
Kovo 29 d. mirė žinomas Lietuvos poetas, teatro kritikas, radijo žurnalistas, laisvo žodžio meistras Valdas Gedgaudas.
V.Gedgaudas gimė 1962 m. Klaipėdoje. 1981 metais baigė Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. 1981–1986 m. studijavo kompoziciją Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1994 m. baigė lituanistiką Vilniuas Universitete.
Universitete 1991 m. V.Gedgaudas buvo subūręs poetų grupę „Svetimi“, kuri 1994 išleido savo kūrybos antologiją „Svetimi“.
1986-1989 metais V. Gedgaudas mokytojavo Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. 1990-1994 metais dirbo „Literatūros ir meno“ bei „Universitetas Vilnensis“ redakcijose. 1994-1995 metais dėstytojavo Vilniaus universitete. Nuo 1994 m. buvo Lietuvos radijo kultūros laidų redaktorius. 1996-1998 metais dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje.
Respublikinėje spaudoje debiutavo 1987 m. 1994 m. išleido savo pirmąją knygą „Kapsulė“. Vėliau buvo išleisti dar trys poezijos rinkiniai: „Vakaras be žiburio“ (1998), „Kario šešėlis“ (2009) ir „Olando kepurė“ (2011).
Po pernai metų lapkričio mėnesį V.Gedgaudo parašytos ir savaitraštyje „Literatūra ir menas“ atspausdintos kritiškos recenzijos „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi“ Gintaro Varno spektakliui „Tiksinti bomba“, teatro kritikas patyrė neregėtą spaudimą ir net cenzūrą iš minėto savaitraščio redakcijos, o ta savo ruožtu iš Europos Sąjungos valdininkų pagrasinusių neskirti leidiniui finansavimo…
„Literatūra ir menas“ dėl atspausdintos V.Gedgaudo recenzijos buvo apskųstas Europos socialinio fondo agentūrai, per kurią „Literatūra ir menas“ gauna ES paramą. ES valdininkams savaitraštį paskundė publicistas, vertėjas Karolis Klimka su grupe jį palaikančių asmenų.
Tačiau minėtą publikaciją vertinusi Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nustatė, kad V.Gedgaudas žurnalistinės etikos nepažeidė.
Velionis bus pašarvotas ir laidojamas gimtojoje Žemaitijoje – Gargžduose.
liudna žinia Velykų rytą. Užuojauta artimiesiems ir visiems šio šaunaus vyro draugams.
Bet ką reiškia “mirė”? kai kalba eina apie stiprų, gražų 50 metų vyrą? Pats taip nusprendė ar kas nors padėjo? Pavyzdžiui kaip Beresnevičiui?
citata:
“O E. Kvoščiausko Adamas atstovauja labai konkrečią smaukymosi su kalaminu epochą. Jam jausti ir puoselėti pasididžiavimą būnant tiesiog pederastu – vieni juokai. Tai – natūrali, prigimtinė būsena, nes, ko gero, jis savo išangę, nutaškytą spermos krešuliais, laiko nacionaline vertybe, kurią reikia šlovinti, apdainuoti, už kurią reikia balsuoti, kuriai reikia melstis ir aukoti.
Nors šiaip jau labai didžiuotis lyg ir nebūtų ko ir kuo: pederastas Adamas serga agresyvia AIDS forma, tyso ligoninės palatoje su deguonies kauke tarytum koks liūdnojo pimpalo riteris, pasak jo paties, prityręs burnininkas, o kai nors kiek atsigaivelioja, tuoj pradeda reikšti visiems pretenzijas – ir tas jam, ir anas jam negerai, nors yra viskuo aprūpintas, apgerbtas, bet stinga jam, mat, supratimo, palaikymo, meilės, atjautos.
Nes pagal vidinę pederastinę pasaulio sąrangą – visų tų žmogiškų, nepasveriamų, efemeriškų dvasinių-emocinių dalykų jam aprioriškai priklauso daugiau negu kitiems. Nes jis yra pederastas (stebint šį purvo ir kliedesio sklidiną homoseksualinį tantrizmą kažkodėl topteli, kad pirmiausia gal reiktų žmogum pabandyt būt, o po to jau rinkis, kokią tik nori patikslinančią seksualinę kategoriją – pydero, pederasto, gėjaus, zoofilo, transvestito, lesbietės, heteroseksualo, nekrofilo ar gerontofilo, bet, deja, „Tiksinti bomba“ – ne apie tai).”
skundikas Karolis Klimka, kiek man žinoma, yra Neokairė 95 atstovas.
Gaila, kad šis žmogus laidojamas Žemaitijoje. Jei būtų laidojamas Vilniuje, jo laidotuvės greičiausiai virstų protesto prieš Naują Pasaulio Tvarką, kurią diegia mums šie naujieji neotrockistai, akcija.
Gender Loops tai Gender mainstreaming dalis. Gender mainstreaming ideologija turi savo istoriją – susipažinimas su ja padės mums geriau suprasti jos šaknis. Galime pažiūrėti į platesnį kontekstą, kuriame vyksta diskusija dėl mūsų visuomenės pamatinių vertybių.
1962 metais Londone viešai pasirodė genetikos tyrinėtojai, kurie tapo šiandien vykstančios gender revoliucijos pirmtakais. Tai, ką šiandien matome gender ideologų programose, tais metais dar nepasiruošusiai žmonijai buvo žymių mokslininkų pristatyta kaip „žmonijos biologinė ateitis”.
Tais metais Londone įvyko Ciba fondo konferencija. (Ciba – „Chemische Industrie Basel”, Bazelyje (Šveicarija) veikianti chemijos ir farmakologijos kompanija, vėliau pakeitusi pavadinimą į „Novartis”). Joje dalyvavo 27 žymiausi biologijos ir genetikos tyrinėtojai, tarp jų ir Nobelio premijos laureatai. Konferencijoje prasivėrė durys į iki tol niekam nežinomas būsimų žmonių veislės gerintojų laboratorijas. Konferencijos medžiaga publikuota knygoje „Žmogus ir jo ateitis”.
Susirinkusių mokslininkų svarbiausias rūpestis buvo vienas: panaikinti paskutines tradicines institucijas – santuoką ir šeimą. Žmogaus intelektualinis, mokslinis ir socialinis vystymasis esą stabdomas, jei priimama objektyvi tiesa tuo klausimu, pavyzdžiui, skelbiamoji katalikų mokymo.
Galime paminėti du svarbiausius konferencijos kalbėtojus, lėmusius diskusijų toną – tai Hermannas J. Mulleris ir seras Julianas Huxley.
Hermannas J. Mulleris buvo zoologijos profesorius įvairiuose universitetuose, 1932–1937 metais vadovavo genetikos institutui Maskvoje. 1946 m. jis gavo Nobelio premiją fiziologijos ir medicinos srityje už „mutacijų sukėlimo rentgeno spinduliais atradimą”. Dar 1927 m. jis siūlė pakeisti natūralią žmogaus genetinę struktūrą, tai yra sukurti naują žmogų, taip aplenkiant Dievo tvėrimo aktą.
Dirbtinio žmogaus kūrimas tampa aukščiausia mokslo utopija – tai beprotiškas siekis pakeisti žmogaus genetiką, esą norint jį pritaikyti prie besivystančių technologijų. Tik taip bus galima paruošti kelią visiškam pasaulio užvaldymui. Genetikos uždavinys yra radikaliai perkeisti žmogų, o tai reikštų dirbtinio žmogaus sukūrimą. (Genetinėse laboratorijose bus pradėti ir išauginti tobuli berniukai. Jie augs komunose, prižiūrimi bei auklėjami homoseksualių eruditų.) (Iš “Gėjų manifesto” RR)
Tuomet siūlytos priemonės šiandien jau nėra jokia utopija. Mulleris reikalauja ne daugiau ir ne mažiau, o visai panaikinti santuoką ir šeimą. (Šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys, todėl ji bus panaikinta. Šeima tik slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl ji turi būti likviduota.) (Iš “Gėjų manifesto” RR)
Šios institucijos nebeteko prasmės, jų nebereikia norint pradėti ir užauginti žmogų. Šiandien dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje tapo visuotinai įprasta procedūra. Tokį apvaisinimą galima trumpai apibūdinti taip: tai ne žmogaus pradėjimas, o padarymas. Tačiau Mulleris numatė ir kitą dalyką: vaikų perdavimą valstybės žinion. Šiandieninė socialinės valstybės ideologija vis griežtesniais metodais savinasi natūralias tėvų ir vaikų teises.
„Mokslo”, kuriuo žmogus į savo rankas perims savo paties evoliuciją, vystymasis, anot Mullerio, turi būti skatinamas palaipsniui: pradedant nuo gimimų kontrolės, per kiaušialąstės transplantacijas ir vaisiaus lyties keitimą iki visiškos „vaikų produkcijos” kontrolės, tai yra visiškai automatizuoto dirbtiniu apvaisinimu gauto vaisiaus išnešiojimo.
Taip žmogaus pradėjimas būtų visiškai atskirtas nuo meilės gyvenimo. To šiandien siekiama ir lytiniu ugdymu mokyklose. Tose pamokose praktiškai visuomet gilinamasi tik į lytinio akto techniką, neretai naudojant drastišką vaizdinę medžiagą, o tai atneša nepataisomą žalą vaiko vystymuisi.
Anot Mullerio, šeimos panaikinimas vestų prie pasaulinės visų kultūrų, tautų ir rasių vienybės – čia mes jau matome pasaulinės valstybės kūrimo planą. „Kai žmogus pradės pats manipuliuoti savo evoliucija, – sako Mulleris, – didžiausi žmonijos protai išvystys tikslią genetiką ir sukurs Dievui lygią būtybę”.
Tai sena superžmogaus idėja: senovės graikų Prometėjas, Nietzschės antžmogis, Hitlerio herojus. Dabar tai virto biologine utopija: noru sukurti antžmogį kontroliuojant ir nukreipiant žmogaus evoliuciją, kad žmogus, ta „silpniausia evoliucijos grandis”, evoliucijos „nevykusi konstrukcija”, būtų pritaikyta atomo amžiui. Taip žmogus nori tapti panašus į Dievą.
Pederastai turbūt labai džiūgauja tokį dorą ir garbingą žmogų nuvarę į kapus.
Muller was born in New York City, the son of Frances (Lyons) and Herman Muller, an iron worker. He excelled in the public schools. His mother’s family was Jewish and his father’s was Catholic.[4] As an adolescent, he attended a Unitarian church and considered himself a pantheist; in high school he became an atheist. At 16 he entered Columbia College. From his first semester he was interested in biology; he became an early convert of the Mendelian-chromosome theory of heredity — and the concept of genetic mutations and natural selection as the basis for evolution.
Labai gaila žmogaus, labai. Ir kodėl ta netektis taip užslaptinta? Tik šįvakar iš “Literatūros ir meno” sužinojau ir apstulbau… Nuoširdžiausia užuojauta artimiesiems.