Diktantas buvo rašomas visose Lietuvos savivaldybėse ir Lietuvos ambasadose užsienyje. Pirmą kartą diktantą buvo galima rašyti ir Vilniaus knygų mugėje. Diktantą per LRT radijo pirmąją programą skaitė Marijus Žiedas.
Nacionalinį diktantą organizuojančio savaitraščio „Atgimimas“ redaktorė Vytautė Šmaižytė teigė kol kas nežinanti tikslaus diktantą rašiusių žmonių skaičiaus. Anot jos, tikslesni skaičiai turėtų paaiškėti pirmadienį.
Anot jos, žinoma, kad apie 200 žmonių tekstą rašė Vilniaus miesto savivaldybės salėje, apie 90 – Vilniuje vykstančioje Knygų mugėje. Iš viso diktantą užsiregistravo rašyti šimtai žmonių visose Lietuvos savivaldybėse.
V.Šmaižytė teigė, kad diktantą rašyti ryžosi daugiausia jaunimas.
Diktantas taip pat buvo rašomas Lietuvos atstovybėse užsienyje – ypač aktyviai buvo registruojamasi Briuselyje ir Paryžiuje.
Anot V.Šmaižytės, diktantą rašė 26 žmonės Lietuvos atstovybėje Čikagoje – dalyviams dėl laiko juostos skirtumų teko anksti keltis. Diktantas rašytas ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose, pavyzdžiui, Nidoje gauti 5 dalyvių tekstai, nors tekstą rašė daugiau žmonių.
„Kiti galbūt pabijojo atiduoti tekstą“, – spėjo V.Šmaižytė. Anot jos, teksto skyryba šįkart buvo pakankamai sudėtinga.
Nacionalinio diktanto finalas bus rengiamas Vilniuje. Jo data bus paskelbta vėliau. Finalo dalyvius atrinks lietuvių kalbos ekspertų komisija.
Kaip ir anksčiau, konkurse negalės dalyvauti lituanistai. Moksleiviai varžysis atskiroje konkurso grupėje.
Pirmą kartą projekto istorijoje diktantą bus galima rašyti namuose ir tekstą organizatoriams išsiųsti paštu. Tačiau rašiusieji savarankiškai negalės konkuruoti dėl raštingiausiojo titulo. Projekto organizatoriai paštu atsiųstus diktantus įsipareigoja patikrinti, ištaisyti ir grąžinti autoriams.
Nacionalinį diktantą ankstesniais metais rašyti susirinkdavo po kelis tūkstančius žmonių.
,,Nacionalinį diktantą organizuojančio (3 iš eilės), redaktorė, diktantą užsiregistravo, aktyviai registruojamasi, tekstai, tekstą, Nacionalinio diktanto finalas (3 iš eilės), ekspertų komisija, lituanistai, konkurso grupėje, projekto istorijoje diktantą (3 iš eilės), tekstą organizatoriams, konkuruoti, Projekto organizatoriai, autoriams, Nacionalinį diktantą…” – tuščiukams gera proga spjaudyti svetimždžius į lietuvių kalbą.
,,Projekto organizatoriai paštu atsiųstus diktantus įsipareigoja patikrinti, ištaisyti ir grąžinti autoriams.” – AUTORIAMS – dalyviams? Bent suprastų tuos svetimžodžius……………. 🙁
Be abejonės konkurse galėjo dalyvauti ir “landsbergininkai”. Visiškai galimas daiktas, kad jie Landsbergio tekstus analizuoja, studijuoja daugiau už kitus, netgi gali būti, kad išmoksta mintinai… Todėl konkursui parinkus Landsbergio tekstą jame dalyvavusių “landsbergininkų” atžvilgiu susidarė intersų konflikto galimybė. O tai sudaro absoliutų pagrindą konkurso rezultatams panaikinti…
Beje, informacijoje nenurodyta, kas parinko konkurso tekstą, taigi kaip paprastai vėl už tai atsakingų nebus. Štai prie ko gali privesti, kai “savi marškiniai – arčiau kūno”…
Mielas Mykolai.
Turbūt pas jus ten, Airijoje, jau želia žolynai ir sprogsta pumpurai. O Lietuvoj sniegą drebia lyg iš gausybės rago, niūrus šiaurys šiaušiasi, piktžodžiauja. Klausi, ką veikiu. Ryte pamokos, popiet taisau mokinių darbus, skaitau. Šiuosyk ant mano stalo Justino Marcinkevičiaus knyga, nutariau jos ištraukėlę nusiųsti ir tau:
„Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai. Čia nukrenta skrendantis paukštis, čia išdžiūsta tekanti upė. Žmogus čia žiūri tik į savo kėdę ir į savo pilvą. Jis net nežino, kad paukštis jau nukrito, kad upė jau išdžiūvo. Jam ramu ir gera. Taip, kaip gera mašinai ar kompiuteriui.“
Paskaitinėjęs kėblinu iki piliakalnio. Ten rymodamas bandau įsivaizduoti, kas šiose apylinkėse vyko senų senovėj. Ką ten stypsodamas patiriu, sugrįžęs užrašau. Šįvakar prikeverzojau štai ką:
„Pilėnai nemiega, patykomis ruošiasi mūšiui. Kas rąstigalius ridena, kas dervą verda, kas atokiau prisėdęs paskubom užkandžiauja. Prakaitas žliaugia vyrų kaktomis, kuomet į statų pylimą tenka tempti naščius su teliūškuojančiais dervos kibirais… Arba spėriai užsiropšt į kuorą, po pažastimi pastvėrus apystambį akmenį. Įskaudintiems kariūnams rankos tiesiog nižte nyžta, akys degte dega noru atkeršyti kryžeiviams, pernai nusiaubusiems jų gyvenvietę. Tąsyk iš kaimo teliko nuodegos, svilėsiai ir trūnėsiai.
Vyrai puikiai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Prieš porąmet atsitrenkė saldžiabalsis misionierius, vardu Jeronimas. Jis bastėsi po apylinkes, slapčia medžiodamas žalčius. Paskui juos degino, kankino. Vėliau, išgriovęs aukurą, iškirtęs ąžuolus šventus, nusidangino Žemaitijos link. Tuosyk būrys nusiminusių moterų nuvyko pas Vytautą Didįjį ir pasiskundė, jog dievams atimta būstinė, kur pasimeldę žmonės gaudavę lietų ir gerą orą. Sujaudintas karalius įsakęs Jeronimui kuo skubiausiai dingti iš šio krašto.“
Šįkart tiek… Mokykis, anūkėli, sportuok, skaityk knygas, kad užaugęs ir tu galėtum tėvynės gynėjas būti. Senelis
( “Lietuvos nacionalinio diktanto tekstas” )