Kremlius suruošė neeilinį, grandiozinį, jei ne vykdomas Ukrainos naikinimas, sakytume, naujametinį-karnavalinį šou. Makabrišką „žydrąjį žiburėlį“, kuriame dalyvauja ne tik driskių orda ar Rusijos „opozicija“. Juo džiaugiasi ir jį palaiko taip pat kai kurie ir antru galu mąstantys žiniasklaidos atstovai.
FSB/SVR bei GRU elitas Putino asmenyje sutelkė visas pastangas, kad įrodytų pasauliui, esą karą Ukrainoje einamuoju metu laimi Rusija, todėl neišvengiamai ji laimės ir netolimoje ateityje. Išsyk po pergalės, Rusija tuoj pat užpuls Europą, ir – koks siurprizas – greičiausiai, pirmiausiai – Baltijos šalis.
Apsirėdęs karine uniforma, Putinas postringauja apie sėkmę fronte, pabrėždamas, jog nereikės net derybų dėl Ukrainos kariuomenės išvedimo.
Suprask, rusai per kelias savaites okupuos visą Donbasą. Tuo pačiu metu Putinas viešai mušasi į krutinę, jog nepuls Europos ir NATO, taip keldamas didelį nerimą, nes lygiai taip pat kalbėjo prieš pilno masto invaziją į Ukrainą.
Į Rusijos sėkmingai pučiamą imperijos atkūrimo baubo mozaiką „įsiklijuoja“ labai ne laiku cituojamas Ukrainos karinės žvalgybos vado pareiškimas, kad Rusija 2027-iais užpuls Baltijos šalis.
O čia dar ir vietinė žiniasklaida trimituoja, kad NATO generalinis sekretorius Markas Riutė „prabilo“ apie Trečiąjį pasaulinį ir būtinybę jam ruoštis Europoje, nors Aljanso galva kalbėjo apie hibridinį karą.
Viską sudėjus, ateitis gali atrodyti itin niūri, netgi tragiška. Laikas bėgti akis išdegus, garsiai rėkiant ir mostaguojant rankomis bei kojomis?
O gal pamėginkime pažiūrėti realybei į akis pro visą šį tirštą panikos kėlimo rūką, pro Liubiankos psichoperantų konstruojamą trydą, kurią uždarbiaudama iš reklamos ir jūsų, pataško ir socialinių tinklų, ir klasikinė žiniasklaida.
Pirma, svarbiausia, Rusija Ukrainos fronto linijoje neturi apčiuopiamo, akivaizdaus pranašumo. Nedidelį taktinį, pajudėjimus keliais šimtais metrų vienur, atsitraukiant kitur, taip, be abejo, bet tai yra varginančio pozicinio, sekinimo karo dalis.
Operacinių tikslų (pilnos keturių Ukrainos sričių okupacijos ir kontrolės) Kremlius nesugeba pasiekti baigiantis ketvirtiems plataus masto karo metams, palaidojus šimtus tūkstančių taip vadinamų karių ir dešimtis tūkstančių karinės technikos vienetų. Apie strateginį tikslą – Ukrainos kapituliaciją, net ir su partnerio už Atlanto pagalba – nėra ir negali būti kalbų.
Driskiai apsupti ir sumušti prie Kupjansko, kurį kontroliuoja Ukrainos pajėgos. Mūšiai tebevyksta Pokrovske, kurio vakarinė dalis vis dar ukrainiečių rankose. Bet bet, bet gi Putinas užvakar vėl pareiškė, kad Rusijos pajėgos darkart užėmė Kupjanską. Meluoja? Taip, žinoma.
Putinas beviltiškai blefuoja, skleisdamas pramanus savo driskyno milijonams ir, galbūt, manydamas, kad padarys įspūdį Trampui, kuris patikės jo kliedesiais. Trampas, kaip žinote, garsus tuo, kad ir abejoja, ir viešai kritikuoja savo pačio šalies žvalgybą.
Kupjansko ašis – daugialypė strateginė-karinė-psichologinė Maskvos nesėkmė. Jau antrą kartą nevykėlis diktatorius pareiškia, jog miestas užimtas, nors jame neseniai lankėsi Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Putinas, kaip vaikas, pareiškė, kad tai netiesa, kad Zelenskis esą viską labai gerai suvaidino. Suvaidino ką? Kupjansko išvadavimą?
Visas šis Kremliaus šokis apie nepavykusią ir iki šiol nesėkmingai vykstančią karinę operaciją liudija, jog Kremliui dabar yra itin sunku. Karui palaikyti būtini vis nauji resursai, o tai neišvengiamai atsiliepia visai Rusijos visuomenei už Maskvos ribų.
Kontrolei ir nesibaigiančiam totaliniam sekimui naudojamos tarnybos, kaip ir ginkluotos driskių gaujos, vaidinančios rusų kariuomenę Ukrainoje, yra ant išsekimo ribos. Į beprasmes atakas metami net sužeistieji, sunkiai pajudantys ar iš viso negalintys pajudėti be ramentų.
Tačiau „mnogochodovkos“ asams dabar visai nesvarbi realybė ant žemės. Jiems svarbu surengti dar vieną įspūdingą spektaklį – paveikią informacinę operaciją.
Ne veltui Rusijos fiureris aiškina, kad jis tuoj tuoj užims Luhansko ir Donecko sritis. Pokrovsko niekaip nepaima per daugiau nei metus laiko, o Slovjansko ir Kramatorsko aglomeraciją užgrobs per savaitgalį?
Visa tai sudilusio cento neverti vapaliojimai, skirti emociniam fonui palaikyti.
Kodėl Putinas kliedi? Panašu, kad Kremliaus psichoperantų vertinimu, tie kliedesiai veikia Vakarų bendruomenes.
Jei neveiktų, į darbą nebūtų pakinkyta ir vadinamoji Rusijos „opozicija“. Tūlas šių gerųjų, bet SVR kontroliuojamų, rusų lyderis apsiputojęs rėkia, kad Rusija po metų „greičiausiai tikrai“ puls Europą. Ir pirmiausia, aišku, kaip kitaip – Baltijos šalis… kurioms nelabai kas ateis į pagalbą. Na, gal koks vienas kitas kaimynas.
Kas nutiko Rusijos „opozicijai“, kuri atvirai įgarsina Kremliaus psichologinių operacijų žinutes?
Kodėl tvirtai sakoma, kad niekas negins Baltijos šalių, tarsi Aljansas nebeegzistuotų, o šalyse nebūtų dislokuotos amerikiečių, britų, kanadiečių, vokiečių pajėgos? Mes nesiginsime patys? O kaip Lenkija, Suomija? Pamirštama iš dyko durnumo? Labai tuo abejojame.
Antra, leiskite paklausti, o kuo gi rusai puls Europą? Raiti ant pavogtų kiaulių? Kokiais resursais finansuos karą? Aiškinama, kad Rusija tęs karą, nes karas esą yra vienintelis šansas išlaikyti šalį mobilizuotą, o jos ekonomiką – kvėpuoti ir kažkaip išsilaikyti nenugaišus.
Bet būtent karas ir yra besiritančios į bedugnę Rusijos ekonomikos priežastis. Pasikartosime – už Maskvos ribų, likusioje Rusijoje, tvyro psichologinė įtampa, neviltis, gyvenimas be perspektyvos.
Kalbame apie mafijines Kremliaus oligarchų grupuotes. Rusijos specialiosios tarnybos, oligarchinis elitas ieško galimų išeičių iš gilėjančios išorinės ir artėjančios vidinės krizės. Nuolatinis viso pasaulio gąsdinimas kariniu/branduoliniu eskalavimu galutinai išsibezdėjo, reikia naujų krypčių.
Viena iš jų – prasidėję informaciniai įmetimai („vbrosai“) tikrinant, kaip bus reaguojama į Putino pakaitalus. Ant informacinės lėkštutės padėtas buvęs Putino administracijos vadovo pavaduotojas Dmitrijus Kozakas, kuris neva atsisakė reikalauti iš Kijevo kapituliacijos po 2022 m. invazijos į Ukrainą ir buvo prieš masyvią invaziją.
Kozakas esą siekė, kad Krymas būtų paverstas Rusijos Monaku, kurio pavydėtų visos aplinkinės šalys.
Kozakas – galimai atsarginis, nors oficialiai ir nesusitepęs krauju, tačiau mums ne mažiau pavojingas Maskvos variantas nei Putinas. Būsimas (?) Putino pakaitalas tarnavo sovietų GRU specialiosiose pajėgose.
1994 m. trynėsi toje pačioje aplinkoje, kaip ir Putinas – buvo Sankt Peterburgo miesto mero Anatolijaus Sobčako teisės komiteto pirmininkas. Iki 2025 m. rugsėjo 18 d. Kozakas ėjo RF „prezidento“ administracijos vadovo pavaduotojo pareigas, kuravo integracijos postsovietinėje erdvėje ir santykių su Ukraina klausimus. Jais anksčiau užsiėmė Kremliaus ideologas Vladislavas Surkovas.
Pabaigai, apibendrinant – dėl karo grėsmės. Taip, ji visada išlieka. Artimiausiu metu iš teroristinės Rusijos galima tikėtis diversijų, informacinių operacijų, tačiau apie NATO rytinio flango puolimą, pilno masto invaziją į Baltijos šalis kalbėti nėra jokio pagrindo.
Bet karui turime ruoštis dabar, ne po metų. Ne po penkerių, o šiandien. Tik tada, jei kažkokį veiksmą darome čia ir dabar, šiandien, neatidėliodami, rytojus pasikeičia.
Iš kitos pusės, jei planuojame pradėti sportuoti nuo Naujų, tikėdamiesi stebuklo, niekas nesikeičia. Niekas nevyksta savaime. Stebuklingas rytojus, tiesą pasakius, neateina niekada. Jei veiksime dabar, o ne planuosime pradėti išsyk po šv. Velykų, būsime padarę viską, kad karas Lietuvoje neprasidėtų.
Saugių ateinančių 2026-ųjų!
Viskas kaip ir teisinga, ypač kai autoriai rašo apie galimą Lietuvos užpuolimą. Bet kodėl dar šiandien KAM viceministras ,pristatydamas atnaujintą gynybos strategiją , kalba, kad Rusija gali pulti Nato per artimiausius 3-5 metus? Ar tas viceministras yra kvailys ar panikierius ar kremliaus agentas-psichoperantas?