Šių metų vasario 16 d. Klaipėdos Pilies muziejuje vyko renginys „VALSTYBINĖ KALBA – TAPATYBĖ – SAVIVERTĖ“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Renginį organizavo Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.
Pirmojoje renginio dalyje buvo pristatytas dokumentinis filmas Pietryčių Lietuvos istorijos. Įžanginį žodį tarė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius prof. dr. Jonas Genys, mintimis apie filmą pasidalijo idėjos autorius ir rėmėjas Mindaugas Vyskupaitis, režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, scenarijaus autorius Albertas Vidžiūnas.
Po filmo peržiūros viena iš filmo dalyvių dr. Nijolė Tuomienė pranešime „Lietuvių kalbos padėtis ir lietuviškojo švietimo raida Vilniaus regione“ apibūdino dabartinę lietuvių kalbos ir lietuviškojo švietimo padėtį Vilniaus regiono pietryčiuose, palygino su padėtimi etninėse lietuvių žemėse Baltarusijoje.
Vėliau vykusioje diskusijoje „Valstybinės lietuvių kalbos reikšmė ugdant pilietinę bei tautinę savimonę“ savo įžvalgomis ir idėjomis pasidalino dr. Arvydas Juozaitis, prof. dr. Jonas Genys, visuomenės veikėjas ir rėmėjas Mindaugas Karalius bei kiti renginio dalyviai.
N. Tuomienė. Kaip Ramaškonių (dabar Baltarusija) jaunimas 1927 m. šventė Vasario 16-ąją
1927 m. Ramaškonių jaunimas surengė kelionę arklio traukiamomis rogėmis į Vilnių, į Vasario 16-osios minėjimą. „Ryto“ draugijos mokytojas Stasys Molis, tuo metu dirbęs Ramaškonyse, pasiprašė vykti kartu su jaunimu. Buvo šalta žiema, todėl mokytoją atkalbinėjo, siūlė atsisakyti ilgos kelionės (~70 km), nes šis teturėjęs labai ploną paltą. Tačiau mokytojas atkakliai prašė jį pasiimti kartu, tad kaimo vyrai jam parūpino avikailio paltą, įsodino į roges ir apvyniojo kojas žirnių ankštimis, kad jos nesušaltų.
Išvyko visi arklio ir rogių kinkiniu į Vilnių švęsti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu ir dar daug metų po to vietos lietuviams buvo svarbu būti su Lietuvos žmonėmis, jaustis tautos dalimi, kartu minėti valstybei svarbias datas. Juk iki nelemto Stalino sienų perbraižymo niekados nėra buvę jokių valstybinių sienų tarp dabar vadinamos Pietryčių Lietuvos ir Šiaurvakarinės Baltarusijos, nes čia visada buvo Vilniaus regionas, tik administraciniai įvardijimai keisdavosi.
Ir tada, 1927-aisiais, nelabai lietuviškas Vilnius buvo svarbiausias regiono centras, vienintelė sostinė, į kurią lenkų okupacijos metais vykdavo buvusio vientiso regiono lietuviai. Krašto jaunimas domėjosi, sekė įvykius, prenumeravo spaudą („Vilniaus rytojų“, „Jaunimo draugą“), patys rašė ir siuntė naujienas, straipsnius apie savo gyvenimą.
Nuo XIX a. pabaigos, o ypač XX a. pradžioje radikaliai ėmė keistis dabartinėse Pietryčių Lietuvoje ir Šiaurvakarių Baltarusijoje gyvenančių lietuvių padėtis. Lietuviai, šimtmečius gyvenę šioje istorinėje Lietuvos valstybės dalyje, buvo palaipsniui, bet sąmoningai šalinami iš bendro lietuvių tautos istorijos naratyvo. Šis procesas tebesitęsia iki šiol…
Pasak istoriko Vytauto Merkio, nuo XIX a. Rytų ir Pietryčių Lietuvos lietuviai buvo vadinami kita kalba kalbančiais lenkais, laikomi antrąja lenkų tauta, o Lietuvoje etnonimai lietuvis ir lenkas nesudarė jokios opozicijos, ilgainiui juos imta tiesiog painioti. Taigi, kalbant apie dabartį, verta pastebėti, kad šiuolaikinėje visuomenėje ir kai kuriuose mokslo darbuose vis dar išlieka tam tikras atsiribojimas nuo mūsų istorinių tautiečių, patyrusių ne vienos okupacinės valdžios represiją.
Akademiko Zigmo Zinkevičiaus teigimu, visos okupacinės valdžios lietuvių nutautinimą planuodavo ir jam ruošdavosi. Tai liudija kryptingi lenkų administracijos veiksmai prieš vietos gyventojus. Vilniaus krašto vietovėse buvo siekiama nuolat didinti etninės lenkų grupės skaičių, todėl administracija buvo nuolat „reorganizuojama“, keičiama švietimo sistemos tvarka, reguliuojama tikėjimo – bažnyčios – kalba.
Kunigai ėmė drausti parapijiečiams bažnyčioje ir šventoriuje garsiai kalbėtis lietuviškai. Sakydami pamokslus, jie neretai lietuvius vadindavo pagonimis, kurių Dievas nesuprantąs, nes jų kalba esanti prasta, mužikiška. Gyventojai pasakojo, kaip kunigai atsisakydavo laidoti lietuvius parapijos kapinėse. Mat šie ne ta kalba esą kreipėsi į Dievą, buvę nepakankamai pamaldūs…
Dauguma žmonių buvo priversti prisitaikyti: leido vaikus į lenkiškas mokyklas, viešumoje ir bažnyčioje stengėsi kalbėti lenkiškai, gudiškai. Bijodami represijų (piniginių baudų, grasinimų iškeldinti ir kt.), lietuviai slėpė savo tautinę tapatybę. Daugėjo tėvų, kurie siekė išmokyti savo vaikus rašyti ir skaityti „kultūringa“ – lenkų – kalba, nes ji atrodė perspektyvesnė.
Nors iki sovietmečio regiono kaimuose namų aplinkoje dominavo lietuvių kalba. Tačiau šeimų, kuriose buvo kalbama dviem kalbomis – lietuvių ir gudų, daugėjo. O lenkų kalba buvo tik turtingesniųjų, nes dar nuo XIX a. tame krašte jie stengėsi prilygti ar bent lygiuotis į bajorus, lenkų šlėktą, todėl ir ėmė kalbėti ne mužikiška gudų, o ponų kalba – lenkų.
O XX a. gudų kalba (vietinė baltarusių tarmė, vadinama po prostu) jau buvo paplitusi, nes jos vartojimas viešumoje jokių pasekmių nesukeldavo, todėl žmonės gudų kalbą gana greitai perėmė savisaugos tikslais, net ir šeimose. Lietuviškai prabildavo vis rečiau, tik su artimais žmonėmis, kai niekas svetimas negirdi.
Lietuvybė sunyko ir teritorijose, po Stalino dalybų atitekusiose Lietuvai. Žmonės dar prisimena, kaip jų tėvai pamažu nustojo su jais – taigi su savo vaikais – kalbėtis lietuviškai, nes buvo įsitikinę, kad jų atžalos neturės ateities, jei neišmoks lenkų, rusų kalbų. Dažnai tos pačios šeimos vaikai kalbėjo skirtingomis kalbomis: vyresnieji dar mokėjo lietuvių kalbą (seneliai spėjo išmokyti), bet su jaunesniais jau niekas lietuviškai nekalbėjo – jie lankė lenkiškas, vėliau – rusiškas mokyklas, nes tai priklausydavo nuo to, kieno valdžia tuo metu būdavo.
Namuose į vaikus tapo įprasta kreiptis gudų, lenkų ir rusų kalbomis. Procesas buvo labai spartus… Priverstinis gimtosios kalbos atsisakymas dab. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose ir buvusiose etninėse lietuvių teritorijose dab. Baltarusijoje paliko pėdsaką visam gyvenimui: vyresnioji karta, vaikystėje ir jaunystėje kalbėjusi lietuviškai, prie šios kalbos negrįžo ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dauguma prisitaikė prie naujos realybės kalbėti keliomis slavų kalbomis: bažnyčioje – lenkiškai, mokykloje – rusiškai, su kaimynais – gudiškai.
Vyresnės kartos vietos gyventojų prisiminimai 2025 m. ekspedicijos į Dieveniškių apylinkes duomenimis atskleidžia liūdną faktą: buvusių 1920–1939 m. Lenkijos okupuotų teritorijų gyventojams taikyta klastinga diskriminacijos ir nutautinimo politika, panaudojant ekonominius, socialinius ir net psichologinius metodus.
Kiekviename žingsnyje jaučiamas persekiojimas ir dirbtinai kurstoma neapykanta vietos lietuviams sukūrė nepakeliamas gyvenimo ir darbo sąlygas. Tautiškai labiau susipratę lietuviai bandė apginti savo lietuvišką tapatybę. Tai, anot jų, buvo kultūrinis ir švietėjiškas pasipriešinimas, kurio dalyviai – inteligentai ir prie jų prisijungę ūkininkai – vėliau buvo negailestingai baudžiami: kratomis, baudomis, įkalinimu ar tremtimi.
Be to, dėl sąmoningo vietos administracijos sprendimo neleisti gyventojams išvykti nemaža dalis žmonių negalėjo gauti jokių dokumentų. Tai vienas iš būdų, kaip žmonės tapo čiabuviais, vietiniais (tuteišiais) – žmonėmis be tautybės, nes ji niekur nebuvo įrašyta jų pačių valia. Sovietmečiu išduotuose gimimo liudijimuose prie lietuviškos kilmės asmenų tautybės įrašo tiesiog būdavo braukiamas brūkšnys. Pavyzdys – abiejų mano senelių, gimusių Rodūnios ir Ramaškonių apylinkėse, gimimo liudijimuose vietoj tautybės įrašo – brūkšniai.
Visa Pietryčių Lietuva dėl savo daugiatautiškumo, istorinės ir geografinės padėties tapo itin palankia vieta įgyvendinti sovietinę nacionalinę politiką, grįstą „tautų draugystės“ ir „internacionalizmo“ šūkiais. Čia pradėta diegti tautų suartėjimo samprata, turėjusi būti išreikšta glaudesniais ryšiais tarp vietinių etninių grupių ir kaimyninių sovietinių respublikų gyventojų.
Taigi Pietryčių Lietuvos gyventojų ryšiai su Lietuva, dviem dešimtmečiams buvę nutraukti lenkų okupacijos, atgavus laisvę buvo stiprinam ne su kitais Lietuvos respublikos regionais, o pirmiausia su Baltarusija. Tai lėmė specifinės situacijos regione susiformavimą: dalis pvz., Šalčininkų r., gyventojų iki šiol labiau tapatinasi su Baltarusijos nei su kitų Lietuvos regionų gyventojais. Ekspedicijose, taip pat ir vykusioje 2025 m. vasarą, vietos gyventojai paprastai sakydavo: jūs ten, Lietuvoj, Vilniuje, o mes – čia.
Nuo valstybingumo atkūrimo praėjo trisdešimt penkeri metai, tačiau Pietryčių Lietuvos regiono politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė raida bei gyventojų integracijos klausimai vis dar aktualūs. Dabartinis regionas iš visos šalies pirmiausia išsiskiria etnine sudėtimi ir aktyvia gyventojų daugiakalbyste – čia įvairiose sferose ir situacijose įsitvirtino keturios kalbos: lenkų, rusų, baltarusių tarmė po prostu ir lietuvių.
Lietuvių kalbos statusas čia, deja, pats silpniausias! Dar vienas išskirtinis regiono bruožas – bėgant amžiams vietos gyventojai įprato kuo labiau atsiriboti nuo bet kokios valdžios. Būtent Pietryčių Lietuvoje tikrieji jos gyventojai nuo seno save vadina tuteišiais, tai yra vietiniais, kad nereikėtų deklaruoti lojalumo jokiai valdžiai ir etnosui. Ši tradicija natūraliai perduodama iš kartos į kartą.
Bene didžiausia šiandieninės Pietryčių Lietuvos problema yra ta, kad šis, ypač Šalčininkų, kraštas jaučiasi esąs Lietuvai nelabai svarbus, nelabai reikalingas. Tai nėra vien įspūdis, kad jį bandoma atskirti nuo Lietuvos ir visais būdais padėti Lenkijai asimiliuoti, nes tai rodo oficiali tiek dabartinės, tiek ir ankstesnių valdžių vykdoma politika: Lenkija yra mūsų strateginis partneris, todėl „neverta“ dėl tų Šalčininkų tuteišių su ja konfliktuoti švietimo lietuvių kalba ir kitais klausimais.
Tokioje strategiškai palankioje vietoje, netoli sostinės, esantis, regionas dabar yra pastebimai atsiliekantis nuo kitų šalies regionų, ypač ekonomiškai, iš esmės jis ir viešai tebėra traktuojamas kaip Lenkijos valstybės dalis, neįsižeidžiama, kai tebevadinamas jos pakraščiais, lenkiškai kresais. Vilniui, kaip Lietuvos sostinei, galutinai įsitvirtinus tiek politine, tiek tautinės sudėties prasme, Vilniaus apylinkių gyventojai neteko svarbaus savo tautinės tapatybės ramsčio.
Šios aplinkybės paaiškina tam tikro Pietryčių Lietuvos gyventojų apsisprendimo priežastis, nes jiems nelieka nieko kita, kaip tik deklaruoti vietinę tapatybę – tuteišiškumą, kad bent šia prasme jaustųsi savo krašto šeimininkais. Tai daugiau ar mažiau paaiškina jų nepasitikėjimą lietuviška Vilniaus valdžia, kuriai atsvarą vis sudėtingiau sekasi sudaryti po tariamo lenkiškumo vėliava besiburiančiai politinei jėgai.
Vietos gyventojai, deja, seniai suprato jiems karčią tiesą – Lietuva jų vis dar nepripažįsta savais. Tačiau ir Lenkija daugeliui gyventojų taip pat yra tolima ir, tiesą pasakius, kultūriniu požiūriu mažai pažįstama šalis, nes, sprendžiant iš gyventojų pasisakymų, jų lenkišką tapatybę labiausiai palaiko vien tik bažnyčia.
Retransliuojamą Lenkijos TV žiūrėjo tik nedaugelis, nes bendrinė lenkų kalba daugumai vyresnių žmonių menkai suprantama, o ir Lenkijos politinės aktualijos ne tik jiems, bet ir daugeliui yra svetimos ir neįdomios. Užtat populiariausia yra Baltarusijos TV – arti, vis tiek pagauna, arba internetu.
Ne veltui Lietuvos valdžia beveik niekada ten nevažiuoja – nei valdžiai tie žmonės įdomūs, nei tiems žmonėms yra ko iš tokios valdžios laukti. Per rinkimus vietos valdžia sukomanduoja, už ką balsuoti, ir viskas. Tokiu būdu savo propagandinę nišą čia lengvai randa priešiškų valstybių skleidžiami naratyvai.
Nors Vilnius nuo Klaipėdos nutolęs daugiau ne 300 km, mano giliu įsitikinimu Vilniaus krašto lietuvių tautinės tapatybės raida istoriškai labai panaši į lietuvininkų situaciją Klaipėdos krašte. Juk ir jie įvairių valdžių dažniausiai būdavo įvardindami kaip mėmelenderiai, tai yra tuometinio Mėmelio, dabar Klaipėdos krašto, gyventojai be etninės priklausomybės.
Galime brėžti skaudžią paralelę tarp tragiško lietuvininkų ir etninių lietuvių likimo dabartinėje Baltarusijoje, kur po 2020 metų įvykių uždarytos paskutinės veikusios lietuviškos mokyklos, o bet kokios lietuviškumo apraiškos atvirai tapatinamos su grėsme valdžiai. Deja, bet ryški paralelė tebėra ir su Lietuvos Šalčininkų rajonu. Dabar!
Autorė yra Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja
