potekstė ir implikacijos nepalyginamai svarbesni. Tiesą sakant, pamiršti juos įmanoma tik turint itin trumpą istorinę atmintį.

Bet užmaršiems šio reikalavimo rėmėjams tenka priminti, kad KPSS jedinstveninkų ir autonomininkų spaudoje mirgėjo straipsniai, kuriuose nertasi iš kailio įrodinėjant, kad būtent „Solečniki“, o ne kažkokie Šalčininkai, esąs senovinis ir tikrasis šios gražios vietos pavadinimas. Prieš du dešimtmečius Lietuvos visuomenė pajėgė suprasti, kad šios pseudomokslinės rašliavos srauto paskirtis yra pramanytais kalbiniais „argumentais“ pagrįsti sukilusių prieš Lietuvos Respubliką separatistų užmačias atplėšti dalį jos teritorijos.

Šiandien nemenka tos visuomenės dalis „europeizuota“ tiek, kad jau nebeįstengia atpažinti, jog už LLRA reikalavimo rašyti vietovardžių ir gatvių pavadinimus ne lietuvių kalba, o ypač versti juos į lenkų kalbą, slypi ankstesnysis autonomininkų tikslas kalbiškai nužymėti ir nuo likusios valstybės dalies geografiškai ir politiškai atriboti jų kontroliuojamą regioną. Kartu būtų toliau įtvirtinama ir įteisinama jų pirmtakų ir idėjinių vedlių skleista melaginga istorijos versija, jog šie rajonai nėra Lietuvos tikrųjų etninių žemių dalis. Tai savaime reikštų, kad juose nuo seniausių laikų gyvenantys lietuviai ir kiti vietos gyventojai būtų priversti jaustis gyveną ne savo protėvių žemėje, nes būtų jau oficialiai laikomi „įnamiais“ ir „svečiais“, nežinia kada ir kaip čia atsibasčiusiais ir apsistojusiais ginčytinoje ir tik laikinai Lietuvos Respublikai priklausančioje teritorijoje.

Kad tikslas yra būtent toks ir jo atkakliai siekiama, akivaizdžiai patvirtina paties V. Tomaševskio viešai išsakyta principinė nuostata, jog ne Pietryčių Lietuva turi integruotis į Lietuvos Respublikos gyvenimą, bet priešingai – visi joje gyvenantys arba apsigyvenantys šalies piliečiai turi integruotis joje prisitaikydami prie LLRA įvestos tvarkos. Sunku įsivaizduoti, kaip dabartinėmis sąlygomis dar būtų galima tiesmukiškiau ir aiškiau pasakyti, kad LLRA, kaip ir jos pirmtakai KPSS autonomininkai, nelaiko ir nepripažįsta Pietryčių Lietuvos integralia Lietuvos valstybės dalimi. Deja, Lietuvoje vyraujanti stručio politika skatina kišti galvą į smėlį vos tik susiduriama su nemalonia tikrove. Todėl šis atvirai paskelbtas separatistinis credo, kaip daugybė kitų šio politiko akibrokštų, buvo nuleistas negirdomis aptakiai jį įvertinus kaip nekaltą pasikarščiavimą.

Ne kas kita, o ta pati lietuviškoji stručio politika verčia pamiršti seniai žinomą tiesą, kad daugybės konfliktų ir karų įžanga buvo kaip tik ginčai dėl etninės ir istorinės teritorijų priklausomybės, kuriuose kalbiniai argumentai neretai būdami svariausi ir lemiami. Todėl save gerbianti ir sveiką savisaugos instinktą valstybė seniai privalėjo aiškiai išsakyti savo požiūrį vietovardžių rašybos klausimu.

Šiuo atveju galima ir būtina principinga ir tvirtai ginama nuostata: niekas neneigia, kad dėl įvairių istorinių aplinkybių Pietryčių Lietuvoje atsirado gausi lenkiškai kalbanti tautinė bendrija, tačiau nei jai, nei kitų regione gyvenančių tautinių bendrijų atstovams neturi būti nei mažiausių abejonių, kad ši teritorija kada nors buvo ar bus pradėta laikyti ne etninių ir istorinių Lietuvos žemių dalimi. Todėl neturėtų būti daromos jokios nuolaidos, keliančios abejones dėl politinės ir valstybinės šių rajonų priklausomybės ir neatsakingiems politikieriams padedančios kurstyti dalies naivių šio krašto gyventojų iliuzijas, kad jie gyvena „svetimos“ valstybės „užgrobtoje“ žemėje ir kada nors ši padėtis gali pasikeisti. Tvirtai ir nuosekliai laikytis šios nuostatos yra vienintelis būdas padaryti galą KPSS autonomininkų inspiruotoms ir LLRA veikėjų toliau kurstomoms politinėms spekuliacijoms šia tema.