Lietuviškai išmokęs britas Džeimsas: dievinu netaisyklingą lietuvių kalbą

Kai prieš daugiau nei trejus metus Džeimsas Ijanas Maklynas (James Iain McLean) pirmą kartą atvyko į Lietuvą, apie šią šalį žinojo nedaug. Dabar jis Vilniaus universitete (VU) studijuoja Šiaurės ir Baltijos jūros regiono kalbų ir kultūrų magistrantūros programą ir laisvai kalba lietuviškai. Britas sako besižavintis šalies gamta, kalba, o iš Lietuvos išvykti neskuba, nes čia jaučiasi laimingas.

Į Lietuvą Džeimsas pirmąkart atvyko dar studijuodamas lingvistiką ir kalbas bakalauro pakopoje Jungtinėje Karalystėje. Kad jo „Erasmus“ mainų šalimi taps Lietuva, kaip pats sako, nusprendė ne jis, o universitetas.

Trečiame kurse visi kalbas studijuojantys studentai yra išsiunčiami į skirtingose šalyse vykstančią mainų programą. Tuo metu apie Lietuvą jis žinojo nedaug, tačiau teigia šalį pažinęs laikui bėgant.

Lietuva Džeimsą šiek tiek nustebino – Vilnius, į kurį atvyko mokytis, jam pasirodė naujoviškesnis ir šiuolaikiškesnis, nei įsivaizdavo.

„Pamenu, kaip važiavau 3G autobusu, jis sustojo A. Goštauto gatvėje. Žiūrėjau pro langą ir pamačiau užrašą ant Vilniaus miesto savivaldybės „Putin, the Hague is waiting for you“ („Putinai, Hagos teismas tavęs laukia“). Tai ne pirmas dalykas, bet vienas pirmųjų, kurį pamačiau Lietuvoje“, – lietuviškai pasakoja britas.

„Nors Lietuva yra gana maža šalis, bet man atrodo, kad lietuviai pakankamai drąsiai išsako savo nuomonę. O tai man labai patinka. Kartais norėčiau, kad ir britai drąsiau sakytų savo nuomonę, ypač šiais laikais, kai geopolitinė padėtis yra sudėtinga“, – priduria jis.

Žinojo, kad nori grįžti į Lietuvą

Po metų, praleistų Lietuvoje, Džeimsas sugrįžo į Jungtinę Karalystę, kur pabaigė bakalauro studijas. Vėliau ten ir dirbo, tačiau ilgainiui suprato, kad jo akademinis kelias dar nesibaigė.

„Pagalvojau, kad aš tiksliai nežinau, kur noriu dirbti, kuo noriu tapti, bet žinau, kur noriu būti – Lietuvoje. Pasirinkimas buvo labai lengvas, padėjo ir tai, kad jau buvau gyvenęs Lietuvoje.

O pasirinkta studijų programa atitiko lūkesčius“, – sako studentas ir priduria, kad įtakos sprendimui studijuoti Lietuvoje turėjo ir meilė – „Erasmus“ mainų metu jis susipažino su lietuviu vaikinu, su kuriuo kartu skaičiuoja jau trečius metus.

Mokytis lietuvių kalbos Džeimsas pradėjo dar studijuodamas Lietuvoje pagal „Erasmus“ mainų programą, vėliau mokymąsi tęsė savarankiškai, sugrįžęs į Jungtinę Karalystę, tačiau lengva nebuvo: „Kai gyveni ne Lietuvoje, o užsienyje, sudėtinga rasti medžiagos, iš kurios galėtum mokytis lietuvių kalbos.“

Vertina gyvybę kalboje

Džeimsas prisipažįsta, kad lietuvių kalboje labiausiai jį žavi kalbos skambesys ir garsai – fonetika ir fonologija, o dar labiau – žmonių šnekamoji kalba.

„Nors mano nuomonė turbūt nepatiktų Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, bet aš dievinu netaisyklingą lietuvių kalbą. Labai džiaugiuosi, kad lietuviai vartoja įvairų kalbinį repertuarą – vienas žodis angliškai, kitas – lietuviškai, trečias jidiš kalba, o ketvirtas – prancūziškai. Mes negyvename muziejuose, man patinka kalbinė tikrovė, gyvybė kalboje.“

Jeigu galėtų pasirinkti vieną mėgstamą žodį lietuvių kalboje, pašnekovas sako, kad išskirtų žodį laisvė. Ne tik dėl skambesio, bet ir dėl svarbios jo reikšmės. Ir priduria lietuvių kalboje atradęs naudingą žodį, kurio atitikmens anglų kalboje nėra.

„Tas žodis nėra labai įdomus – suderinti. Kai angliškai kalbu su tėvais, galvoje vis iškyla šis lietuviškas žodis: imu ieškoti jo atitikmens anglų kalboje, bet nerandu“, – sako ir prisipažįsta pastebįs, kad kartais, kalbėdamas angliškai, ima vartoti lietuviškas sakinių konstrukcijas.

„Kartais ką nors pasakau ir iškart pagalvoju: „Ką aš čia pasakiau? Juk taip angliškai nesakome!“ Juokingiausia, kad kartais mano vaikinas ką nors angliškai pasako taisyklingiau už mane, nors anglų kalba nėra jo gimtoji. Manau, tai geras ženklas, kad lietuvių kalba manyje jau yra įsišaknijusi“, – apibendrina britas.

Mėgstamiausia šventė – Užgavėnės

Paklaustas, ką Lietuvoje vertina labiausiai, Džeimsas juokauja, kad kalbėti apie tai sunku, kai už lango šalta žiema: „Man labai patinka Lietuvos žaluma, čia tiek daug medžių. Lietuva tokia graži šalis, ypač vasarą – labai smagu vaikščioti po miestą be tikslo.“ Jis priduria besižavintis, kad Lietuvoje gausu mažų verslų.

„Manau, kad tai yra susiję su viena man labai svarbia priežastimi – žmonės Lietuvoje laukia ateities, į ją žiūri teigiamai. Čia jaučiu gyvybę, Anglijoje kartais man to pritrūksta“, – teigia studentas.

Anot pašnekovo, kartais lietuviai nustemba išgirdę, kad jis gyvena Lietuvoje. „Aš manau, kad nors patys lietuviai didžiuojasi savo šalimi, bet nebūtinai galvoja, kad ir užsieniečiams ji gali būti įdomi. Aš jaučiu, kad šiek tiek keičiu šį požiūrį. Tikiuosi, kad mes, užsieniečiai, lietuviams padedame labiau didžiuotis Lietuva.“

Mėgstamiausia lietuviška brito šventė – Užgavėnės, o tradicinis valgis – bulviniai blynai. „Prisimenu, kai pirmą kartą čia atvykau, žinojau, kad mėgstu bulvinius blynus, bet nebuvau tikras, kaip šis patiekalas vadinasi.

Kurį laiką maniau, kad bulviniai blynai yra kepti cepelinai. Labai nusimindavau jų užsisakęs ir pagalvodavau. Juk jie visai ne taip atrodo“, – įspūdžiais dalijasi jis.

Lietuvoje jaučiasi laimingas

Magistrantūroje studijuojantis Džeimsas sako studijose labiausiai vertinantis programos tarpdiscipliniškumą – joje gausu literatūrologijos, lingvistikos, antropologijos, etnografijos, nagrinėjamos įvairios temos nuo migracijos iki kalbų. Jį patį itin domina kalbos politikos, migracijos temos.

„Kalbos politiką matau visur, tai itin svarbi tema. Manau, kad ji labai veikia gyvenimą ir ištisas kartas: dabartiniai mūsų sprendimai bus svarbūs ateityje.

Migracijos klausimas man taip pat svarbus, nes mane tiesiogiai liečia. Daug kas kalba apie įtraukimą į bendruomenę, tačiau man kyla klausimas: kas iš tiesų yra integracija? Kai kurie sako, kad tai reiškia mokytis kalbos, bet žinome, kad viskas nėra taip paprasta. Net ir lietuvių kalbos mokęsi užsieniečiai kartais nelaikomi integruotais“, – svarsto Džeimsas.

Paklaustas apie ateities planus, britas sako kol kas nežinantis, ką veiks po magistrantūros studijų, išlieka atviras galimybėms – svarsto ir apie doktorantūrą. O ar liks Lietuvoje?

„Šis posakis labai angliškas, bet Lietuva turi labai specialią vietą mano širdyje. Nors nežinau, ar ateityje liksiu gyventi Lietuvoje, manau, kad visada turėsiu ryšį su šia šalimi. Aš Lietuvoje laimingas, neskubu iš čia išvykti“, – tvirtina jis.

Šis straipsnis – VU kampanijos „Daugiau, nei gali įsivaizduoti“ dalis. Daugiau naujienų apie VU bendruomenės narius, jų tyrimus, mokslinius atradimus ir prasmingą veiklą galite rasti čia.