Žinia apie Kapčiamiesčio apylinkėse netoli Baltarusijos ir Lenkijos numatytą steigti poligoną sukėlė dalies vietos gyventojų pyktį ir nerimą. Didmiesčiuose kaip pat atsirado juos smerkiančių ir vadinančių vatnikais. Galime labai lengvai vėl nuslysti į naują beprasmės vidinės priešpriešos ratą. Vėl pamaloninti Rusiją.
Poligonai Lietuvai yra reikalingi ir būtini. Augant karinėms pajėgoms, įsigyjant naują karinę techniką reikės didesnės infrastruktūros kariuomenės pratyboms. Tad poligonai turės kažkur atsirasti ir nė vienos vietos gyventojai nebus stebuklingai patenkinti.
Bus nepatenkinti ir kažkuria prasme pagrįstai, nes tai jų sodybos, jų verslai, jų gimtieji kraštai, gamtinė aplinka ir kartais drastiškai pakeistas gyvenimas, nes valstybė pareikalauja. Ar tai būtų Dzūkija, ar Žemaitija, ar Vilniaus apylinkės, kur poligonų jau pilna. Visur tai priimti yra didelis iššūkis vietos žmonėms ir tą reikia suprasti ir gerbti.
Turime pripažinti klausimo sunkumą. Poligonai reikalingi ir turės atsirasti, vieta jiems šiuo atveju tikrai ieškoma maksimaliai derinant ir kariuomenės poreikius, ir pareigą kuo mažiau pakenkti civiliams gyventojams. Tad šįkart parinkdama vietą, valstybė tą daro ne lengva ranka ir atmestinai, o po ilgiausių svarstymų ir siekdama mažiausios žalos.
Reikia pripažinti, kad iš karinės perspektyvos parinkta logiška vieta greta Suvalkų koridoriaus ir Baltarusijos sienos, kur kariuomenei gali reikėti greitai reaguoti. Visgi kad ir kokią vietą parinkus, poligono steigimas gali būti sąžiningas ir jautrus vietos gyventojų atžvilgiu, arba ne.
Valstybė privalo kalbėtis, privalo gerbti, privalo ne tik atlyginti tiesioginius nuostolius, bet ir reikšmingai investuoti į poligonų plėtros paveiktų rajonų infrastruktūrą kaip kelius, sveikatos ar kultūros įstaigas ir kitą, ką gyventojai matytų esant reikalinga. Sakyčiau, ypač vertinga, nors ir pati sudėtingiausia pagalba būtų investicijos į verslo atėjimą.
Turime suvokti, kad poligonų klausimu susikerta visa asmeninio ir nacionalinio saugumo logika. Atsakinga valstybė stengiasi išmokyti piliečius, kad jų saugumas galimas tik per valstybės saugumą. Kad gindamas valstybę tu gini ne tik kilnią idėją ir protėvių paliktą žemę, tam būtinas tam tikras idealizmas, bet gini ir savo šeimą ir savo turtą. Tai teisinga ir siektina motyvacija.
Tačiau kai valstybė ateina ir saugumo reikmėms pareikalauja tavo turto ir keičia tavo šeimos gyvenimą, ši motyvacija skyla ir byra. Žmogus gali ir mylėti Lietuvą, ir būti pasiruošęs ją ginti, bet kai valstybė ateina jo sodybos ar verslo, toks žmogus niekada (arba labai retais atvejais) bus patenkintas.
Brandi visuomenė turi jį ir tai suprasti.
Brandi visuomenė turi matyti čia žmonių auką ir būti jiems dėkinga, juos gerbti, o ne smerkti ir pravardžiuoti, kad nepasitinka pokyčių su gėlėmis. Brandi visuomenė turi verstis per galvą, ieškodama, kaip atlyginti tiems, iš kurių nacionalinio saugumo reikmėms buvo pareikalauta daug daugiau nei iš visų mūsų, kurių gyvenimo tai taip tiesiogiai nepalietė.
Plečiant poligonus yra būtina derinti saugumo, aplinkosaugos ir gyventojų socekonominius interesus. Reikia turėti galvoje ir atsižvelgti, kad pelkės ir miškai, ypqč palei Baltarusijos sieną, yra natūrali Lietuvos gynybos linija ir išteklius. Kiek įmanoma, jie turi būti saugomi ir dėl šios priežasties.
Reikia atsižvelgti, kad poligonų atėjimas gali sukurti naujas darbo vietas ir vietos lygmens rinkas, o turizmo verslo neprivalo išnaikinti, tai gerai matau netoli mano kaimo esančiose Pabradės apylinkėse.
Būtų naivu manyti, kad žmones šiandien domins kalbos apie tai, kaip bus gerai ir saugiau įkūrus poligoną. Tačiau valstybės (pirmiausiai politikų ir kariuomenės) tonas ir veiksmai įgyvendinant tai, kas būtina ir nebus atšaukta, turės lemiamą vaidmenį.
Arba valstybė tai padarys priešinančiu, arba visuomenę stiprinančiu būdu. Kiek suprantu, pirmasis susitikimas su gyventojais turėjo tą pirmąjį toną.
Kita vertus, Krašto apsaugos ministras viešumoje pasirinko jau teisingą ir pagarbų kalbėjimą bei akcentus.
Tiek jam, tiek vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui būtų verta ir teisinga po švenčių kartu nuvykti aplankyti Kapčiamiesčio žmones.
Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Gražuole, kodėl negini Kapčiamiesčio žmonių interesų?
Savivalda irgi turi nelikti nuošaly , jei lengviausia paaiškinti vietos žmonėms .
Mano nuomone, vien tik Rokantiškių karinio miestelio nepakanka, reikėtų žymiai didesnio karinio poligono tarp Vilniaus ir Baltarusijos sienos. Taip pat reikėtų priešraketinės, priešdroninės gynybinės linijos ne tik ties Vilniumi.
Jei gynybos planą kuria komentatoriai, tai reiškia, kad valdžia jo neturi. Arba turi nepakankamą. Ir jei tokia valdžia jį turi, tai gal geriau jau neturėtų.
Protingas požiūris! Bet kaip dažnai būna, pavėluotai skelbiamas, kai žmonės jau sukiršinti…
Gal, visų pirma, Sinicai derėtų žmonėms paaiškinti plačiau, kodėl karinio poligono vieta negali būti greta Suvalkų koridoriaus ir Baltarusijos sienos, bet keliais kilometrais į vieną ar kitą šoną nuo Kapčiamiesčio, žinoma, nepakenktų ir jo pasamprotavimai dėl kažkokio Suvalkų koridoriaus (90 km pločio) išskirtinio vaidmens šiuolaikinės ginkluotės kare.
Kas galėtų paneigti, kad mišką prie Gudų sienos mūsų rezervistai ketina iškirsti tam, kad būtų lengviau pravažiuoti rusų technikai ? Kaip, manau, lygiai dėl to rusiškų bėgių iki šiol nepakeitė europietiškais.
+++++