Pagal XX a. 3–4 deš. Lietuvos Kariuomenės inžinerinius nuostatus, arklidės turėjo atitikti sanitarijos, vėdinimo ir erdvės standartus.
Daugelį reikalavimų natūraliai nulemdavo švaros ir ligų prevencija. Pavyzdžiui, vienam arkliui ar žirgui turėjo tekti maždaug 10–12 m² ploto, įskaitant stovėjimo vietą ir tarpus.
Kad būtų gera oro cirkuliacija, žirgo erdvės aukštis turėjo siekti 3–3,5 m aukštį su langais dviejų metrų aukštyje – pakankamai aukštai, kad arklys jų neišspirtų.
Viršutinė langų dalis kasdien buvo atidaroma vėdinimui. Durys turėjo būti bent 1,4 m pločio, kad žirgas laisvai praeitų. Nuo žaibo iškrovų žirgus apsaugojo žaibolaidžiai, įžeminimo juostos, lietaus surinkimo latakai.
Arklidė turėjo būti dvišlaičiu stogu ir su vėdinimo kaminėliais. Grindys turėjo būti betoninės arba molio su smėlio mišinio, su nedideliu nuolydžiu skysčiams į nuotekų lataką nubėgti. Latakai vedė į srutų duobę, iškastą už arklidžių. Žirgų ir arklių pakratams turėjo būti iš durpių ir šiaudų. Suprantama, kad arklidės kasdien buvo valomos.
Stengtasi, kad standartines arklides sudarytų 3–5 korpusai, po 600–100 žirgų kiekviename iš jų. Arklidžių komplekse buvo pašarų ir pakinktų sandėliai, kalvės ir kaustymo dirbtuvės, vandens rezervuarai (kartais – su siurblinėmis).
Atskirame pastate būdavo veterinarijos izoliatorius. Buvo svarbu vėdinti ne tik žirgų ir arklių gyvenamas patalpas, bet ir pakinktų sandėliuką, nes pakinktai buvo odiniai, o drėgmė odą gadina. Dar viena papildoma švaros priemonė buvo porą kartų per metus viską išdezinfekuoti formalino tirpalu.
Anksčiau buvo minima, kad pasagoms ir kanopoms buvo skiriamas didelis dėmesys, kadangi kanopos ar netinkamos pasagos buvo viena iš dažniausių žirgo negalios priežasčių.
Pasagas kalvis tikrindavo kartą per savaitę ir kavaleristai naudojo tam laikui naujoviškas pasagas su kombinuotos rūšies smaigais. Žiemą geresniam sukibimui naudoti ilgesni smaigai, vasarą – trumpesni, maniežo treniruotėms – buki smaigai.
Kiekvieną mėnesį arklides turėjo tikrinti Veterinarijos viršininkas arba jo padėjėjas. Pulkų žurnaluose ir inspekcijų raportuose fiksuota, jog švari ir gerai prižiūrima arklidė kvepėdavo šienu, avižomis ir muilu. Ant kiekvieno žirgo gardo buvo jo vardas, numeris ir būklės kortelė.
Veterinarijos inspekcija atvykdavo tik kartą per mėnesį, o budėtojas arklides privalėjo patikrinti kas valandą. Kadangi šienas ir durpės puikiai dega, galiojo griežtos priešgaisrinės saugos taisyklės. Buvo draudžiama rūkyti arklidėse ir jų teritorijoje, o kiekviename koridoriuje turėjo būti po smėlio dėžę ir vandens statinę.
Kariai žirgą iš arklidžių išsivesdavo jodinėti centrine alėja, pakankamai plačia, kad žirgai galėtų prasilenkti. O ir patys žirgai buvo skirtingi: koviniai, maniežo, mokomieji, tarnybiniai ir veisliniai.
1924 m. Kavalerijos tarnybos statutas numatė, kad „kiekvienam raiteliui skiriami du žirgai: vienas rikiuotės ir vienas atsargos. Karininkams – po vieną rikiuotės žirgą, o atsargos žirgai skiriami pagal pulko etatus ir karininko pareigas.“
