Lietuvos miškuose augančios eglės po savo skaromis slepia daugybę paslapčių. Beveik kiekvienoje Aukštaitijos žemės pėdoje slypi žinia iš praeities. Paslaptingųjų praeities žinių „nešėjų“ – pilkapių yra ir Nalšios bei Sėlių žemėse.
Nauji vis dar randami. Visai šalia vienas kito jie yra Minčios, Margvonės, Trakų, Stripeikių, Vyžių kaimų, o šiaurės pusėje Šeimaties, Ginučių, Tauragnų, Taurapilio piliakalniai. Pietinėje Ažvinčių girios dalyje Laukstenių pilkapiai.
O prie Švogenos intako Šaltupio ir senojo Breslaujos–Tauragnų vieškelio jaukiai glaudžiasi Laukstenių kaimas garsus savo ilga istorija ir ypač žemdirbiu, poetu, kariu, kankiniu Juozu Klimu.
Šiomis dienomis daugiausiai žinių apie kaimą ir žmonių likimus sukaupė Rimantas Jonas Klimas savo kaimo istorijos muziejuje. Šios žinios pateikiamos greta jo gimtojo kaimo aprašų.
Pirmoji žinia apie Laukstenius buvo pateikta 1529 m. Ažvinčių vaitystės aprašyme. Minimos tik dvi jame gyvenusių žmonių profesijos: medžiotojų ir arklininkų.
Tikėtina, kad ankstesnysis kaimo pavadinimas buvo susietas su jomis. 1554 m. inventoriuje jau aprašyti 12-os valakų Laučių (Lowtevitcszow, Koniuchow) kaimai.
Klimų pavardė pasirodė tik 1775 m. Ažvinčių rakto inventoriuje, Laukstenių kaimo sąraše. Kraštas dar nebuvo atsigavęs po 1709 – 1711 m. bado ir maro, o jau laukė Žečpospolitos padalijimas 1795 m., sukilimai ir tremtys 1794, 1830, 1863 m.. Per jį žygiavo ir vėliau: 1914, 1941 m. pasauliniai karai, 1920 – 1939 m. lenkiškoji okupacija.
Paprastų žmonių likimuose randus paliko ir vykusios žemės reformos: Kiseliovo, Stolypino sovietų ir net dviejų akimirkų Nepriklausomos Lietuvos.
J. Klimas – žemdirbys, kovotojas, poetas
Senųjų žinių pilkapiuose dar nebandyta sužinoti, o štai karų ir lenkmečio atsiminimai dar sklando tautoje.
Ne tik pasakojimuose, bet ir dainomis virtusiuose eilėraščiuose, posmuose, kuriuos rašė Juozas Klimas, gimęs Justino Klimo ir Juozapotos Abarytės-Klimienės šeimoje Laukstenių kaime 1904 m. rugpjūčio 18 d.. Tėvai buvo smulkūs žemdirbiai, auginę dar keturis vaikus. Vienas brolis mirė dar mažas, kitas nuo negandų vėliau pabėgo į užsienį, seserys ištekėjo į kitus kaimus.
O Juozas triūsė kartu su tėvais, dirbo plytinėje. Savo mokslus jis aprašė savo eilėraštyje „Atsiminimas“: „Atsimenu mane mokė/ ant knygos šventosios/ motina ir jaunos sesers/ kalbos mano gimtosios“.
Tiesioginių žinių nėra, bet labai tikėtina, kad už trijų varstų buvusi Kazitiškio pradinė mokykla jį gerino. Dar būdamas paaugliu neteko tėvų.
Retai kokiam Lietuvos kraštui kliuvo per du metus (1918–1920) pabūti prie trijų valdžių… Čia buvo Raudonoji armija, keletą kartų įvairūs lenkų daliniai, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė… Ir Laukstenių, ir Užsienio kaimai įėjo į Salako valsčiaus sudėtį (Ignalina dar tik kūrėsi).
1920 m. įsitvirtinus lenkams šalia kaimo nutįso demarkacinė linija. Kaimo kančios tikrai buvo didelės, nes šalia viso kito 1920–1939 m. ėjusi „siena“, paliko kaimą lenkų pusėje. Demarkacinė linija kirto žmonių laukus, išskyrė gimines, sudarkė likimus.
Apie tą laikotarpį J. Klimas rašė: „Lygūs mūsų laukai be didelio kalno,/bet tuos mūsų kaimus dvi valstybi valdo“… Visai šalia už puskilometrio buvo Lietuva.
Užsienio kaime buvo Lietuvos pasienio policijos buveinės. Žmonės visaip padėjo pasieniečiams: svarbiausia gabeno draudžiamą lietuvišką spaudą į lenkų pusę. J. Klimas taip pat dalyvavo knygų pernešimo ir dalijimo žmonėms veikloje. Kazitiškyje buvo lenkų daboklė.
Juozas Klimas ten buvo „dažnas“ svečias, kentėjęs kabinimą už kojų ir mušimą „šompolais“. Tai buvo tik jo kančių pradžia. Laukstenių kaimo ilgametė Zofija Braziulienė dar spėjo papasakoti apie jį: „Buva mundras vyriokas, kiek kitokis nei visi. Lietuvai dirba, neišsiduodava, buva geras, bažnyčion kas nedels eidava.
Dirba tėva žemių, nesiskirstė. Kara metais nuvė takion tarnybon prie Vilniaus. Anas ir ana (žmona Janina) atvažiuodava cianainas, Lauksteniuosna. Ja kaimynai Ignasius ir Untanas Klimai sadėja pa metus až palitikų, kad neše dakumentus Lietuvai. Až ku jo lenkai nemylėja – gal až politikų. Ilgai buva lenkų kalėjimuos“.
Žinios iš kartu kalėjusio kalinio
Su Juozu Klimu kalėjusio, vėliau į Ameriką išvykusio J. Česnulio dienoraštyje, likusio Lietuvoje, pagrindu buvo išleista knyga „Nužmogintieji“. Joje yra aprašytos visos nežmoniškos kančios, kurias teko iškentėti kartu. Šaltis, drėgmė, pusbadis, utėtės, blakės, vienutės kur žmogus užmiršta esąs Lietuvis…
Ir tai dar ne pabaiga. 1936 m. jie buvo varomi iš kalėjimo į kalėjimą, apsilpusius kelyje sargybiniai nušaudavo. Iš Lukiškių (tuomet Lenkijos) į šv. Kryžiaus, Gardino, Kielcų, Kovelio kalėjimų kaliniai, tame tarpe lietuvių grupė, ėjo sukaustyti geležinėmis grandinėmis, kurios svėrė apie 10 kg, kojas nugramdydavo iki kraujo…
Geležiniai pančiai nebuvo nei atsegami, nei atrakinami: jie buvo gyviems kaliniams užkalami… Pailsusius, negalinčius paeiti ar dirbti tiesiog nušaudavo… Po to ėjusios kolonos ėjo pro ištaškytas smegenis…
Lietuvių grupėje vienas kitą rėmė, kėlė eiti, kad nenušautų buvo Augustas Lukianskas ir Antanas Baliulis, Povilas Petkevičius, Stasys Račinskas-Račiūnas nuo Dūkšto, Silvestras Blažys, Ipolitas Burokas iš Mielagėnų, Bronius Žemaitis iš Miečionių, Nikodemas Garla iš Vaiškinių k., P. Žaldokas, Juozas Žemaitis, Juozas Klimas, Červekauskas, Virbila, Damakauskas.
Taip pat Pečiulis, Gimžauskas nuo Švenčionių apsk. (Ignalina buvo Švenčionių apsk.), Domas ir Vincas Sukackai ir jų tėvas, Julius Kalanta, Petras Čepulis, Taraila iš Varėnos apsk., Mikas Stoškus iš Perlojos, Adolfas ir Stepas Varankos iš Vilniaus, Lazauskas, Oleinicekas, Tadas Loiskis iš Vilniaus Kubilovičiaus. Tai tik vienas būrelis, kuris buvo aprašytas J. Česnulio dienoraštyje….
Lenkija nuo senų laikų buvo laikoma aukštos kultūros šalimi, turinti gausų istorinių dvarų paveldą. Bet jau tuomet pasaulis piktinosi įkalintųjų gausa.
Toks gražus šalies įvaizdis netiko prie kalinimo, kalinių kaustymo, sadistiško šaudymo ir pan. Kaip vėliau paaiškėjo, kalinių „atsikratymu“ sušaudant, tuometiniai lenkai „gerino“ šalies įvaizdį: lyg kalinių ir nebuvo… Jau tuomet į kalėjimus pakliuvę vokiečiai kalbėjo, kad Lenkijai „ateina galas“, mat buvo laukiama vokiečių karo ir su Lenkija.
1939 m. rugsėjo 1 d. vokiečių lėktuvai užtemdė saulę virš kolonos, dirbusios akmens skaldykloje. Tais pat metais buvo sušaudyti kaliniai vokiečiai, o kitus nugraužtomis iki kaulo kojomis varė į tuščią Kovelio kalėjimą.
Kuomet ėjo pro Ukrainos miestus, sulaukdavo maisto iš vietinių gyventojų, bet iš 1200 kalinių atėjo vos apie 500 šimtus… Rugsėjo 15-ą lietuviams buvo išduoti dokumentai, kad jie laikinai paleisti. Per Pinsko pelkes, Baranovičius, Lydą mažos lietuvių grupelės pasiekė namus.
Pasibaigus lenkmečiui
Demarkacinės linijos nebebuvo. 1939 m. Lietuvos įgaliotinis Vilniaus sričiai A.Merkys ir prezidentas A. Smetona Lietuvos valstybės užduotį suformavo trumpai ir aiškiai: „…artimiausiu metu integruoti sritį į Lietuvos sudėtį, ir tai padaryti kuo giliau ir tvirčiau“. J.Klimas dirbo, ilsėjosi po negandų, ieškojo būdų kaip įsilieti į šio uždavinio įgyvendinimo darbus.
1943 m. vasario 10 d. Juozas Klimas vedė Janiną Gruslytę iš Užsienio kaimo. Santuoka buvo registruota Salako valsčiuje ir Švedriškės bažnyčioje. Jau birželio mėnesį jaunoji pora išvyko į Lavoriškes dirbti Vilniaus krašto integracijai į Lietuvą. J. Klimas dirbo pašte ir parduotuvėje.
Periodiškai naktimis namus lankydavo lenkų kareiviai. Nors vietiniai žmonės juos gerbė, bet sakė išvažiuoti, nes geruoju nesibaigs. 1944 m. balandžio naktį toks apsilankymas baigėsi J. Klimo mirtimi: lenkai nupjovė telefono laidus, o po graudžių jaunos žmonos raudų išsivedė J. Klimą…
Janina Klimienė norėjo tikėti, kad yra vilties išprašyti jų atleidimo, bet veltui: į šiaurę nuo Lavoriškių yra Puntuzų kaimas. Vienoje troboje ji pamatė kabantį vyro švarką…
Reikėjo bėgti pačiai, nes laukė toks pat likimas… Palikdama Lavoriškes ji pasiėmė vyro eilėraščių sąsiuvinį, kurį išsaugojo iki Rimanto Jono Klimo sprendimo 1998 m. visas J. Klimo eiles išleisti savo lėšomis „Vorutos“ leidykloje, knygelėje „Pasižadėjimas“.
J. Klimienė pasakojo, kad daug kalbėjo su vyru apie patirtas kančias. Paklausus: už ką jis vargo. Atsakė, kad taip reikėjo. O juk galėjo pabėgti į Lietuvą, kaip daugelis padarė. Matyt, turėjo pareigą“…
Tai buvo save ir savo gimtą šalį besąlygiškai gerbusių žmonių laikas. J. Klimas turėjo pareigą pats sau – dirbti Lietuvos atgimimui.
J. Klimo eilės negudrios, užrašytos širdies jausmo vedinos, liudijančios lenkmečio laikų tiesas ir taip tapusios vertingomis. Pripažintieji poetai ras juose ir eilėdaros, ir minties trūkčiojimų, ir istorinės tiesos, ir asmenybės brendimo liudijimų. J. Klimo eiles spausdino tuometinis jo pamėgtas, savotišku mokytoju tapęs žurnalas „Jaunimo draugas“.
Nėra ramybės ir po žūties
Lavoriškių miškininkai Petras Ribokas, Karneckis, Dengo žinojo apie jo likimą. Pastarasis pasakojo, kad du žmonės buvo kankinti ypač žiauriai, kad jie paskiausiai buvo nužudyti.
Apie 1956 m. buvo sodinamas miškas. Apie įvykius žinoję mokytojai Aurelija ir Feliksas Mockai pasakojo, kad miškasodyje buvo užkasti nužudytųjų kaulai… Nužudytųjų kapai dabar – visas eglynas, nes stojusi sovietų valdžia nesistengė sužinoti tiesos, o liudytojai mirė, išvažiavo į Lenkiją.
Suprantama, kad sovietai, vedini savos filosofijos, nesistengė sužinoti tiesos, bet ir dabartiniai politikai (išskyrus LR Seimo narį Sinicą) nesistengia diskutuoti nei 1941 m. Lietuvos sukilimo tema, nei faktiškai patirto genocido iš mums dabar draugiškos Lenkijos…
Tokios „baltmės“ šalies istorijai nei garbės, nei stiprybės nepriduoda, negerina abipusių santykių, o paprastų žmonių tarpe neįvardijami kaip itin patikimi partneriai. Mums šiandien keista girdėti, kad tiek ir taip kankino lietuvius, bet dažna tauta turi pakrypimų, kurie nurodo esant „perlenkimų“ atsiduodant savo tuometinei šalies ideologijai.
Nesinori galvoti, kad tai gali pasikartoti. Puikiausias į istoriją nugulęs pavyzdys – Vokietija, kuri po karo rado reikalą atsiprašyti tarptautinės bendruomenės ir po šiai dienai nuo jų nacizmo nukentėjusių asmenų vaikams ir vaikaičiams moka atitinkamas kompensacijas, o šiandien garbingai, tolygiai bendradarbiauja su Lietuva, nors ir pas juos yra raidė „W“…
Nežinojimas gimdo nepasitikėjimą, nes neįvardijimai sukuria tam pagrindą. Aš tikrai neturiu tikslo ką nors įžeisti ar pykti už senaties įvykius, bet neatsakyti klausimai nesibaigia…
Lenkija – kita šalis. Jos sprendimų įtakoti negalime, bet nesuprantama, kodėl J. Klimas ir kiti panašaus likimo žmonės, Lietuvą gynę nuo lenkinimo, nepateko į LR Seime 1997 m. sausio 23 d. patvirtinto pasipriešinimo okupantams dalyvių teisinio statuso įstatymą, lydinčius sąrašus?
Kodėl 1919–1939 m. Rytų Lietuvos įvykiai nelaikomi Pilsudskinės Lenkijos organizuotu Lietuvos genocidu? Juk apie to laikmečio lietuvių kančias dažnai pasitaiko skaityti žinias net apie atskirus mūšius? Gal pripažinimo atveju ir šiandieną būtų paprasčiau spręsti dvikalbių gatvių užrašų, lietuviškos abėcėlės kaitos klausimus?
R. J. Klimo veikla ieškant tiesos
Kol kas tik Rimantui Jonui Klimui, Ignalinos rajono savivaldybėje antrajam žmogui (po Č. Kudabos) gavusiam M. ir K. Petrauskų premiją už krašto viešinimą, pasiseka aptarti šiuos klausimus. Jis įvertintas ir iš LR Seimo atkeliavusiu G. Petkevičaitės Bitės medaliu.
R. J. Klimas ne kartą kreipėsi į valdžios institucijas, siekdamas gerovės lenkmečio aukoms. Tai liudija saugomi dokumentai. Jo iniciatyva, pastangomis ir net finansais 2000 m. rugsėjo 4 d. buvo organizuotas Juozo Klimo (1904–1944) pagerbimas. Tradiciškai pradžioje vyko mišios Kazitiškio bažnyčioje, kurias aukojo kun. J. Kardelis.
Po to gausus būrys šventės dalyvių sugužėjo į gimtąjį J.Klimo kaimą – Laukstenius, kur ant jo tėvų trobos sienos buvo pritvirtinta, pašventinta, Editos ir Kosto Danilevičių sukurta atminimo lenta.
Gausus būrys šventės svečių iš okupacijos metais teriotų Laukstenių pasuko link Užsienio kaimo, kuriame buvo Lietuvos pasienio policijos buveinės, R. J. Klimo kaimo muziejaus kluono.
Svečiai iš įvairių miestų, vietiniai dar atsimenantys J. Klimą, susipažino su garbiojo kovotojo už lietuvybę biografijos faktais. Gilinosi į E.Danilevičienės paruoštą stendą – žemėlapį su demarkacinės linijos kontūrais (buvo padovanotas Kazitiškio bibliotekai), klausė dar jaunučio „Čiulbutės“ folkloro kolektyvo, žavėjosi M. Alesionkienės vadovaujamo dramos kolektyvo spektakliu, džiaugėsi, kad juos istorijai įamžino žurnalisto Ylos foto objektyvas, filmavo ANP mokslinis bendradarbis A. Čeponis.
Kluonas net sutalpinti visų nepajėgė, tad buvo kuriami laužai, verdamos vaišės. Maloniausia šioje šventėje buvo išgirsti J. Klimo žodžiais Švedriškėje gyvenusio A. Šimkūno sukurtas dainas, kurias atliko D. Klimaitės vadovaujamas moterų ansamblis.
Labai svarbus sambūriui buvo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkės I. Seliukaitės, Ažvinčių, Armijos krajovos aukų, Vilnijos klubų dalyvavimas.
Renginyje viešėjo „Vorutos“ laikraščio redaktorius J. Vercinkevičius, R. Sadauskas, akt. V. Dumšaitis. R. J. Klimui pasisekė suburti itin didelį būrį šventės pagalbininkų, kuriame vietą rado ANP, urėdija ir gausybė humanitarinės pakraipos Ignalinos r. institucijų.
Kalbėdami su R. J. Klimu dažnai aptarinėjame jo kaimo istorijos muziejaus likimą. Aš vis prašau, kad jis surašytų pasakojimus, kuriais žavi savo klausytojus ir perduotų kokiai atsakingai istorinės atminties institucijai. Ateis laikas kai ši Lietuvoje originali istorijos pateikimo forma bus žinoma.
O sau vis tyliai pagalvoju: koks puikus pažintinis maršrutas pėstiems, pasibalnojusiems dviračius ar šiaip aukštesnėmis mašinomis važiuojantiems turistams.
Keliaujant keliu nuo Vaišniūnų, kurį demarkacinė linija dalijo pusiau, pasukus į girią miško keliukais pasieksite ženklintas partizanų žeminių ar žūties vietas, pravažiuosite maro kapelius, kuriuos, aukodamas savo sveikatą, nuo miškakirčių išgelbėjo R. J. Klimas, užsuksite į Laukstenių kaimą, jo sodybą Užsienio kaime, sužinosite apie plytinę, kaimo istoriją, kovas lenkmečiu, V. Danilevičiaus medžioklės muziejų.
Tuomet pasieksite Švedriškę su sava įdomia istorija, Kazitiškį su dvarviete ir girininkijos dendraparku… Tokiu būdu faktai nemirtų, istorija būtų gyva, o Ignalinos rajonas – išskirtinis savo gausiais istorijos liudijimais. To ir linkiu visiems Naujais metais.
Dalia Savickaitė. Pagal R. J. Klimo tekstą knygelėje „Pasižadėjimas“, V.: Voruta, 1997, Salako kraštas, V.: Versmė, 20
Juozo Klimo eilėraščiai
Lauksteniai
Laukstenių kaimas stovi puikioj vietoj –
Aplink kaimą miškas, lyg tyčia apsėta.
Ten už Kaukėno, tai teka upelis,
O gale – Širinsko juodas kryželis.
Iš versmių upelis, juk visi žino,
O tasai kryželis – tai Silvestro Klimo.
Ten toliau, už kryžiaus, riogso kapeliai,
Kuriuose jau ilsisi mūsų ten seneliai.
Laukstenių kaime penkiolika namų.
Oi Dievuli, dabar gyventi neramu…
Kodėl neramu, ar niekas nežino?
„Demarkaclinija“ ta mus taip vargina.
Per kaimą tęsias viešasis kelelis,
Už trijų yr varstų paprastas miestelis.
Šitas vieškelėlis, tai tauragniškis,
Minėta miestelis yra Kazitiškis.
Už Pasalių pelkės teka saulelė,
Kazitišky yra graži bažnytėlė.
Lygūs mūsų laukai, be didelio kalno,
Bet tuos mūsų laukus dvi valstybės valdo.
Tėvynei
Tėvyne mano brangiausia,
Kaip aš tave myliu!
Vargo suspaustas didžiausio,
Dūsaudamas tyliu.
Kantriai kentėsiu, Lietuva,
Tu šalele mano,
Lai šventas tavo vardas būva,
o aš vaikas tavo.
Visados tave mylėsiu,
Lietuva brangioji,
Kiek tiktai beišgalėsiu,
Mano mylimoji.
Nes ir tėvai mano gerbė,
O kaip man negerbti?
Nors jie ilsis dabar grabe –
Aš likau gyventi.
Kalėdos
Naujiena, naujiena! Tegu linksmina kiekvieną.
Nes užgimė Viešpats Jėzus, taigi duokim garbę Jam.
Kurs ant šieno guli prakarte, mielam kūdikiui šitam.
O šventa, šventa ši naktis, nuo amžių laukta!
Vyrai, moters ir mažyčiai, veikiai bėkime prie Jo,
Pagarbinti, pašlovinti, štai prie Išganytojo‘
Kalėdos, Kalėdos, šalin nuo mūs visos bėdos!
Tegu būna jau lietuviams toliau geresni laikai.
Tegu semia mokslo šviesą mieli lietuvių vaikai.
Garbė Jam, garbė Jam, kūdikėliui Jėzui šventam.
Visi melskim jo malonės, kad mokyklos sustiprėt,
Kad mokslinčiai mūsų vyrai viską gerai sugebės…
Šaltis
Tvoros braška, ore vėjas kaukia:
Baugu gryčioj, o kaip būtų lauke?
Gal sušaltum lauko viduryje
Nuo to šalčio beeidamas kelyje.
Ir žvirbleliai pastogėj sustraukę:
Jie alkani, šilumos nesulaukę.
Kurso vargšai, nes jie nori lesti,
Ieškoja, kad kur grūdelį rasti.
Rogės tiktai girgžda ten kelyje,
Sniegas tiktai žiba patvoryje.
Šunelis tik dreba tokiam šalty,
Beldžiasi į gryčią bent sušilti.
Vaje, šiandien tokis šaltumėlis,
Pažiūrėki, ledo storumėlis!
Nusibodo žiemužės laikelis,
Kadaa gi bus miels pavasarėlis?
Nauji 1929 metai
Sveiki sulaukę Naujųjų Metelių.
Broliai lietuviai vargdienių tėvelių!
Oi, daug daug kentėjom anuose laikuose,
Taip buvom suveržti, suspausti pančiuose…
Vienuolikti metai, kai laisvę gavom,
Kai nuo okupantų išsivadavom.
Bet dar ne visi toj laisvėj esame,
Daug daug, oi daug mūsų naštelę nešame…
Tegul būna mums šie Naujieji Metai
Laimingi ir linksmi kiekvienoj vietoj.
Tegul būna šie meteliai spartesni
Ir mums, nuvargusiems, lai šviečias šviesesni.
Tekėki, tu laisvės žvaigždute meili,
Nuimki nuo kūno aštrųjį peilį.
Suteiki mums ramybę rūtų vainikėlio,
Supinto Lietuvos gražaus jaunimėlio.
Mielas lietuvi ir tu, lietuvaite,
Skaisti graži kaip lelija mergaite,
Būkite vienybėj ir meilėj tarp savęs,
Ir šaukit: „Tėvyne mes trokštam be tavęs!“
Vaišniūnų įspūdžiai
Antrąją šventųjų Kalėdų dienelę
Apsukau ne vieną Vaišniūnų panelę,
Labai linksma buvo pas tamstas pažaisti,
Valsuose panelės iš kairės pakeisti.
Veikalas „Živilė“ širdį sugraudino,
Ašaras išspaudė ir vėl nuramino…
O tie pantomimai tiek juoko pridarė,Kad rudą katiną iš pilvo išvarė.
Kai pavalkį pynę lyg storąją žarną,
Išmetė iš pilvo taip pat seną tarką.
Oi, man buvo juoko lig kelių aukščiausių,
Kai daktaras traukė tą dantį didžiausią.
Taip gražiai užtrauktas tas himnas Tėvynės
Ir vėl mano širdį traukė iš krūtinės.
Stovėjau pageltęs kaip rudens lapelis-
Man, lietuviui, mielas buvo vakarėlis.
Ačiū Jums už gerą, gražų pasielgimą,
Už lietuviškų vakarėlių rengimą.
Ačiū jums už šokius, žaismus, gražias dainas-
Aš visiems ir visoms duodu geras dienas.
Gal aš ką užgavau? Prašau neužpykti,
Su šiais žodžiais jums noriai sutikti.
Rodos čia tiesa, o ne kvailas melas,
Ir šitos eilutės dabar yra galas.
Tėvynės meilė
Gali kas mano turtą atimti
Ir mane patį išmest į lauką,
Bet argi pajėgs pastverti mintį,
Kurio aukštybių erdvėse plauko?..
Neišplėš niekas mano krūtinės,
Pripiltos meilės ką nors mylėti:
Te meilė linksta tik prie tėvynės,
Tikrai jai nori skaisčiai žydėti.
Kas gal‘ užginti brangią mylėti,
Pažinti tikrą josios gražumą,
Nors man jau teko už ją kentėti…
Ačiū Aukščiausiam už tą kantrumą.
Mano širdelė dar daug kentėtų
Už Lietuvėlę, mielą tėvynę,
Kad tik gyvuotų, laisvai žibėtų,
Kaip ta žvaigždelė dangaus aušrinė.
Saldu kentėti už vargą brangų,
Nes tėviškėlė mane gaivena.
Kai ją išvystu lyg šviesų dangų,
Ji mano širdį meile kūrena.
Kada man
Kada man nukris vergovės pančiai,
Užtekės žvaigždė laisvės rytinė?
Buvau pažvelgęs į akis mirčiai,
Maniau, kad viltis jau paskutinė…
Skaudus likimas, vargai, nelaimės
Suspaudė širdį lyg baisios replės:
Kiek prikentėjau skaudžiausios baimės,
Vis tai priaudė nelemtos staklės…
Nejaugi niekas neišgirs žmogaus,
Kuris kas dieną panieką mato…
Pakelsiu akis prie aukšto dangaus,
Kur yra Galingas, visa pastato.
Kada man nudžius ašaros gailios,
Kraujais apkepus nurims krūtinė,
Kada dienelės ateis tos meilios,
Kada išvysiu brangią tėvynę?
