Kai XIX a. antrojoje pusėje buvo imta rūpintis lietuvių kalbos išsaugojimu, stengtasi surinkti kuo daugiau medžiagos, liudijančios lietuvių kalbos senovę ir didelį jos artumą senajai indoeuropiečių prokalbei. Mažojoje Lietuvoje gyvõsios lietuvių kalbos pramokusio Prahos universiteto profesoriaus Augusto Schleicherio Lietuvių kalbos gramatika (Schleicher A. Handbuch der litauischen Sprache. Bd. 1: Litauische Grammatik; Bd. 2. Litauisches Lesebuch und Glossar. Prag: J. G. Calve’sche Verlagsbuchhandlung, 1856; 1857) ir tuo metu pradėtas taikyti istorinis lyginamasis metodas Vakarų kalbininkams plačiai atvėrė duris į lietuvių kalbą: to meto indoeuropeistams reikėjo jos mokytis, ją tirti ir aprašyti. Lietuvių kalbai reali grėsmė sunykti buvo pakibusi visame plote – tiek Mažojoje Lietuvoje (Lithuania Minor), tiek Didžiojoje Lietuvoje (Lithuania Major). Susiformavo ir dvi skirtingos rašomosios kalbos atmainos, kai kurių užsienio kalbininkų vadintos kaip prūsiškoji lietuvių kalba (Prussian Lithuanian) ir rusiškoji lietuvių kalba (Russian Lithuanian).
Mažojoje Lietuvoje gyvavusioms baltsermėgių, striukių, pajūrio žemaičių lietuvių tarmėms likimas buvo negailestingas. Neliko jų, nes neliko jomis kalbančių žmonių. Apie tai mažai kalbėta, dar mažiau rašyta sovietmečiu. Todėl daugelis mūsų ir nežino, kad striukiai turėję panašiai kalbėti kaip mūsų vakarų aukštaičiai kauniškiai, nes jų tarmės plotas buvo nenutrūkstamas tos pačios teritorijos tęsinys. Po Antrojo pasaulinio karo pajūrio krašte beveik neliko vietinių buvusios Mažosios Lietuvos gyventojų. Taigi šiandien Mažosios Lietuvos aukštaičių ir žemaičių tarmės jau beveik ištrintos iš mūsų istorinės, kultūrinės ir kalbinės atminties, nes ji palaikoma tik etnografiniais šišioniškių ir pamario žvejų pasirodymais. Ačiū jiems!
Išliekamąja istorine, kultūrine, moksline išnykusiųjų tarmių verte tarsi neabejojame. O kaip matuojama ir (ar) išmatuojama gyvųjų tarmių vertė? Čia, regis, dažniau mąstome praeito amžiaus stereotipais.
Pirmiausia žmonių (ir tyrėjų) sąmonėje vis dar gyva tarmės ir bendrinės kalbos priešprieša, be abejonės, visada nusverianti pastarosios naudai: mokykla, visa žiniasklaida, o dabar dar ir internetas – visa byloja apie tam tikrą kalbos (pa)prastėjimą, o jei norite – tai ir standartizaciją, kuri su bendrine kalba gali nedaug ką bendra turėti. Gretinami ne to paties masto dalykai, pamirštama, kad tarmės gyvos ir yra palaikomos pirmiausia kaip šnekamosios kalbos tradicija, o bendrinė kalba dažniau siejama su rašomąja. Tarminio rašto ir tarminės rašybos kūrimas iš karto pareikalaus ir tam tikrų taisyklių, taigi tarmės norminamųjų nuostatų. Taip gimtų dar vienas tarminiu pagrindu sukurtas rašytinės kalbos (bet jau ne tarmės) variantas… Dar daugiau: XXI a. pradžioje, vertindamas gimtosios tarmės ir bendrinės kalbos santykį, senyvas rokiškėnas kaip privalumą nurodė ir gimtosios tarmės „gramatiškumą“, t. y. jos artumą bendrinei lietuvių kalbai.
Šiuolaikiniame Lietuvos kaime jau neberasime ir to „idealiojo“ tarmės mokovo, į kurį orientavosi tarmę, kaip uždarą kalbos sistemą, tyrę XX a. tarmėtyrininkai, – informantas turėjo būti kuo senesnis, kuo sėslesnis (ten gimęs, augęs ir gyvenęs) ir kuo menkiau išsilavinęs (ar neraštingas). Suprantama, dėl tokio nepatrauklaus tarmiškai šnekančio žmogaus įvaizdžio menko ir kalbos vartotojų tarmiškumas. O kartu su juo ir tarmės (ar tarminės kalbos) prestižas.
Tarmės išnyktų (jau būtų išnykusios), jei Lietuvoje būtų siejamos tik su labiausiai neišsilavinusiu, menkiausios kultūros gyventojų sluoksniu. XXI a. pradžioje tarmė dažniausiai suvokiama kaip tam tikros gimtosios (gyvenamosios) vietos kalba. Ir ne vien kalbėjimo požiūriu. Tai ir mąstymas, gyvensena, raiškos ar net etnografiniai skirtumai… O mokėti daugiau kalbų – tai pranašumas. Todėl ir gajos žemaitėlių ar mažųjų dzūkučių mokyklėlės, kasmet visoje Lietuvoje atšokamos ir atidainuojamos vietinės šventės… O ką jau kalbėti apie žemaičių sąjūdį!
Dabartiniai informantai jau yra „dvikalbiai“: jie gali kalbėti ir tarmiškai, ir netarmiškai. Ir nesistebėkime, jei ties kaimo keliuku sutiktas ir užkalbintas žmogus, pirmąkart mus pamatęs, prabils ne tarmiškai, o mokykloje išmokta kalba. Juk vietinius jis pažįsta! Tarmiškai ar tam tikra tarminės kalbos atmaina kalbama ne tik kaime, bet ir mieste: bet kuris klausios ausies žmogus patvirtins, kad Mažeikių, Varnių, Marijampolės, Alytaus ar Rokiškio gyventojai kalba nevienodai.
Kalbos vartotojų tarmiškumo nykimas – tai problema, kurią bando spręsti ir patys vartotojai, pirmiausia visaip aukštindami gimtąją tarmę. Tai gerai. Blogai, jei kartais tai daroma kitų tarmių sąskaita ar vienu mostu užbraukiant visą lietuvių raštijos tradiciją (akis badančiu pavyzdžiu galėtų būti neseniai per radiją nuskambėjusi mintis, kad, girdi, bendrinės kalbos pamatu galėjusi tapti ir rytų aukštaičių uteniškių šnekta, jei Kazys Būga nebūtų anksčiau numiręs už Joną Jablonskį). Taip greitosiomis gimęs, jokiomis mokslinėmis tiesomis nesutvirtintas mitas neatneš naudos nei uteniškiams, nei mito kūrėjams, o klausytojai dar pamanys, kad dėl bendrinės kalbos, pasirodo, galėjo vyrai ir susitarti. Tiek bėdos… Taigi entuziastingajai mitus tebekuriančiai visuomenės daliai derėtų priminti, kad sąvoka „daugiau“ sietina su pliuso, o ne su minuso ženklu. Ir, nors vis dar gyva ir iki šiol miela mūsų širdžiai legenda apie lietuvių kalbą kaip seniausią pasaulyje, su mokslinėmis XXI amžiaus nuostatomis ji neturėtų būti siejama.
Dabartiniame gyvenime tarmiškumas dažniausiai matuojamas sociologų ir sociolingvistų vartojamais matais, kur svarbiausia – subjektyvi paties žmogaus nuomonė ir jo savivertė. Tačiau tai yra tik viena reiškinio pusė. O kur kiti – istoriniai, kultūriniai, kalbiniai ar paveldosauginiai – tarmių tyrimo aspektai? Dėl sumenkusio kalbos vartotojų tarmiškumo nemenksta pačios tarmės vertė!
Tarmių raida neišvengiama: jos kinta visame pasaulyje, taigi ir Lietuvoje. Greičiausiai išsitrina skiriamosios, labai ryškios ir visų girdimos, šnektų ir šnektelių ypatybės. Lietuvos kaime nueita infrastruktūros stambinimo keliu (uždaryti pašto skyriai, mažos mokyklos, ištuštėję kultūros namai, ambulatorijos), todėl, – norime to ar ne,– formuojasi ir formuosis stambesni tarmių dariniai – regioniniai dialektai (ar regiolektai), apie tai plačiau žr. www.tarmes.lt.
Tarmių raidos procesai yra skausmingi, tačiau jie dar nėra lemiami pačiai lietuvių kalbai. Bet ar ilgam? Dėl emigracijos ir gyventojų senėjimo tuštėjantys ne tik kaimai, bet ir miestai liudija, kad būtina tam tikra kalbos gyvybės palaikymo profilaktika. Nors tarmių raidos kokiomis dirbtinėmis priemonėmis nepristabdysi, tačiau bent jau etnografinių regionų ribose tarmiškumas turėtų būti skatinamas ne vien priešokiais, per etnokultūrinius renginius ir kultūros draugijas, bet kur kas solidžiau – programiškai, valstybiniu lygiu, kaip valstybės ir tautos paveldas.
Autorė yra Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė profesorė, habilituota daktarė.
Drystu siūlyti nauja discipliną- gimtoji kalba ir papročiai. Kur reikėtų mokyti tarmiškai ir žemaitiškai ,ir dzūkiškai ,ir lenkiškai , na gal ir poprostu bei panašiai. Tai gal padėtu sumažinti lietuvių kalbinio npilnavertiškumo kompleksą. Dabar kaip gaunasi . Vaikas šeimoje pradeda kalbėti tarmiškai , bet atsidūręs mokykloje supranta , kad jo kalba yra “bloga” . Tai , laikui bėgant, susidūręs su dar “kulturingesne” kalba , jau gan lengvai atsisako ir lietuvių kalbos .Siūlyčiau aptarti šia temą , tuo labiau kad šie metai -tarmių metai .
gerai kad Mazeikiuose mazai kas sneka zemaitiskai,nes nuvaziuoji kur i plunge ar telsius,tai mergele atrodo nieko grazi,o kai prabyla,tai rodos varles is burnos krenta,labai grubi kalba ir netinka melynakem baltaplaukem lietuvaitem.
o žemaitėkėm kap tėk ….fuuu koks ekstemists nutautiėjės. kap tėij rytų aukštaitiu lėnka
ir dar šveplas …matomai Dievulis nubaudė, už protėvių kalbos paniekinimą.
Labai įdomu kas šitą tarmių žemėlapį sudarė? Jame nebėra nei suvalkiečių, nei dzūkų. Tik žemaičiai ir auksštaičiai. O kur dar šišioniškių gyvenamos vietos 20 km ruožu anapus Nemuno?
Beje, žodis “šišioniškis” analogiškas “tuteišiui”. Tuom norėta pasakyti “vietinis”, čia gyvenęs nuo senų senovės, o ne joks ten vokietis ar lenkas.
kas dėl LYGINAMOSIOS KALBOTYROS tai norėčiau su gerb. autore pasiginčyti. Ar autorei girdėtos tokios pavardės kaip Andrius Botyrius, vienas iš pirmųjų Maskvos universitetą baigusių mokslininkų -etnografų, kovojęs prieš savo tautiečių iš Sūduvos lenkinimą. Ar girdėta pavardės Milerio ir Fortūnatovo – Botyriaus atsivežtų iš Maskvos Rusijos lyginamosios kalbotyros pradininkų? mokslininkų, kartu su Botyrium rinkusių lietuvių dainas ir paskojimus, ir išleidusių jas kirilica per patį aršiausią spaudos draudimo laikotarpį? Šleicheris, tiesa, šiek tiek anksčiau išleido “Lietuvių skaitinius ir žodyną, kai dar Aleksandras II nebuvo uždraudęs lietuvių kalbos.
Lyginamąją kalbotyrą Fortūnatovas Maskvos universitete dėstė kone iki revoliucijos. Gausiausi jo paskaitų lankytojai buvo lietuviai. Tačiau caro valdžia neleisdavo šiems studentams grįžti į Lietuvą. Nukreipdavo kitur. Botyrius buvo vedęs kažkurio profesoriaus dukrą, tai turėjo “blatą”.
Botyriaus brolis, turtingas Triobiškių ūkininkas, rizikuodamas savo didelės šeimos likimu slapta gabendavo lietuviškas knygas iš Tilžės. Apie šiuos brolius daug rašė Daukantas, Basanavičius… Daukantas rašė, kad Botyrius rašo daug straipsnių lietuviškomis temomis į gudų laikrasčius.
beje,
Vilniaus Mokytojų namų Vakarų žemaičių ansamblis, vadovaujamas V.Brazaitienės, Tyklė (ramybė) atkuria lietuvninkų “šišioniškių” dainas, kurios sovietmečiu buvo uždraustos dainuoti.
Taip, ansamblis “Tyklė” varo labai gilią vagą. Šis pavadinimas gali būti vienu iš Nemuno epitetinių (mito poetinių) vardų. Plg. dainos žodžius: “Tykiai tykiai Nemunėlis teka”…
Man teko girdėti kelias šio ansamblio dainas, tai labai gilią senovę, net mitinę pasaulėžiūrą menančios dainos. Antai daina, kurioje prašoma (tikimasi), kad ąžuolėlis atvirs tėveliu, o obelėlė – motule, turi siužetinių, pasaulėžiūrinų sąsajų su pasakos “Eglė žalčių karalienė” laikų mitine pasaulėžiūra (pavertimo medžiais ir jų atsivertimo žmonėmis motyvas).
Be abejonės “šišioniškis”, “tūteišis”, manau čia taip pat priskirtini pavadinimai čekai, netgi ir dziūkai, upių Šešupės, Ančios vardai, pats žodis “tauta” ir daugelis kitų yra gilios mūsų senovės reliktai. Jų prasmių senoviškumui, etniškumui įrodinėti, suprantama, internetas ne vieta.
teisingai pastebėjot. O Tyklė, kiek žinau, ruošia naują trijų sukilimų prieš carą repertuarą 63 metų sukilimo garbei.
Danguolė Mikulėnienė, Visos tarmės gražiausios:
,,istorinis, metodas, sovietmečiu, reali, Susiformavo, teritorijos, istorinės, kultūrinės, etnografiniais, stereotipais, standartizaciją, tradicija, norminamųjų, variantas, orientavosi, sistemą, informantas, prestižas, problema, mito, entuziastingajai, pliuso, minuso, legenda, subjektyvi, aspektai, infrastruktūros, formuojasi ir formuosis, (ar regiolektai), procesai, emigracijos, profilaktika, etnografinių regionų, solidžiau – programiškai……”
Autorė yra Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė profesorė, habilituota daktarė.
Lietuvei turi viena tarme tai yra blka (bendrinė lietuviu kalba) kurios veikimo tik raidos priespaudai skiresi nuo kitu lietuviu kalbos atmainų. Skirdamasi nuo kitu lietuviu kalbos atmainų blka griauna jas. Skirtumai yra kaip nesutaikomu priešu. Blka yra perėjusi ideologini valima, tai yra pasirėmus istoriniu požiuriu ne korektiška politiniu vienetu ideologija (medis Vebsterio žodyne) buvo išdraskyta lietuviu kalbos kalbinė patirtis ir dalis kalbinio palikimo lituanistu rankomis buvo tesiok sunaikintas. Toliau skirtingas vystimasis. Blka vystoma vertikaliai, tai reiškesi sėdi kurnors Vilniuje kelios bobikės ir jos sprendžia kas blkai tika o kas ne. Tuo tarpu visos kitos lietuviu kalbos atmainos vystosi horizontaliai. Lituanistu ideologija ir ju vertikali politika galiausiai galutinai pribaiks visas kitas lietuviu kalbos atmainas.
Pripažinkit ,- aukstaitiška tarmė gražiausia.
o man ji durniausia brac ypac is pa utenas-anyksciu, dar durnoka yra zemaiciu nuo mazeikiu-skuodo ir suvalkieciu nuo vilkaviskio, o kitos puse velnio
kad nen anuos soprastė.Pasiula -lakam ,o patės kažkor dingst.
Lamatai, visai neseniai man aiškinai, kad neturi laiko rimtiems darbams. O atsiliepimus rašinėti laiko yra?
nemeluok-negražu. apie laiko stoką tikrai nerašiau.
nesamone ties Alytumi padaryta, dzukavimo riba yra einanti per Balbieriski ir Prienus-Birstona, o ir Prienuose suvalkietizmo dar nera, jis prasideda nuo Igliaukos
Genties potencinės energijos grafikas 1500 metų bėgyje (tam yra atskiras mokslas) apibendrintai atrodo taip: 300 m – kilimas, 900 metų – aukštas lygmuo, 300 m. – kritimas iki nulio ir, jeigu nebus kam gentį “padengti” kilimo ar kritimo fazėse, laukia užgrobimas arba išnykimas. Tam, kad taip neatsitiktų, reikia turėti mažiausiai tris viena kitą kilimo ir kritimo fazėse “dengiančias” gentis.
Išvada paprasta: pritariu Žemaičių partijos susikūrimui su sąlyga, jeigu ji veiks Žemaičių žemės ribose (Klaipėda, Telšiai, Tauragė, Skuodas, …) ir į Seimą deleguos tam tikrą savo narių skaičių (kaip kad yra, pvz. Lenkų Rinkimų Akcijos minimumo atveju). Pritarčiau ir Dzūkų (Vilnius, Alytus, Prienai, …), Vorutos (Utena, Zarasai, Ignalina, …), Žiemgalių (Panevėžys, Kėdainiai, Anykščiai, …), Vakarų Aukštaičių (Kaunas, Birštonas, …), Jotvingių (Marijampolė, Šakiai, Užnemunė, …) partijų susikūrimui: atsirastų tarminės savivaldos, kur bendromis pastangomis per Seimą ir Prezidentą trauktų valstybę priekin.
Užsikrėtei LLRA skaldytojiškomis idėjomis…
Tauta laikosi ant ne mažiau kaip trijų tarmių, tarmės laikosi ant ne mažiau kaip trijų potarmių, potarmė laikosi ant ne mažiau kaip trijų šnektų, šnektos laikosi ant ne mažiau kaip trijų šaltinių (šulinių), prie kurių įsikūrę kaimai, o šaltiniai duoda vieningą tautai bangą. Tai įsitvirtinę mūsų pasąmonėje ir pasireiškia per mąstymo būdą, dainas, raštus, darbus. Tam, kad galėtume išlikti tarptautinėje erdvėje, reikalingos ne mažiau kaip trys tautiniu pagrindu susikūrusios ir viena kitą sąmoningai “dengiančios” valstybės, nesikėsinant į viena kitos kalbines ir teritorines struktūras. Pasąmonėje LLRA yra prie lietuvių tautinio šaltinio, tačiau jos išorė padengta “blizgučiais”. Manau, atsipeikės.
Jeigu valstybė rodo imperines užmačias, tai reiškia, kad ji yra kritimo fazėje: savo potencinės energijos gerui sukurti trūksta, tai nori grobti kitų gatavą gerą. Šaltiniai yra valstybės egzistavimo pagrindas.
Žiniasklaidos tyruose tokių žinių – kuo gausiau ir dažniau!
Tyras, tautiškųjų gelmių šaltiniuotų versmių gurkšnis.
Jų reika, reikės ir visuomet reikėjo. Nepaisant dar tebesančių drumzlelių,
dar laukiančios darbuotės: žodžio, mokyklų, vietovardžių ir valdžių ato-kaitose
(Šakaičių, Pašešupio, Beduonių, netgi Aukmergės, Šventėnų, Sapiegiškių ir kitų
at-gimčiai iš po svetimo pado-liežuvio drengtų)