Tai grįžimas namo

Yra kažkas giliai romantiško pačioje pagonybės idėjoje. Tai ne nostalgija, ne bėgimas į praeitį ir ne apeigine apranga papuošti ritualai miško aikštelėje. Tai noras apkabinti visumą: vandenyną ir atmosferą, dieną ir naktį, Saulę ir Mėnulį.

Pripažinti ne abstrakcijas, o tai, ką galime matyti ir girdėti, liesti, ragauti ir užuosti. Pagonybė prasideda ne nuo dogmos, o nuo nuostabos – nuo suvokimo, kad, nepaisant visų technologijų ir tariamos viršenybės aplinkai, mes išliekame maži gamtos didybės akivaizdoje. Ir būtent dėl šio akivaizdaus fakto gamta nusipelno bent dalelės mūsų pamaldumo.

Tai nėra teologinė aksioma. Tai patirtis. Tai dvasinis tradicionalizmas, kylantis iš galvos nulenkimo tam, kas Visatoje yra nepalyginamai didesnis už mus pačius, ir iš maldos tam, ką taip apčiuopiamai regime. Jei kas nors mano viduje dar kadaise kėlė klausimą, ar tikrai noriu būti pagonis, šiandien atsakymas jau aiškus: aš esu. Ir man rūpi ne etiketė, o tai, kas pagonybėje gali išlikti ilgaamžiška, perduodama per šimtmečius kaip gyvas santykis su pasauliu.

Pats žodis „pagonybė“ yra slidus. Antikiniame pasaulyje jis reiškė viską, kas nebuvo judaizmas ar krikščionybė – nuo graikų ir romėnų dievų iki egiptiečių, keltų, skandinavų ar Amerikos čiabuvių tikėjimų. Tai neišvengiamai supaprastina milžinišką kultūrų įvairovę, suliedamas ją į vieną tariamai vienalytę kategoriją. Tačiau pavojus slypi ir priešingame kraštutinume – jei atsisakome ieškoti bendrumų, nebesuprantame, kas iš tiesų pasikeitė per didžiuosius civilizacinius lūžius: krikščionybės įsigalėjimą ir vėliau sekusia modernybę.

Didžiąją žmonijos istorijos dalį žmonės gyveno tuo, ką antropologai vadina imanencijos zona – pasaulyje, kuriame veikia galingesnės, metažmogiškos jėgos, o žmogus nėra centrinė figūra. Skirtingos mitologijos – ar tai būtų Ozyris, Dionisas, Lokis, ar lietuviškas Perkūnas – skiriasi vardais ir siužetais, bet jas jungė vienas esminis jausmas: didybės ir nuostabos patirtis Visatos akivaizdoje. Ne tikėjimas kaip parašyta, o buvimas pasaulyje, kuris yra gyvas.

Iki XX amžiaus žmonės savęs nevadino pagonimis. Ši sąvoka buvo sukurta ankstyvosios Bažnyčios – kaip etiketė „kitiems“, reikalinga pačios krikščioniškos tapatybės formavimui. Ten, kur krikščionybė kūrė abstrakčius pažadus „anapus“, pagonybė liko konkreti. Ten, kur viena rėmėsi žmogaus surašytais raštais ir doktrinomis, kita gyveno per pajautimą, stebėjimą ir pagarbą.

Krikščioniškas pasaulėvaizdis žmogų atskyrė nuo „puolusios“ gamtos ir suteikė jam teisę viešpatauti. Ši idėja atsirado dar gerokai prieš pramonės revoliuciją, tačiau būtent ji suteikė moralinį pagrindą vėlesniam technologiniam dominavimui. Tai, ką šiandien vadiname ekologine krize, nėra atsitiktinė – ji buvo užkoduota pačioje Vakarų dvasinėje struktūroje.

Per pastaruosius kelis šimtmečius pasaulis buvo sistemingai „nužavėtas“. Ten, kur kadaise kiekvienas akmuo, medis ar upelis pulsavo prasme, liko sustingusi materija. Filosofai tai vadino pasaulio nudievinimu – magijos ir mito patraukimu iš socialinio gyvenimo. Nesvarbu, ar kaltinsime pozityvistinį mokslą, protestantišką reformaciją ar pačią krikščionybę, rezultatas tas pats: nutrūko tiesioginis ryšys tarp žmogaus ir gamtos šventumo.

Plutarcho pasakojimas apie balsą, paskelbusį „Didysis dievas Panas mirė“, čia tampa galinga alegorija. Tai ne vien dievo mirtis – tai pasaulio depagonizacija. Ne šventviečių naikinimas yra esmė, o ryšio praradimas. Kai pagonybė supaprastinama iki stereotipinių vaizdinių, prarandama jos metafizinė šerdis.

Plačiausia prasme pagonybė yra santykis tarp imanencijos ir transcendencijos gamtoje. Gebėjimas matyti dieviškumą ne tik „anapus“, bet ir čia pat – medžiagoje, kūne, laike. Tai pasaulėžiūra, kurioje nėra tikros hierarchijos tarp laikino ir amžino, tarp fizinio ir dvasinio. Tokia pagonybė išgydo patį skepticizmą, kuris pagimdė nužavėjimą. Juk sunku būti ateistu Saulei, lietui ar dirvai.

Ši laikysena nėra nei pastoralinė nostalgija, nei bėgimas iš miesto. Altorius tiek pat gali stovėti Centrinio parko viduryje tiek pat ir Stounhendže. Dieviškumas yra ir miške, ir betone. Pagonybė čia reiškia ne dievybių vardus, o pagarbią, garbinančią laikyseną stebimos tikrovės atžvilgiu. Tai būdas vėl „užburti“ pasaulį – psichologiškai, dvasiškai, etiškai.

Šiandien vis aiškiau matyti, kad krizė, kurioje atsidūrėme, nėra vien technologinė, ekonominė ar politinė. Tai pirmiausia prasmės krizė. Mes gyvename pasaulyje, kuris tapo per daug paaiškintas ir per mažai patiriamas, per daug išmatuotas ir per mažai išgyventas. Pasaulyje, kuriame gamta suvokiama kaip išteklius, o žmogus – kaip atskiras, virš jos stovintis stebėtojas. Šioje tuštumoje griūva ne tik ekosistemos, bet ir pats vidinis žmogaus ryšys su tikrove.

Būtent čia pagonybė iškyla ne kaip egzotiška alternatyva ar istorinė keistenybė, o kaip grįžimas prie sveikos, gyvos pasaulėžiūros. Ne prie konkrečių dievų vardų ar senų panteonų atkūrimo, bet prie paties santykio su pasauliu. Prie gebėjimo matyti šventumą ne už horizonto, o čia pat – dirvoje po kojomis, vėjo gūsyje, metų laikų kismo neišvengiamybėje. Pagonybė moko ne bėgti nuo materialumo, o jį priimti kaip prasmingą, neatskiriamą nuo dvasios realybę.

Tai pasaulėžiūra, kuri neatskiria žmogaus nuo gamtos ir todėl neleidžia jos niokoti be pasekmių sau pačiam. Ji sugrąžina nuolankumą be pažeminimo, pagarbą be baimės, priklausymą be vergovės. Ji leidžia vėl patirti, kad gyvename ne ant pasaulio, o pasaulyje; ne virš jo, o jo viduje. Kad Saulė, lietus, dirva ir ryto ūkanos nėra fonas mūsų gyvenime, tai pati būtis, kurioje dalyvaujame.

Pagonybė siūlo ne naują ideologiją, o atmintį. Atmintį apie tai, kad pasaulis kadaise buvo kupinas stebūklų – ir gali toks būti vėl. Ne per dogmą ar prievartą, o per patyrimą, per meilę, per gebėjimą būti „čia ir dabar“ ne kaip vartotojui, o kaip gyvai būtybei tarp kitų gyvų būtybių. Ji kviečia ne valdyti, o dalyvauti; ne būti išnaudotoju, o bendradarbiauti.

Galbūt pagonybė neišgelbės planetos viena pati. Tačiau ji gali išgelbėti mūsų santykį su ja. O tai – būtina pradžia. Nes tik ten, kur pasaulis vėl tampa šventas, atsiranda atsakomybė jį saugoti. Ir tik ten, kur žmogus vėl jaučiasi priklausantis didesnei visumai, jis gali rasti prasmę, kurios taip desperatiškai ieškome.

Jei tai vadinama pagonybe – tuomet tai nėra grįžimas atgal. Tai grįžimas namo.