V. Rakutis. Tadas Kosciuška: iš Lietuvos bajoro – į pasaulio laisvės ikoną

Vasario 4 dieną sukanka 280 metų nuo Tado Kosciuškos gimimo. Ši asmenybė, kurios pavardė žinoma nuo Vilniaus iki Niujorko, nuo Varšuvos iki Sidnėjaus, peržengė savo epochos rėmus. Tai žmogus, kurio darbai sujungė kelis žemynus, o biografija tapo pavyzdžiu, kaip talentas ir moralinis stuburas gali nulemti istorijos kryptį.

Kosciuška gimė kaip smulkusis Lietuvos bajoras. Iš tėvų palikimo jam neatiteko nieko – šeimos turtą paveldėjo brolis. Tačiau savo gyvenimo kelią jis susikūrė pats, remdamasis gabumais, nuoseklia saviugda ir nepaprasta idealizmo jėga.

Dar vaikystėje jį pastebėjo Adomas Kazimieras Čartoriskis. Kartu su valdovu Stanislovu Augustu Poniatovskiu jis 1765 m. įsteigė Varšuvos riterių mokyklą – modernų karinį ir politinį švietimo centrą. Kosciuška pateko į pirmąją laidą, o jo pažangą greitai įvertino mokyklos vadovai: dar besimokydamas jis vykdė instruktoriaus pareigas, o 1768 m. baigė mokslus su aukščiausiu įvertinimu, asmeniškai apdovanotas karaliaus karo inžinieriaus įrankių rinkiniu.

Čartoriskis siuntė gabų jaunuolį į Prancūziją, tikėdamasis jam atverti prestižinės karo inžinierių mokyklos duris. Nors Kosciuškos nepriėmė, jis studijavo laisvu klausytoju Paryžiaus akademijose ir čia išsigrynino tai, kas vėliau tapo jo vizitine kortele – gebėjimą karines teritorijas matyti ne akimis, o minties geometrija.

Tačiau Lietuva jo nelaukė išskėstomis rankomis. Po Baro konfederacijos pralaimėjimo politinė padėtis buvo niūri, o žemesnės bajorijos kilmė užkirto kelią karjerai.

Asmeninis gyvenimas irgi nebuvo dosnus – jo meilė Liudvikai Sosnovskai, lauko etmono dukteriai, liko nepasiekiama. Šios patirtys tik sustiprino jauno karininko nuostatą, kad žmogaus vertę lemia ne kilmė, o talentas ir moralinės savybės.

Ieškodamas erdvės savo gebėjimams, Kosciuška išvyko į Prancūziją – kaip tik tuo metu už Atlanto brendo Amerikos nepriklausomybės karas. Ten trūko patyrusių karininkų, ypač inžinierių, ir Kosciuška, turėdamas prancūzų karo inžinerijos mokyklų rekomendacijas, išvyko į JAV. Sukilusioms kolonijoms jis prisistatė kaip prancūzų inžinierius – diplomatiškai, bet tiksliai atspindėdamas savo profesinį pasirengimą.

Amerikoje atsiskleidė ryškiausios jo savybės. Ticonderogos tvirtovėje jis vienu žvilgsniu įžvelgė strateginę grėsmę iš netoliese esančios kalvos, vadinamos Cukraus kepalu. Jo perspėjimai apie britų galimybes apšaudyti tvirtovę iš aukštumos buvo ignoruoti – kol galiausiai britai būtent taip ir padarė. Tvirtovė pasidavė, bet Kosciuškos autoritetas tik išaugo.

Dar įspūdingesnis buvo jo indėlis Saratogoje. 1777 m. Kosciuška suprojektavo sustiprintų įtvirtinimų sistemą, kuri britų pajėgas įvarė į spąstus ir privertė kapituliuoti. Ši pergalė tapo lūžiu: po jos Prancūzija ir Ispanija paskelbė karą Didžiajai Britanijai, o kolonijos įgijo realią galimybę tapti valstybe. Kosciuška buvo ne tik inžinerijos meistras – jis tapo vienu svarbiausių Amerikos nepriklausomybės kovų karininkų ir JAV didvyriu.

Grįžęs į Lietuvą 1784 m., jis jau buvo pasaulinio masto figūra. Tačiau Respublikos karinė sistema jo vėl neįsileido – karininko laipsnis buvo parduodamas už dviejų metų algos dydžio įnašą, kurio Kosciuška neturėjo. Tik pradėjus karines reformas Ketverių metų seime, jam atsivėrė durys, tačiau jis buvo paskirtas ne į Lietuvos, o į Karūnos kariuomenę.

1792 m. karas su Rusija didvyrių nelepino. Lenkijos ir Lietuvos daliniai, stokojo pasirengimo, infrastruktūros ir karininkijos profesionalumo, bet Kosciuška sugebėjo atlikti tai, ko nepavyko kitiems: nepralaimėti. Jis įvykdė visas pavestas užduotis, pasižymėjo drąsa ir racionalumu. Tai padarė jį natūraliu žmogumi, kuris po dviejų metų stojo Tėvynės laisvės kovų priešakyje.

1794 m. sukilime Kosciuška pritaikė Amerikos patirtį: į ginkluotą pasipriešinimą įtraukė miestiečius, valstiečius, bajorus, kūrė tautinę miliciją, organizavo propagandą ir viešinimą. Jo kalbos, manifestai ir poetinės deklaracijos uždegdavo klausytojus. Sukilimas tapo masiniu judėjimu – tokiu, kurio masto nepajėgė ignoruoti nė viena Europos sostinė.

Nors sukilimas galų gale buvo pralaimėtas, Kosciuškos vardas tapo drąsos ir pasipriešinimo simboliu. Maciejovicų mūšyje patekęs į rusų nelaisvę, jis buvo gerbiamas net priešininkų, o tarptautinės bendruomenės spaudimas paskatino suteikti jam laisvę.

Šveicarijoje jis praleido paskutinius gyvenimo metus, atsisakęs Napoleono bandymų jį įtraukti į naujus karinius projektus. Moralės principai jam buvo svarbesni už politinę karjerą.

Miręs 1817 m. spalio 15 dieną, Kosciuška paliko legendą, kuri tęsiasi iki šiol. Jo vardu pavadintas aukščiausias Australijos kalnas, Kosciuškos tiltas Niujorke, paminklai Čikagoje ir kituose miestuose. Vest Pointo karo akademiją iki šiol juosia jo suprojektuoti įtvirtinimai – vienas pažangiausių XVIII a. inžinerinių darbų.

Tadas Kosciuška – galbūt ryškiausia XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos karininko figūra, kuri XIX ir XX amžiaus laisvės kovotojams tapo moralinio autoriteto švyturiu. Tai žmogus, kuris iš nieko susikūrė viską: be turto, be protekcijų, tik savo talentu, drąsa ir ištikimybe principams.

Jo gyvenimas – tai liudijimas, kad dorybė, drąsa ir atsakomybė gali nušviesti kelią ir tautai, ir epochai.

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras, karo istorikas, Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas