Kovo 7 d., 14 val. Vyriausybės rūmuose bus įteiktos Vyriausybės kultūros ir meno premijos 13 -ai Lietuvos iškiliausių menininkų. Vyriausybės kultūros ir meno premijomis siekiama skatinti Lietuvos, taip pat Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros ir meno kūrėjų, kultūrai ir menui nusipelniusių asmenų veiklą.
Premijos bus įteiktos:
Kaziui Morkūnui
Kazys Morkūnas – vienas žymiausių Lietuvos dailininkų monumentalistų ir pedagogų. Nuo savo kūrybinio darbo pradžios dailininkas sukūrė per 20 didelės apimties vitražų. Kazio Morkūno kūryba pasižymi meniniu novatoriškumu ir sudėtinga technologija. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė naudoti autorinę techniką – lipdyto, skaldyto ir formuoto stiklo blokų jungimą plastbetoniu.
Kazio Morkūno kūrybos skiriamieji bruožai – išraiškingas piešinys, emocionali spalva, ekspresyvi kompozicija, monumentalumas, organiškas ryšio su architektūra pojūtis ir savo amato išmanymas. Būdamas puikus piešėjas, dailininkas naudoja drąsius figūrų rakursus, vitraže pirmiausia siekia suvaldyti kompozicijų ritmą, erdvę ir kurti aplinkos nuotaiką.
Vyriausybės kultūros ir meno premija skiriama dailininkui Kaziui Morkūnui už ypatingus nuopelnus puoselėjant Lietuvos profesionaliosios vitražo mokyklos tradicijas.
Gintarui Grajauskui
Gintaras Grajauskas – talentingas viduriniosios kartos rašytojas, išleidęs šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, pjesių rinkinį ir romaną. Jo poezija išversta į visą eilę užsienio kalbų: anglų, vokiečių, švedų, olandų, korėjiečių, suomių, estų, lenkų ir kt..
Gintaro Grajausko kūrybos žanrinį plotį atitinka jos probleminis gylis ir stilistinis sodrumas. Tai šiuolaikiška kūryba giliąją žodžio prasme – reaguojanti į pasaulio iššūkius ir grimasas, pašiepianti sustabarėjusias konvencijas, provokuojanti, bet sykiu išlaikanti gyvą ryšį su tradicija ir sveiku protu. Šio autoriaus laikyseną būtų galima pavadinti sokratiškąja provokacija, kai, prisidengus ironiška kauke, užčiuopiama regimybės ir esmės prieštara, nuvainikuojant apgaulingą realybę ir atsigręžiant į ne visad malonią tiesą. Toji laikysena turi aiškiai juntamą vertybinį stuburą – poetiškai išsakytą eilėraščio eilute: ,,rožės yra visam laikui“.
Gražinai Daunoravičienei
Gražina Daunoravičienė greta profesorės pareigų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktyviai dalyvauja Lietuvos mokslo gyvenime, visuomeninėje veikoje, jos rūpesčiu užmegzti platūs tarptautiniai ryšiai su daugeliu pasaulio mokslo bei studijų institucijų.
Profesorė Gražina Daunoravičienė rengia redaguoja ir leidžia originalų stambų 5 tomų studijų vadovą ,,Muzikos kalba“, kuriame sintezuojamos Rytų ir Vakarų Europos bei pasaulio mokslo žinios. Šiuo metu rengiamas spaudai trečiasis tomas ,,Muzikos kalba: Klasicizmas“. 2000 metais muzikologė įsteigė, sudarė ir išleido 12 prestižinio tęstinio mokslo darbų rinkinio ,,Lietuvos muzikologijos“ tomus, kurie referuojami 5 tarptautinėse mokslinėse bazėse. Gražina Daunoravičienė inicijavo monografijų, skirtų žymiems dabarties kompozitoriams – Osvaldui Balakauskui, Feliksui Bajorui, Broniui Kutavičiui – parengimą. 2007 metais išleido sudarytą knygą ,,Algirdas Jonas Ambrazas: Muzikos tradicijos ir dabartis“.
Gražina Daunoravičienė – neabejotinai viena ryškiausių dabarties Lietuvos muzikologių ypač aktyviai dirbanti lietuvių muzikos tyrinėjimų ir propagavimo srityje.
Aleksandrui Ostašenkovui
Vyriausybės kultūros ir meno premija skiriama fotomenininkui Aleksandrui Ostašenkovui už gebėjimą glausta fotografijos kalba prabilti apie pačius subtiliausius egzistencinius žmogaus išgyvenimus. Šiam menininkui visų pirma fotografija yra atsakingas pokalbis apie žmogaus lemtį, nevengiant pačių dramatiškiausių vaizdų. Aleksandras Ostašenkovas pasirinko principinę fotografijos meno galimybę – kalbėti apie atmintį, mirtį, amžinybę.
Pastarųjų metų fotomenininko taupių, nespalvotų fotovaizdų ciklai ir fotoalbumai subrandino unikalų pasaulio regėjimą, kuriame savaip demaskuojamas žmogiškosios būties trapumas. Aleksandro Ostašenkovo kūryba – svarus indėlis į Lietuvos fotografijos meno tradiciją.
Povilui Budriui
Aktorius Povilas Budrys per visą savo aktorinę karjerą dirbo įvairiuose Lietuvos teatruose, vaidino žymiausių Lietuvos režisierių: Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno spektakliuose.
Jau 15 metų Povilas Budrys kuria vaidmenis Eimunto Nekrošiaus teatro ,,Meno Fortas“ spektakliuose: Polonijus ,,Hamlete“, Kareivis ,,Makbete“, Brabancijus ,,Otele“, Valstietis ,,Donelaičio Metuose“, Dievas ir Vagneris ,,Fauste“. Pažymėtini pastarųjų metų aktoriaus vaidmenys: Prosperas Oskaro Koršunovo režisuotoje ,,Mirandoje“, Markus ,,Fundamentalistuose“ Jono Vaitkaus pastatyme.
Povilo Budrio vaidyba pasižymi ypatinga įtaiga, ekspresija, dramatiškumu bei dvasingumu. Aktorius kuria sudėtingus, stiprius, dinamiškus ir gilius vaidmenis, reikalaujančius didžiulio profesinio meistriškumo, vidinės dvasinės švaros ir tikėjimo.
Aktorius Povilas Budrys apdovanojamas Vyriausybės kultūros ir meno premija už reikšmingą kūrybinę veiklą.
Birutai Stulgaitei
Biruta Stulgaitė įtvirtino metalo meno kultūrą ir auksakalystės, kaip tauriausio meninio amato, tradicijas. Juvelyrės kūriniai yra dviejų tipų: papuošalai ir abstraktūs mažosios metalo plastikos objektai. Nors papuošalai yra taikomosios paskirties, dailininkė jų meniniam sprendimui taiko tokius pat aukštus profesinio meistriškumo reikalavimus, kaip ir savo moderniosios skulptūros darbams. Birutos Stulgaitės kūryba pagrįsta minimalizmo principais, gamtos struktūrų bei natūralių procesų stebėjimu ir apmąstymais.
Kiekviena dailininkės ekspozicija tampa parodinio meno įvykiu, nes turi ne tik filosofinę motyvaciją, bet ir išskirtinę, maksimaliai apgalvotą vizualinio sprendimo idėją.
Birutos Stulgaitės darbai tarptautiniame kontekste įvertinami kaip nestereotipinis reiškinys. Minimas autorės nestandartinis požiūris į medžiagą, unikali plastika, originali papuošalo samprata.
Už mažosios metalo plastikos tradicijos formavimą Birutai Stulgaitei skiriama Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Romualdui Gražiniui
Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje chorvedžio Romualdo Gražinio suburtas jaunimo kamerinis choras ,,Aidija“ (1989 m.), kasmet Lietuvoje ir užsienyje surengia iki 30 koncertų. Romualdo Gražinio vadovaujamas choras aktyviai rengia specialias programas, dalyvauja Lietuvos ir užsienio festivaliuose, konkursuose bei muzikiniuose projektuose, tad choro vadovą galime drąsiai vadinti lietuviškosios chorinės muzikos sklaidos ambasadoriumi.
Romualdas Gražinis buvo pirmasis profesionalus muzikas Lietuvoje aktyviai prisidėjęs prie grigališkojo choralo tradicijų atgaivinimo. Šiuo metu jis yra giedojimo mokyklos Schola Cantorum Vilnensis pagrindinis dirigentas ir vienas iš steigėjų.
Romualdas Gražinis ne tik sakralinės muzikos atlikimo autoritetas, bet taip pat yra vienas iš senosios muzikos ir LDK kultūrinių tradicijų atstatymo iniciatorių, jo vadovaujami kolektyvai dalyvavo ir buvo pirmieji senosios muzikos operų Lietuvoje bendraautoriai.
Romualdas Gražinis dalyvauja mokslinėse konferencijose, rašo straipsnius, yra Lietuvos moksleivių dainų švenčių ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių dirigentas.
Juozui Matoniui ir Vytautui Damaševičiui
Dokumentininkai Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius ne kartą yra vadinti mūsų kultūros metraštininkais, kurių sukurtais darbais jau dabar naudojasi gausus akademinės bendruomenės būrys. Nuo 1993 metų jie yra sukūrę daugiau kaip 100 dokumentinių video filmų iš ciklo ,,Menininkų portretai“, taip pat 21 dokumentinių filmų ciklą apie Lietuvos kultūros paveldą, 9 juostas apie reikšmingiausias teatro asmenybes ir 12 dokumentinių filmų apie asmenų su negalia gyvenimą mūsų šalyje.
Jau eilę metų kino dokumentininkai Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius savo filmuose nagrinėja tremties, rezistencijos, genocido temas. ,,Tuskulėnų paslaptis“, tai – filmas pasakojantis apie niūrų Lietuvos istorijos laikotarpį, kai Tuskulėnų dvarelio teritorijoje masinėse kapavietėse iki 1947 metų buvo palaidota virš 700 NKGB-MGB egzekucijų aukų. Vėliau pasirodė penkių dokumentinių filmų ciklas ,,Lagerių moterys“ apie sovietiniuose lageriuose kalėjusias iškilias Lietuvos moteris ir jų likimo drauges.
Šių menininkų pasakojimui būdingas jautrumas, subtilus filmo herojaus asmenybės parodymas, patiems autoriams liekant už kadro.
Valentinai Leonavičiūtei Gustaitienei
Apie Klaipėdos dramos teatro aktorę Valentiną Leonavičiūtę Gustaitienę kadaise pasakyti teatro kritikės Gražinos Mareckaitės žodžiai apie tai, kad šios aktorės neveikia žemės trauka, atrodo, tinka ir dabar. Visada užburianti ir pavergianti.
Aktorės biografijoje per 100 vaidmenų – didelių ir mažų, kupinų aktorės skleidžiamo vidinio švytėjimo. Jos subrendęs talentas pilnai atsiskleidė kuriant įsimintinus vaidmenis spektakliuose: ,,Motušė Kuraž“, ,,Viskas apie moteris“, ,,Mėja“, ,,Proletarinis laimės malūnas“ bei daugybėje kitų, kuriuose aktorės sukurti įvairiaspalviai, tragiški ir komiški vaidmenys išliks Lietuvos teatro istorijoje.
Valentina Leonavičiūtė Gustaitienė turi turtingą pedagoginio darbo patirtį. Nuo 1976 iki 2006 metų aktorė dėstė vaidybos ir režisūros pagrindus Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, vėliau – Klaipėdos universitete.
Valentina Leonavičiūtė Gustaitienė – visapusiškai atsidavusi savo profesijai ir pašaukimui menininkė, ir šiandien nenusileidžia jauniausios kartos aktoriams kiekvienais metais praturtindama savo kūrybinius pasiekimus naujais vaidmenimis.
Vladui Stauskui
Vlado Stausko iniciatyva Lietuvos architektūros ir statybos institute Kaune sukurtas ir Vlado Stausko vadovautas kompleksinis rekreacinės bei landšafto architektūros architektūrinio bei urbanistinio projektavimo ir tyrimo padalinys tapo visos Lietuvos kūrybiniu ir metodiniu centru, kuris tebeveikia iki šiol. Tai – kurortų plėtros architektūriniai-urbanistiniai projektai, poilsio ir turizmo zonų planai ir sistemos, atskirų rekreacinių pastatų ir jų kompleksų tvarkymo projektai.
Atkurtos Nepriklausomybės metais visų 5 dabartinių nacionalinių parkų projektai parengti Vlado Stausko ir jo vadovaujamų bendradarbių kolektyvo. Architektas koordinavo ir Nacionalinę kultūrinio turizmo programą, jo veikla pastebima ir tarptautiniu mastu: jis kviečiamas pristatyti Lietuvos architektūrinės veiklos patyrimo pasauliniuose kongresuose, išrinktas Lietuvos atstovu ekspertu Europos Komisijoje Briuselyje.
Abi profesoriaus Vlado Stausko disertacijos skirtos sąveikai ,,žmogus-aplinka-architektūra“ Lietuvos pajūrio ir kitose gražiausiose Lietuvos vietose. Sukurtas naujas ,,landšaftinis-ekologinis“ projektavimo metodas, prioritetiškai įvertinantis ir gamtos savybes, ir kultūros tradicijų visumą.
Loretai Juodkaitei
Choreografė Loreta Juodkaitė į Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulį įskriejo kaip kometa. Dar studijuodama scenografiją Lietuvos dailės akademijoje ji pasirodydavo kai kurių Lietuvos choreografų ir režisierių darbuose ir jau tuomet išsiskyrė savo unikaliomis fizinėmis savybėmis ir tuo, ką galėtume pavadinti ,,sceniniu jautrumu“. Būtent ši savybė – išskirtinis scenos pojūtis- padėjo Loretai patraukti daugelio žiūrovų ir teatro bei šokio kritikų dėmesį, kai pasirodė Lietuvoje, jau baigusi studijas Zalcburgo eksperimentinėje šokio akademijoje. Per kelerius kūrybinės veiklos metus Loreta Juodkaitė sukūrė unikalų vienos asmenybės šokio teatrą. Svarbiausi darbai: ,,Salamandros sapnas. Paveikslas“, ,,Sibilė“.
Pastaruoju metu ji vis dažniau patraukia užsienio choreografų dėmesį: dirbo su prancūzų menininkais Toma Lebrunu, Rachidu Quramdane‘u, šokėju iš Olandijos Kenzo Kusuda.
Toli nuo bet kokios komercijos, nuo ,,lengvo ir paprasto“, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Loreta Juodkaitė kuria ,,čia ir dabar“, atiduodama save visą scenai ir šokiui.
Bernardui Gyčiui Padegimui
Gyčio Padegimo asmenyje puikiai dera teatro praktikas, teoretikas, pedagogas, organizatorius, visuomenės veikėjas. Tai vienas aktyviausių Lietuvos režisierių, pirmasis pradėjęs bendradarbiauti su užsienio menininkais, beatodairiškai įsijungęs į Lietuvos išlaisvinimo judėjimą, visą laiką nuosekliai dirbęs su lietuvių autoriais.
Gyčiui Padegimui būdingos lyderio savybės atsiskleidė vadovaujant Šiaulių dramos teatrui bei Kauno akademiniam dramos teatrui. Ten režisierius įgyvendino pirmuosius Lietuvoje tarptautinius projektus, taip pat vykdė aktyvią pedagoginę veiklą.
Šiuo metu Gyčio Padegimo režisūrinį kraitį sudaro daugiau nei 100 Lietuvoje, užsienyje ir televizijoje pastatytų spektaklių, tarp jų 35 pagal lietuvišką dramaturgiją. Gyčio Padegimo režisūrai būdingi atidumas autoriui, kruopštus įsigilinimas į dramaturginę medžiagą. Jis neaukoja tekstą dėl reginio, nors tuo pačiu metu jo meniniai sprendimai pasižymi vaizdingumu ir originaliu formos pojūčiu. Esminis jo režisūros bruožas – humanistinės koncepcijos paieška.
Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos nuo 1997 m. Dėl lėšų trūkumo premijos nebuvo skiriamos 2000 m., 2001 m., ir 2005 m. Iš viso yra 197 Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatai (su 2013 metų laureatais).
Premijos dydis kito: 1997 m. – 36 000 Lt, 1998 m. – 37 500 Lt, nuo 2003 metų – 18 750 Lt, 2007 m. – 19 500 Lt,
nuo 2008 metų premijos dydis – 44 200 Lt. Kasmet įteikiama 12 premijų, laureatus atrenka Vyriausybės kultūros ir
meno premijų komisija.
