D. Trampas uždegė „žalią šviesą“ naujoms sankcijoms prieš Rusiją: taikinyje – ir Rusijos naftos pirkėjai

Pasak „Reuters“, iki šiol Senato ir Atstovų Rūmų vadovybė neskubėjo kelti šio dokumento balsavimui, nes prezidentas Trampas buvo linkęs spausti kai kuriuos partnerius muitais (tarifais), o ne plačiu sankcijų paketu.

Dabar, anot L. Gremo, prezidentas „uždegė žalią šviesą“ – bet su svarbia sąlyga: Baltieji rūmai nori, kad prezidentas išlaikytų sprendžiamąjį žodį, kaip ir kada šios priemonės būtų taikomos.  

Ką numato sankcijų projektas?

Įstatymo projekte (S.1241, „Sanctioning Russia Act of 2025“) numatoma: jei Rusijos valdžia atsisako derėtis dėl taikos su Ukraina, pažeidžia pasiektą susitarimą arba imasi naujos agresijos, JAV prezidentui būtų suteikiami įgaliojimai įjungti papildomas sankcijas ir kitas ribojančias priemones.  

Pagal AP informaciją, šį projektą rengė L. Gremas kartu su demokratu Ričardu Blumentaliu (Richard Blumenthal), o Atstovų Rūmuose yra parengtas taip pat ir lydintis projektas.

AP taip pat pažymi, kad projekte kalbama apie antrines sankcijas ir apie labai didelius muitus valstybėms, perkančioms rusiškus išteklius (naftą, dujas, uraną ir kt.). 

Rusijos biudžetui energijos eksportas – vienas svarbiausių pajamų šaltinių. Vakarai riboja Maskvos finansus ir technologijas, bet kol rusiška nafta ir kiti ištekliai randa didelius pirkėjus, Kremliaus pinigų srautas neišsenka.

Todėl L. Gremas viešai sako: jei šalys perka „pigią rusišką naftą“, jos ne tik taupo savo sąnaudas – jos ir prisideda prie Rusijos karo pajėgumų išlaikymo.  

Neatsitiktinai senatorius tarp galimų taikinių paminėjo Kiniją, Indiją ir Braziliją – tai valstybes, kurios pasaulinėje rinkoje sunaudoja didelius rusiškos žaliavos kiekius. 

Ką reiškia antrinės sankcijos?

Antrinės sankcijos – tai spaudimas ne vien pačiai Rusijai, bet ir tiems, kurie jai padeda uždirbti: valstybėms, įmonėms ar tarpininkams, kurie perka rusišką naftą, dujas, uraną ar kitas svarbias žaliavas.

Paprasčiau tariant: siekiama suvaržyti pinigų srautus, per kuriuos Rusijai vis dar mokama – net jeigu prekyba vyksta per tarpininkus ar grindžiama teisiškai „tvarkingomis“ sutartimis.

Kodėl išskiriama Indija?

Indija šiame kontekste minima neatsitiktinai. Jau anksčiau JAV darė spaudimą Naujajam Deliui, o Indijos valdžia viešai dievagojosi ketinanti mažinti rusiškos naftos pirkimą. Vis dėlto Vašingtonui svarbiausi ne politiniai pareiškimai, o prekybos mastai ir pinigų srautai, kurie lemia Rusijos biudžeto pajamas.

Iki šiol JAV administracija Indijos atžvilgiu dažniau rinkosi muitų (tarifų) ir derybinio spaudimo kelią, o ne plataus masto antrines sankcijas. Dėl šios priežasties Kongresas ilgą laiką neskubėjo teikti sankcijų projekto balsavimui, siekdamas neapsunkinti santykių su strategiškai svarbiu partneriu.

Jei dabar Baltieji rūmai iš tiesų leis projektui judėti į priekį, tai gali reikšti perėjimą prie griežtesnio spaudimo modelio, kuriame šalia tarifų galu gale atsiras ir sankcijų mechanizmas, galintis paliesti didžiuosius rusiškos naftos pirkėjus.

Ką tai gali reikšti tikrovėje?

Jeigu sankcijų projektas būtų priimtas ir taikomas ryžtingai, JAV galėtų smarkiau spausti ne tik Rusijos finansus, bet ir jos prekybinius ryšius. Tai būtų rimta žinia visiems: karą finansuoja ne vien Kremliaus sprendimai, bet ir tie, kurie kasdien sumoka už rusišką žaliavą.

Kita vertus, toks kelias neišvengiamai kels įtampą: Indija (kaip ir kai kurios kitos valstybės) JAV strategijoje dažnai matoma kaip atsvara Kinijai, todėl griežtesnis spaudimas gali sukelti ne tik ekonominių, bet ir platesnių geopolitinių pasekmių. 

Kada bus balsuojama?

Nors L. Gremas kalbėjo, kad balsavimas gali būti surengtas jau kitą savaitę, tačiau AP primena, kad Senato darbotvarkė priklauso ir nuo vidaus politikos klausimų (pvz., finansavimo sprendimų), taip pat nuo kalendorinių pertraukų.

Vis dėlto pati žinia, kad Baltieji rūmai nebestabdo šio projekto, o leidžia jam judėti į priekį, rodo, kad Vašingtonui galu gale kyla noras turėti griežtesnius svertus prieš Rusiją ir jos ekonominę atramą.

Jei šis įstatymo projektas bus priimtas, JAV iš esmės pasakys: karą maitina ne vien Kremliaus sprendimai, bet ir tie, kurie jam kasdien sumoka už naftą. Tuomet nebeužteks diplomatinių frazių apie „taiką“ – didžiosioms Rusijos žaliavų pirkėjams teks apsispręsti, ar trumpalaikė „pigios žaliavos“ nauda verta politinės ir ekonominės kainos.